Swami Swami nuotykiai ir abejonės, arba 2345-ieji (5)

Swami,

Kodėl širdyje vis dar rusena užgesusi epocha? Gal todėl, kad būtų lengviau pagauti lengvą, mažytę snaigę, nuskristi iki sienos ir išvengti debesų griūties? Ištirpti, pavirsti išdžiūvusiu vandenynu ir minčių gelmėse auginti vegetarus ryklius?

Bet man jau nebereikia arbatos stiklinėje audros: pakanka tik beveik nepastebimo lietaus, dulksnos, varnos riksmo – ištirpusio rūke, asfalte. Kur skubėti? Kur keliauti? Reikia sustoti, stebėti, kaip visi klaidžioja kreivais takais ir ieško savo (o gal kito?) pamestos laimės.

Swami, kai ryte užgęsta žibintai ir langai, ar verta nuo pasaulio atsitverti smilkalų kvapais ir bėgti nuo prisiminimų, nuo šviesos, visada sklindančios iš kiemo pusės. Ar verta?

Svajoju apsilankyti lentpjūvėje ir stebėti, kaip iš dramblotų, netašytų rastų pjaunamos elegantiškos lentos. Gal ateities statyboms? Gal mano karstui? Kam? Kodėl? Kaip? Kada?

Akių jau nepasiekia žili pušų spygliai, todėl. pažvelgęs į užburtą kiemą, laukiu, kada pasitrauks namai, ir pasiliks tik plikos sienos, tušti fasadai. Jau anapus išvyko draugai – pasenę, pakitę, pasirengę laimės vėją nukreipti į save. Esu kiauras, negaliu savęs nei užkasti, nei paskandinti. Ar mano kūnas – ugnis? Tai kodėl negaliu sudeginti savo liūdnų minčių? Kodėl? Kodėl?? Kodėl???

Užmarštis užtvenkė nuoskaudų užtvankas, bet per bokalo kraštus liejasi skystas metalas. Stokoju tauraus žodžio, jausmų išlydžių, elektros stulpų. Kaip neįtikusią knygą į dulkėtą lentyną padėjau viltį ir pamiršau laimę, ir kai pasenęs pasigesiu saldaus deserto, alkį slopinsiu baltu sniegu, kad neišblėstų noras gyventi šalia sausos jūros.

(Ne)pasisekė! Šį vakarą it lėtą klevo lapą apeiginiu mostu pagavau lengvą viltį, kuri ištirpo delne, nepakeitusi gyvenimo linijų. Atsimerkiau, pabudau... Akys vėl stebi automobilio ratus, dulkių sūkurius, žaibų žirklėmis sukarpytus debesis. Bet žvaigždžių voratinkliai išlieka nepaliesti. Svaigstu spręsdamas zodiako kryžiažodžius, nes noriu išvengti teisingų atsakymų į esminius būties klausimus, ir tiesiu bėgius tiesiai į stiklines veidrodžių akis.

Žinau, dykumos netrokšta lietaus – tik smėlio, kad miražai nupieštų dar greitesnę jūrą, tiesiai į miškingas kapines.

Nuoširdžiai –

vitingas Twa(n)xta (Li)etus

p. s. Galiu į pašto dėžutę įmesti tuščią voką, be adreso ir laukti likimo dovanos. Bet taip nepadarysiu. Pažadu.

p. p. s. Gyvensiu be kazino. Bejėgiai chiromantai tik vienarankiams banditams buria sočią ateitį. Nėra apvalių banknotų, todėl tik laiminga moneta gali nuriedėti iki bedugnės krašto. Nukristi. Sudužti. Aplenksiu kazino. Pažadu.

p. p. p. s. Tobulėsiu. Patikslinsiu ankstesnių dvasinių ekspedicijų maršrutus ir surasiu bendrą vardiklį. Pažadu.

p. p. p. p. s. Swami, neabejoju, kad pavirtę plieninėmis varlėmis (užgrūdintomis aukštikalnių ledu), nersime į skystą asfaltą, kol dar nesustingo jaunatviškas ryžtas sudegti aukštakrosnės liepsnose, vėl atvirsti į skystą metalą ir sustingti į Gralio taures... Deja, gyvename be stebuklų, ir į oro pilis šaudome tuščiais šoviniais, ir veltui ieškome kovos lauke kritusių geležinių vilkų, bet surandame tik samanotus lauko akmenis, išmargintus neįskaitomais petroglifais. TODĖL NIEKO nepažadu, nepažadu, nepažadu... Ir nežadu...

(data ir adresas neįskaitomi) 

***

Gavęs šį vitingo laišką, daug ką supratau. Tai teks apmąstyti gurkšnojant dragonvaisio sultis. Dabar norisi pasidžiaugti, kad artėja labai svarbūs įvykiai. Minia beveik priartėjo. Einu, pasisveikinsiu. Ho, kethek!

Vertėjas, 2345 m., gražus oras, kažkur