Eksperimentinės muzikos ištakos ir subkultūra (video). IV dalis. Nuo proto- iki post-. (video)

Pirmoji J. Hendrixo gitara ir Vietnamo karas

Postmuzika – tarsi spiralinės vijos. Ji apima visus kontinentus, stilius ir nuolat kinta, tobulėja. Tačiau tobulėdama ji vis grįžta į pradžią. Ciklas apsisuka, tada atsiranda stiliaus revival (atgimimo) judėjimas, ir keliaujama toliau.

Panagrinėkime, kaip rimtoji muzika, susiliedama su populiariąja, tapo roku, pankroku, postroku, post-punk ir kitais stiliais. Apžvelkime jų istoriją, dainas, įvaizdį, filosofiją.

1959-aisiais legendinis gitaristas Jimis Hendrixas (tikr. Johnny Allen Hendrix, 1942–1970) nusipirko pirmąją elektrinę gitarą. Šiuos metus galėtume laikyti simboline šiuolaikinio roko pradžia, nes būtent šis įtakingiausias muzikantas-vienišius roko istorijoje, išleidęs tik tris albumus, tapo akinančiu meteoru, visiems parodžiusiu, kad gyvai grojant galima sukurti tikrus šedevrus. 1959-aisiais prasidėjo Vietnamo karas, baigęsis 1975 m. Per šį laikotarpį gimė stilius, kurį vadiname roku.

Proto-punk – tai sąlyginai nedaug grupių, padariusių tikrą revoliuciją. Tuo metu, kai atsirado socialinio pasipriešinimo judėjimai, feminizmas, vyko Vietnamo karas, seksualinė revoliucija, Davidas Bowie kūrė kosminį „speisbojaus“ Ziggy Stardust įvaizdį, o bitnikai ir hipiai ėmė domėtis psichotropiniais narkotikais bei Rytų filosofija, muzika patyrė negrįžtamus pokyčius.

Tiesiai iš garažo

1970 m. muzikos kritikas Davidas Marshas sukūrė terminą punk rock, tačiau tuomet jis buvo skirtas 1966 m. grupės ? and The Mysterians dainai „96 Tears“. Šios grupės stilių galime vadinti proto-punk.

Proto-punk atsiradimas susijęs su tokiais stiliais kaip glam rock, UK pub rock, prog rock ir net krautrock. Ypač pasižymėjo šiuos stilius derinusi proto-punk komanda iš Vokietijos Ton Steine Scherben.

Kiek mažiau įtakos proto-punk atsiradimui turėjo rokenrolas, klasikinė muzika, avangardas, regis, tradicinė airių muzika (ypač kovos dainos), free džiazas. Anarcho-punk grupė Crass yra prisipažinusi, kad ją labiausiai veikė ne rokenrolas, o kompozitorių Benjamino Britteno, Johno Cage kūryba. Žinoma, tai nereiškia, kad Garso ir Tylos meistras J. Cage – proto-punk kūrėjas.

Garage rock iš pradžių nebuvo laikomas atskiru stiliumi. 1963–1967 m. piką pasiekusios JAV ir Kanados garažinio roko grupės būdavo vadinamos rokenrolu, vėliau – pankroku. Tik atsiradus legendiniams The Sex Pistols ir The Clash, – punk rock branduoliui, – toms grupėms prigijo garažinio roko (arba ’60s punk) pavadinimas.

Paklojo pamatus industrial subkultūrai

Proto-punk pakeitė ne tik mainstream roko suvokimą, bet ir hipių kūrybą. Jo agresyvumas, nepadailintas grubumas pagimdė industrial subkultūrą (tas pats „velvetas“ Lou Reedas 1975 m. išleido albumą Metal Machine Music, kuris laikomas pirmuoju industrial kūriniu) – jos pradininkais galime vadinti COUM Transmissions, Throbbing Gristle, Monte Cazazza, Clock DVA, Nurse With Wound (siurrealistinės muzikos pionierius, nenuilstantis Stevenas Stapletonas), Whitehouse, Boyd Rice/NON, SPK ir daug kitų grupių / projektų / muzikantų. Jos pasinėrė į tamsesnes žmogaus puses, psichodelinius ieškojimus, domėjosi dadaistų, Fluxus, Vienos akcionistų, įvairių mistikų atradimais.

Bene ryškiausia asmenybė, peržengianti industrial ir garso meno ribas, – paslaptingasis Z’EV, kurio vaidmuo kuriant šiuolaikinę muziką – vienas svarbiausių (šalia J. Cage, Franko Zappa ir kt.).

„Tikrieji pankai“

Punk rock – 1974–1976 m. Anglijoje, JAV ir Australijoje gimęs stilius, kurio branduolys – proto-punk, garage rock ir kitos muzikos šakos, DIY (Do It Yourself) etika, revoliucingi dainų tekstai, trumpos, greitos kompozicijos ir, be abejo, įvaizdis.

Pankroko avangardu laikomos trys kertinės grupės – The Ramones iš Niujorko, The Sex Pistols ir The Clash iš Londono. Tiesa, nereikėtų pamiršti, kad tuo pat metu pankroko scena gimė ir Australijoje (Nickas Cave – vienas jos krikštatėvių) bei Naujojoje Zelandijoje (vadinamoji Dunedin Sound scena). Paminėtina, kad „kiviai“ (taip juokais vadinami naujazelandiečiai), nors ir būdami už tūkstančių kilometrų nuo Londono ir Niujorko, nuo jų nė kiek neatsiliko dar gūdžiais ikiinternetiniais laikais. 1977–1979 m. egzistavusi grupė The Enemy vadinama Dunedin Sound pradininke. Jos įtakoje vėliau atsirado ištisas spiečius puikių post-punk, postroko ir indie rock grupių.

Ties 1979 m. ir stabtelkime, nes per du dešimtmečius išsivystęs (proto)punk judėjimas maždaug tais metais patyrė naujų revoliucinių lūžių.

Pirmieji žingsniai pankroko link. Peru

Taigi kur ta šiuolaikinio roko, turinčio postmuzikos atspalvį, pradžių pradžia? Atvirai kalbant, vieno atsakymo nežino niekas. Tačiau žinome kelis atsakymo variantus, ir visi jie – teisingi.

1964-ieji. Lince kvartalas Limoje, Peru sostinėje. Jis įkurtas 1936 m., užima 3 kv. km plotą ir gali būti vadinamas perujietišku Monmartre‘u, kurio pastatai – Art Deco stiliaus. Garažinio roko grupė Los Saicos – populiariausia to meto tokio stiliaus grupė. Tai – keturi mėgėjai, dar besimokantys mokykloje, 1965–1966 m. išleidę šešis singlus ir nė vieno albumo. Dainas kūrė Erwinas Floresas (gitara, vokalas) ir Rolando Carpio (gitara), jiems padėjo Pancho Guevara (!) ir Cesaras Castrillonas.

Kaip parodė istorija, peruiečių ketvertukas nebuvo girdėjęs amerikietiško garažinio roko ar panašaus stiliaus britų (pvz., Downliners Sect), – vaikinai klausė The Beatles, The Rolling Stones, The Animals kūrybos. Jų garažinio roko skambesys toks pat unikalus kaip kitų garažinio roko pionierių iš Šiaurės Amerikos (The Sonics, MC5). Los Saicos (liet. „Psichai“) netrukus išpopuliarėjo. 1965 m. jų daina „Demolición“ (liet. „Griovimas“) tapo vienu pagrindinių hitų Peru. Grupė net ėmė kurti savo TV šou. Šalyje prasidėjo „psichomanija“ (Saicomania), dešimtys grupių ėmė mėgdžioti Los Saicos, kurie tyliai išnyko 1966 m., nusprendę nebūti „kaip bitlai“ ir gyventi normalius gyvenimus.

R. Carpio mirė 2005 m. Būgnininkas P. Guevara tebegyvena Limoje, o kiti du grupės nariai įsikūrė JAV. 2006 m. grupė (tiksliau, likęs trejetukas) trumpam atsikūrė, išleido albumą iš senų įrašų. Apie ją sukurtas filmas Saicomania.

„Sako, kad mes sukūrėme pirmąją pasaulyje pankroko dainą („Demolición“), tačiau tada nieko nežinojome apie pankus (jų tiesiog dar nebuvo, – M. P.), psichodeliką, garažinį roką. Tiesiog grojome rokenrolą, sumaišytą su salsa ir cumbia“, – pasakoja grupės nariai.

Vis dėlto muzikos gurmanai niekada nepamirš, kaip legendinėje dainoje „Demolición“ E. Flores’as rėkia: „Demoler, demoler, demoleeeeeeerrrrrrrrr“. Grubus skambesys, trijų akordų stilistika ir maištas 1965-aisiais toli nuo Šiaurės Amerikos ir Europos kultūros sostinių skambėjo taip, tarsi vienu metu rėktų Che Guevara, Simónas Bolivaras, Emiliano Zapata ir Fidelis Castro. Muzikos revoliucija prasidėjo!

Žengiam toliau. Niujorkas

1965-ieji. Niujorke gimsta The Velvet Underground – poparto genijaus Andy Warholo ir talentingų muzikantų Lou Reedo bei Johno Cale įkurta grupė, rokenrolą pavertusį alternatyviu eksperimentiniu roku, pilnu psichodelikos, nihilizmo, seksualumo (koks vokalistės Nico balsas ir įvaizdis!) ir prasmės. Dainų tekstai žengia gerokai toliau nei „bitlų“ „Love me do“. Tiesa, prieš „velvetus“ dar buvo kelis mėnesius egzistavusi garažinio roko grupė The Primitives (L. Reed ir J. Cale), tačiau The Velvet Underground šlovė iki šiol grupę leidžia vadinti vienais roko tėvų.

„Noriu būti tavo šuniukas“

1964–1966 m. pasaulį išvydo tokios garažinio roko (arba proto-punk) grupės kaip The Monks ir 13th Floor Elevators. Nuo 1960-ųjų bandę groti ir 1965 m. albumą Here are The Sonics išleido amerikiečiai iš Tacomos (Washingtono valstija) The Sonics taip pat kartais vadinami pirmaisiais pankais. Jų daina „Strychnine“ – viena įsimintiniausių, įrašyta į dviejų takelių magnetofoną.

1964 m. susikūrusi grupė MC5 iš Detroito grojo bliuzo, psichodelikos ir garažinio roko mišinį. „Kick out the Jams!“ – klykė MC5.

1964 m. pasaulis sužinojo ir apie unikalųjį avangardistą iš Kalifornijos Captain Beefheart (tikr. Don Glen Vliet, 1941–2010).

1967–1979 m. atsirado daug senų gerų garažinio roko ir proto-punk grupių, tačiau išaušus 1967-iesiems viskas kiek pasikeitė. Iggy Popas (tikr. James Newell Osterberg, g. 1947 m.), grojantis nuo 1963 m., 1967-aisiais sukūrė The Stooges. Ši grupė savo pašėlusiais pasirodymais sulaužė tuometinius kanonus, o kai 1969 m. pasirodė jų debiutinis albumas, roko fanatai mintinai mokėjo dainą „Noriu būti tavo šuniukas“ („I Wanna Be Your Dog“). Gimė energija, pašėlusiu greičiu apėmusi kelis žemynus.

Ta pati energija londoniečių The Clash dainoje „1977“ pareiškė: „No Elvis, Beatles or the Rolling Stones in 1977“.

1977 metai – kultūriniai Year Zero, No Future metai. Tada dienos šviesą išvydo daug legendomis tapusių grupių, pvz., Nina Hagen Band, The Misfits (su Glennu Danzigu), Warsaw (vėliau persivadino į Joy Division). Tais metais savo himnus traukė Iggy Popas, The Stranglers, karalienę fašiste išvadino The Sex Pistols. Kai kurios grupės ėmė sukti lengvesnio, ne tokios aršaus, anarchistinio stiliaus link (pradėjo formuotis new wave): tai – Television, Talking Heads, Patti Smith, Blondie, Elvis Costello, Adam and The Ants ir kt.

Pankų filosofija – iš šumerų ir masonų?

Punk attitude – „pankiškas“ požiūris į pasaulį kaip žaidimą – pagimdė ir filosofiją, ir įvaizdį, ir muzikinių stilių įvairovę (no wave, anarcho-punk, art punk, crust punk, garage punk, Christian punk, Nazi punk, Oi!, skate punk, glam punk, hardcore, horror punk, gothic rock, riot grrrl ir kt.).

Pankų madas (vadinamąjį punk look) sukūrė dizainerė Vivienne Westwood ir „sekspistolas“ Malcolmas McLarenas (1946–2010), turėję Londone įvairių netradicinių drabužėlių parduotuvę „SEX“.

Pankų simbolika turi gilias šaknis: 1868 m. atsiradęs anarchijos simbolis, kurį apie 1977 m. pasiskolino pankai, buvo sukurtas masonų. Kitų tyrinėtojų nuomone, pirmasis laisvės simbolis – ama-gi4, šumerų dantiraščiu užrašytas žodis, reiškiantis „laisvę“ arba „grįžimą pas motiną, į įsčias“.

Post-punk ir jo alternatyvos

Post-punk pagrindinės alternatyvos – Paisley Underground, Mod revival, new romantics, US hardcore, Batcave movement (proto-goth), gothic rock, no wave. Tai 1966–1986 metai – laikai, kai post-punk pamažu tapo indie rock; laikai, kai nevengta įvairių tipų muzikinių eksperimentų.

Kalbėdami apie post-punk, nors tai ir paradoksas, grįžtame į tuos laikus, kai dar nebuvo punk roko. Ypač dėmesio vertos dvi grupės: The Music Machine ir The Seeds.

Los Andželo The Music Machine 1965–1969 m. grojo muziką, tuo metu vadintą psichodeliniu roku. Grupės lyderis Thomasas Harvey Bonniwellas-Seanas (1940–2011) vadinamas pirmosios post-punk dainos – „Talk Talk“ (1966) kūrėju. Th. H. Bonniwellas domėjosi folku, tačiau svajojo sukurti muziką su „pūkeliais ir geluonimi“ (aliuzija į nuodingą vorą tarantulą). Iš pradžių vadinęsi The Ragamuffins, The Music Machine perėmė The Beatles šukuosenų stilių, tačiau apsirengė juodai, o Th. H. Bonniwellas ėmė mūvėti vieną juodą odinę pirštinę.

Ši grupė nebuvo itin populiari, daugelis melomanų ją atrado tik po daugybės metų. Per tą laiką Th. H. Bonniwellas tyliai parašė daugiau nei 300 dainų, išleido memuarus „Talk Talk/Beyond The Garage“, o 2006 m. ėmė kurti dainas Los Andželo garage rock grupei The Larksmen. Perleistos senos ir niekada neišleistos The Music Machine dainos.

Dar viena grupė, siejama su post-punk ištakomis – The Seeds. Ši grupė taip pat įkurta 1965 m. Los Andžele. 1966 m. pasirodžiusi The Seeds daina „Pushin’ Too Hard“ – „Talk Talk“ konkurentė į post-punk pradininkus. Patys grupės muzikantai savo stilių tuomet vadino gassy (tuomet tokiai muzikai apibūdinti dar nebuvo žodžio „groovy“).

The Seeds lyderis Sky Saxon-Sunlight (tikr. Richard Elvern Marsh, 1937–2009) kilęs iš mormonų miestu vadinamo Solt Leik Sičio JAV. Aštuntajame dešimtmetyje jis tapo sektos „The Source Family“ nariu. Šiai sektai vadovavo įdomi asmenybė Tėvas Yodas (m. 1975), daręs įtaką visai Sky Saxon psichodelinei kūrybai. Ji kurta pavadinimu „Ya Ho Wa 13“. Šią grupę kai kurie muzikologai vadina viena geriausių Amerikos psichodelinių komandų. Apie grupę ir sektą sukurtas filmas.

„Amerikietiškuoju Micku Jaggeriu“ kartais vadintas Sky Saxon kaip Sky Saxon and the Seeds kūrė dainas su Kerry Brown ir Billy Corganu.

Paisley Underground

Nagrinėjant post-punk, svarbu nepamiršti, jog egzistavo judėjimas Paisley Underground, – roko grupės iš Los Andželo, atsiradusios kaip reakcija į agresyvų amerikietišką hardcore ir prisiminusios žodžius „taika ir meilė“. Paisley Underground („paisley“ – išmargintas turkišku raštu) skambesyje buvo psichodelikos, folk roko, garage rock, power pop¸ punk rock, jangle pop, vėliaus – indie pop bruožų.

Žymiausios Paisley Underground grupės – The Bangles, Rain Parade, Dream Syndicate, The Fuzztones, Flower Quartet, Game Theory, The Eyes of Mind, The Three O’Clock, The Verge, The Untold Fables ir kt.

Paisley Underground stilius padarė įtaką Prince, ypač jo 1985 m. albumui Around the World in a Day. Prince netgi savo įrašų leidyklą pavadino „Paisley Park Records“, grupei The Bangles sukūrė dainą „Manic Mondays“, o The Three O’Clock priėmė į savo leidyklą.

Šios grupės – tai priešprieša post-punk muzikai, švelnesnio, ne tokio agresyvaus skambesio. Paisley Underground atšaka galime vadinti ir Naujosios Zelandijos Dunedin Sound.

Mod revival

Mod revival stilius ir subkultūra atsirado Jungtinėje Karalystėje 1978-aisiais. Jis apėmė pub rock, pankroką, new wave bei „pasiskolino“ daug idėjų iš septintojo dešimtmečio grupių The Who, Small Faces, The Kinks.

Žymiausios Mod revival grupės – The Jam, The Merton Parkas, Secret Affair, The Scene, Untouchables, Mod Fun, The Clique, The Circles.

Mod revival egzistavo mažiau kaip dešimt metų, tačiau šis stilius įdomus ir tuo, kad padarė didelę įtaką britpop atsiradimui.

1979 m. pasirodė kultiniu tapęs filmas „Quadrophenia“ (rež. Francas Roddamas), kuris suvaidino lemiamą vaidmenį Mod revival judėjime.

New romantics

„Naujieji romantikai“ – muzikos ir mados judėjimas, populiarumo viršūnę pasiekęs devintojo dešimtmečio pradžioje Anglijoje ir „nugesęs“ 1985 m. Iš pradžių jis buvo new wave muzikos dalimi, vėliau nuo jo atsiskyrė.

Žymiausios new romantics grupės – Visage, Spandau Ballet, Adam and the Ants, Duran Duran, Culture Club. New romantics mada panaši į aštuntojo dešimtmečio pradžio glam rock androginišką subkultūrą. Jos pradžia, impulsas, kuris pradėjo šią stilistiką, – nemirtinga Davido Bowie daina „Ashes to Ashes“ (1980).

US hardcore (hardcore punk)

Amerikietiškas hardcore – tai trumpos, greitos, rėksmingos dainos apie politiką, asmeninę laisvę, fašizmą, valdžią, smurtą, socialinę atskirtį, straight edge, veganizmą ir vegetarizmą, karą, religiją, narkotikus ir kt. Hardcore atmainos – melodic hardcore, metalcore, post-hardcore ir… thrash metal!

Kanadiečiai D.O.A. 1981 m. išleido albumą Hardcore’81, kurio pavadinimas suformavo ir žanro pavadinimą. Svarbiausios hardcore grupės – Black Flag, Bad Brains ir Minor Threat.

Hardcore krikštatėviai Black Flag susikūrė dar 1976 m. Beje, grupės pavadinimas (juoda vėliava) simbolizuoja anarchizmą. Bad Brains (jie nustebino tuo, kad „pankais gali būti ir juodaodžiai“, kaip pasakojo vietas žinomas Lietuvos pankas) savo kūryboje naudojo heavy metal ir regio elementus, o Minor Threat įkvėpė straight edge judėjimą savo 1981 m. daina „Straight Edge“. Šio judėjimo atstovai teigia, kad negeria alkoholio, nerūko, nevartoja narkotikų.

Batcave movement (proto-goth), gothic rock

Judėjimo pavadinimas, reiškiantis Betmeno urvą, žymi 1982–1985 m. Londone veikusį klubą, tapusį naujos muzikos krypties centru. Klube koncertavo naujos gothic rock bangos žvaižgdės Siouxsie and the Banshees, Bauhaus, Alien Sex Fiend, Theatre of Hate. Netrukus atsirado visa gotų subkultūra.

1979 m. Bauhaus daina „Bela Lugosi’s Dead“ vadinama gotikinio roko pradžia. Viena populiariausių iki šiol subkultūrų, kurios vampyriškas įvaizdis ir mistika (kartais pigesne, kartais rimtesne) kvepianti kūryba tebežavi daugybę žmonių. Béla Lugosi (1882–1956) – vengrų kilmės amerikiečių aktorius, labiausiai išgarsėjęs grafo Drakulos vaidmeniu.

No wave

Vienas įdomiausių stilių, tiksliau, post-punk atmainų, – no wave (nepainiokime su new wave). Tai – trumpai gyvavęs, bet įtakingas Niujorko muzikos, filmų, performansų, vaizdo meno judėjimas, satyriškai žvelgęs į tuomet (1981 m.) itin populiarų new wave.

No wave stiliuje susipina funk, džiazas, bliuzas, pankrokas, avangardas, eksperimentinė muzika. Garsai – atonalūs, ritmai – pasikartojantys, muzikos tekstūra – sodri, primenanti Le Monte Young ankstyvąją muziką. Dainų tekstai – nihilistiški.

Žymiausios no wave grupės ir muzikantai – The Contortions, Teenage Jesus and The Jerks, Mars, DNA, Swans, Lydia Lunch, Tuxedomoon. Šio stiliaus įkvėpėjai – Sonic Youth. No wave padarė įtaką vėlesnėms noise rock, industrial grupėms.

Post-punk virsta indie rock

Šį svarbų momentą 1987 m. žymi grupės The House of Love daina „Shine On“, – jau beveik nebe post-punk, dar lyg ir ne indie rock.

Neseniai Lietuvoje bandyta aiškintis, kas yra indie rock, ieškota geriausių šio stiliaus (stilių?) dainų. Net nusibrėžtas periodas nuo 1984 (!) metų, pradininkais laikant pankroko pradininkus Lietuvoje „Sa-Sa.“. Kilo nemažai diskusijų, daugelis taip ir liko prie savo nuomonių. Apie lietuvišką muziką, kurią būtų galima vadinti indie rock, kalbėsime kitąsyk.

Pirmiausia tiesiog pažvelkime, kas yra tas indie rock, ir kaip ši alternatyviosios, pogrindžio muzikos kryptis tapo post-rock. Indie rock pagimdė daug įvairių stilių ir puikių grupių. Tuo pačiu reikia pripažinti, kad ji virto mainstream muzika, mada, iš kurios išsivaduoti padėjo naujausia roko muzikos kryptis post-rock bei įvairūs revival judėjimai.

Indie rock atmainos

Indie rock ir iš jo kilęs post-rock – tai nepriklausomo (laisvesnės formos) roko atmainos. Tiesa, indie rock ištakos siejamos su nedidelėmis leidybinėmis firmomis (independent labels), kaip kad industrial muzikos pavadinamas siejamas su Industrial Records (nors yra ir kita šio stiliaus pavadinimo prasmė). Iš pradžių šis stilius buvo griežtas ir gitarinis. Jo ištakos – XX a. 9-ojo deš. pradžia. Ypatingą indie skambesį suformavo grupė The Jesus and Mary Chain, susikūrusi 1983 m. šalies, pavadinimu Alba, miesto Glaschu priemiestyje Cille Bhrìghde an Ear (atspėkite, kas tai).

„Meričeinai“ (TJAMC) 1985–1998 m. išleido 6 studijinius albumus, 1 „live“, 6 kompiliacijas, 6 EP, 17 singlų ir 2 vaizdo albumus. 2007 m. grupė atsikūrė, tačiau kol kas apie naują albumą nieko negirdėti, jis žadamas lyg ir 2015 m. Daugelio manymu, vienas kertinių indie akmenų yra TJAMC debiutinis albumas Psychocandy (1985). Jo pirmoji daina „Just Like Honey“, tapusi legendine, skambėjo ir Sofia Coppola filme „Lost in Translation“ (2003).

Kai kurie muzikos kritikai šį stilių vadina noise pop (kitos šio stiliaus grupės – Dinosaur Jr., Enon, …And You Will Know Us by the Trail of Dead), o paties indie rock atsiradimą sieja su indie pop, power pop, chamber pop, shoegazing (shoegaze), avant-pop, noise rock, garage punk, riot grrrl, twee pop, emo, grindie, dance-punk, New Weird America, Baroque pop, new prog, lo-fi, sadcore, C86, math rock stiliais.

Postroko gimimas ir raida

Naujausi postmuzikos stiliai, susiję su roku, kol kas vadinami neišradingai – tai arba revival (atgimimo, atnaujinimo) judėjimai (pvz., post-punk revival, Merseybeat revival), arba post-rock. Galbūt ateityje atsiras ir kitų pavadinimų.

Post-punk revival tai – The Libertines, Placebo, Arctic Monkeys, The View, Maxïmo Park, Franz Ferdinand, Editors, The Cribs, The Killers, Kaiser Chiefs, Bloc Party, The Futureheads, Interpol, Boy Kill Boy, Dirty Pretty Things, The Wombats, TV on the Radio, The Fratellis, We Are Scientists, The Kooks, White Lies.

Garage rock revival: The White Stripes, The Vox Jaguars, The Pigeon Detectives, The Vines, The Strokes, Kings Of Leon, The Libertines (taip, šią grupę priskiria ir šiam stiliui), Black Rebel Motorcycle Club, The Subways, The Hives, Ikara Colt, Motel Motel, Mclusky, Yeah Yeah Yeahs, Mooney Suzuki, The Horrors, The Raveonettes, The Von Bondies, The Black Keys, Dirty Little Rabbits, The Raconteurs, Johnossi, Modest Mouse, Little Joy.

Post-rock – tai naujų tendencijų šiuolaikinėje muzikoje samplaika, kuriai prigijęs postroko terminas iš tikrųjų savyje slepia daugybę atmainų (galėtume net sakyti: kiekviena grupė – atskiras stilius).

Postrokas atsirado 1988 m. Jo pradininkai – 1981–1991 m. egzistavusi londoniečių grupė Talk Talk, pradėjusi savo karjerą kaip new wave / synthpop atstovai, vėliau pasukusi prie chamber pop, art rock ir galiausiai – prie postroko. 1987–1988 m. įrašytas ir 1988 m. rugsėjo 16 d. pasirodęs Talk Talk albumas Spirit of Eden – pirmasis postroko albumas, iki šiol vadinamas šio stiliaus šedevru ir klasika. Marko Holliso ir Timo Friese-Greeno sukurtame albume groja daugybė muzikantų, jie naudoja įvairius instrumentus – armonikėlę, pianiną, vargonus, perkusiją, 12 stygų „Dobro“ gitarą, trimitą, smuiką, shozyg (šį instrumentą išrado ir juo grojo kompozitorius, muzikologas Hugh Seymouras Davies, 1943–2005, buvęs Karlheinzo Stockhauseno mokinys; tiksliau kalbant, „šozygu“ gali būti bet koks savadarbis instrumentas; šis pavadinimas – paskutinio angliškosios enciklopedijos tomo pradžia ir pabaiga SHO-, ZYG-), fagotą, obojų, klarnetą, anglų ragą (altinį obojų), taip pat įrašuose dalyvavo ir Chelmsfordo katedros choras.

M. Hollisas teigė, jog tokį skambesį išgauti jam padėjo mylimi džiazo ir klasikos muzikantai (Milesas Davisas, Johnas Coltrane‘as, Béla Bartókas, Claude‘as Debussy). Talk Talk muzika kartais būdavo įrašinėjama visiškoje tamsoje, kartais – prie žvakių, be laiko pojūčio. „Tai buvo labai, labai psichodeliška“, – prisimena albumą Spirit of Eden įrašinėjęs garso inžinierius Phillas Brownas.

Beje, prieš jo įrašinėjimą EMI vadovai abejojo, ar verta leisti tokį albumą – jie galvojo, kad niekas tokio kūrinio nepirks, todėl prašė M. Holliso sukurti kitokias dainas, tačiau jis atsisakė. Vėliau EMI persigalvojo. Nepaisant to, grupės ir leidėjų keliai susikirto teisme. „Tai – albumas, kuris padrąsins rinkodarininkus žudytis“, – rašė Markas Cooperis iš „Q“.

Nežinia, kiek rinkodarininkų po šio albumo nusižudė, tačiau Talk Talk muzika atvėrė naujus horizontus. Daina „I Believe In You“ 1988 m. nepateko į „UK Singles Chart Top 75“, tačiau tikri postroko gurmanai jos negali pamiršti.

M. Hollisas atvėrė ne tik naujas muzikos erdves, bet ir rokui suteikė daugiau filosofinės prasmės, priartino jį prie dvasingumo. „Pasiimk mano laisvę ir duok man šventąją meilę“, – kaip tikras mistikas dainavo M. Hollisas. Beje, jis pats kukliai tepasakė, kad daina „I Believe In You“ skirta kovai su heroino vartojimu.

Terminas post-rock gimė kiek vėliau, 1994-aisiais. Jį nukalė britų muzikologas Simonas Reynoldsas, apžvelgęs britų grupės Bark Psychosis albumą Hex. Šis 1993 m. įrašytas kūrinys – taip pat svarbus postroko istorijoje. Bark Psychosis groja nuo 1986 m. Vienintelis nuolatinis grupės narys – Grahamas Suttonas, vienas iš jo pagalbininkų yra Talk Talk būgnininkas Lee Harris.

Esminėmis postroko grupėmis, be Talk Talk ir Bark Psychosis, galėtume vadinti Slint, Main, Disco Inferno, The Ecstasy of Saint Theresa, Seefeel, Pram, Flying Saucer Attack, The Telescopes, Cul De Sac, Labradford, Tortoise.

Postroko judėjimui didelę įtaką padarė ir shoegazing judėjimas 9 deš. pab. – paskutinio deš. pr. (ypač shoegaze stiliaus etalonas My Bloody Valentine).

Kaip matome, iš pradžių postrokas nebuvo instrumentinis, koks jis tapo kiek vėliau. Pirmieji postroko instrumentalistai – Main, Seefeel, Tortoise, Cul De Sac. Instrumentiniai postroko albumai pradėti kurti apie 1993 m. Bene pirmoji kregždė – Seefeel (ši londoniečių grupė egzistavo 1992–1996 m., o 2008 m. atsikūrė), kuri 1993 m. įrašė albumą Quique.

Post-metal gimimas

Kodėl gimė postrokas? Greičiausiai muzikantus tiesiog „užkniso“ tradicinis rokas su trimis akordais ir priedainiais. Tuo tarpu stipresnės muzikos mėgėjai pradėjo kurti post-metal. Pirmąją post-metal grupe 1993 m. pavadinta Tool. Gerokai vėliau šis terminas prigijo tokioms grupėms kaip Helmet, Isis, Pelican, Neurosis (apie šią grupę verta kalbėti atskirai – jos muzika peržengia stilių ribas), The 3rd and The Mortal, Godflesh ir kt.

Vėliau atsiradusi postroko mainstream banga pagimdė daug grupių, kurias galima būtų vadinti ne postroku, o tiesiog instrumentiniu roku. Populiariausios grupės – GYBE (Godspeed You! Black Emperor; nuo 1994 m., Kanada), Mogwai (nuo 1995 m., Škotija), Explosions in the Sky (nuo 1999 m., Teksasas). Įdomūs ir beveik nežinomi šveicarai (tiksliau, vienas šveicarų muzikantas) Nyctalgia, ir legendomis tapę islandai Sigur Rós (nuo 1994 m.) bei múm (nuo 1997 m.), taip pat Bell Orchestre, God Is An Astronaut, Mono, Hope of the States ir daugybė kitų projektų bei grupių.

Dar vienas įdomus klausimas, kuris turėtų rūpėti (post)muzikos klausytojui. O kas gi pirmoji postroko grupė Lietuvoje? Atsakymas – vienareikšmis: vilniečiai Empti, pradėję post-rock groti dar 1994 m. Taip pat prie pionierių galėtume priskirti ir kauniečius eksperimentininkus N!N!N! (šioje grupėje grojo paslaptingas muzikantas, žinomas kaip Skardas, bei kariljonininkas Raimondas Eimontas), mįslingą grupę Drigentai, .D.S. (Digital Silence) bei įvairius kitus lietuvių projektus.

Pabaigai – Public Image Ltd., kurie kartais vadinami tarpine grandimi tarp pankroko klasikos (grupę įkūrė „sekspistolas“ Johnas Lydonas) ir postroko (naudojami įvairūs eksperimentai, instrumentai).

Mąstant futuristiškai, postroko generacija turėtų būti pati moderniausia iš iki šiol buvusiųjų: jei jai priklausantys muzikantai ir toliau inkorporuos į savo kūrinius įvairiausių stilių, kultūrų, civilizacijų palikimą bei savo vaizduotę, gims nauji stiliai.

Nepaisant to, kad daug kas pranašavo ir tebepranašauja (ypač lietuviško) roko mirtį, panašu, jog, perfrazuojant Marką Twainą, gandai apie jo mirtį gerokai perdėti.