Pradžia / Radikaliai
 

Dailininkė Agnė Naunikaitė: „Garsų menas paruošia žiūrovą suvokti daugialypę patirtį“

Iš Pasvalio kilusi menininkė Agnė Naunikaitė feisbuko paskyroje (https://www.facebook.com/agne.naunikaite.foto.grafika) prisistato taip: „Pažinsi mano kūrybą – pažinsi mane.“

Mindaugas Peleckis
2014 m. Gruodžio 16 d., 16:01
Skaityta: 202 k.
Iš fotografijos darbų ciklo „Gravitacija“ 2012 m.
Iš fotografijos darbų ciklo „Gravitacija“ 2012 m.

Pabandykime susipažinti su A. Naunikaitės kūryba per interviu, darytu 2014 12 15, ir šiek tiek jos darbų.

Kaip susipažinote su menu?

Piešti pradėjau gana anksti. Prisimenu, kai man spalvinant knygelę viena moteris pasakė, kad ši mergaitė užaugusi tikriausiai bus dailininkė. Nuo to laiko viską stengdavausi atlikti kruopščiai ir nepriekaištingai. Naudodavau daugybę spalvų ir jas atitinkamai derindavau.

Pradinėse klasėse vėlgi sulaukiau auklėtojos dėmesio dėl meninių sugebėjimų. Aišku, ne visi bendraamžiai taip lengvai patikėdavo, kad tai mano individualūs kūriniai.

Mokytojai, matydami daromą teigiamą pažangą, nustebo. Netrukus pasikeitė mano ugdymo aplinka. Mama nutarė mane leisti į Pasvalio muzikos mokyklos dailės skyrių. Į tuometinę pirmąją klasę priimdavo ne jaunesnius kaip penktų klasių mokinius, kuriems apie 11 metų. Pati buvau tik ketvirtokė, bet išimties būdu mane priėmė į dailės skyrių. Džiaugiuosi, jog būdama iš visų jauniausia baigiau dailės skyrių. Po kelerių metų nutariau ir toliau lankyti meno užsiėmimus.

Kokie buvo pirmieji sukurti kūriniai?

Visi mano pirmieji sukurti kūriniai buvo dedikuojami mamai ir kitiems artimiesiems. Nieko nėra geriau nei matyti besidžiaugiančius žmonių veidus. Tada supratau, kad viskas yra daroma ne veltui. Tikriausiai žmonės, dirbantys savo mėgstamus darbus, negaili savęs. Tada ir sugaištos valandos tampa ne tokios sunkios ir ilgos.

Jeigu kiekvienas kuriantis žmogus įdėtų bent dalelę savęs, pasaulis taptų kur kas gražesnis ir spalvingesnis.

Pagrindinės parodos, apdovanojimai.

2005 m. VIII respublikinio mokinių keramikos darbų konkurso laureatė.

2008 m. X respublikinio mokinių keramikos darbų konkurso laureatė.

2008 m. Mokinių dailės darbų paroda Pasvalio viešojoje bibliotekoje.

2010 m. Konkursas „Ex libris. Jonui Jablonskiui ‒ 150“.

2011 m. Kaligrafijos darbų paroda Zubovo rūmų galerijoje.

2011 m. 19 – toji  tarptautinė Kalėdinių miniatiūrų paroda. Galerija „Laiptai“, Šiauliai.

2012 m. Nominacija „Meniškiausias Šiaulių universiteto studentas“.

2012 m. Tarptautinės Jelgavos ledo skulptūrų dirbtuvės, paroda, Latvija.

2012 m. Grupinė paroda „Kelyje“. Šiaurės Lietuvos kolegija, Šiauliai.

2012 m. Grupinė fotografijos paroda  „Miestas²“. Šiaulių universitetas.

2013 m. Grupinė fotografijos paroda  „Gravitacija“. Galerija „Laiptai“, Šiauliai.

2013 m. Grupinė paroda „Aš“. Šiaulių miesto kultūros centras.

2013 m. Grupinė fotografijos paroda  „Gravitacija“. Šiaulių universiteto Centriniai rūmai.

2013 m. Grupinė fotografijos paroda „Šūvis 13“. Šiaulių universiteto dailės galerija.

2013 m. Šiaulių universiteto Menų fakulteto bakalaurų baigiamųjų darbų paroda. Šiaulių universiteto dailės galerija.

2014 m. Grupinė paroda „Aš“. Šiaulių universiteto dailės galerija.

2014 m. Personalinė paroda „Išnykstantys“. Meno arka, Šiauliai.

2014 m. Grupinė paroda „Nuo tradicijos iki inovacijos“. Šiaulių universiteto dailės galerija.

2014 m. Grupinė grafikos darbų paroda „Talpyklos“. Antano Mončio namai – muziejus, Palanga

2014 m. Tarptautinė dailės disciplinų dėstytojų kūrybos paroda „Juodas kvadratas“ arba „Juodas apskritimas“. Meno galerija „Aukso pjūvis“, Kaunas.

Labiausiai įsiminė dalyvavimas tarptautiniame Jelgavos „Ledo skulptūrų“ festivalyje. Vykau ne viena, o dar su keliais atrinktais Šiaulių universiteto studentais. Prie mūsų prisijungė grupė studentų iš Latvijos. Mus kuravo menininkai. Vienas iš jų lietuvis, o kitas – latvis. Nors dirbome ekstremaliomis sąlygomis (temperatūra siekė net iki -25°C), viską atpirko įgyta patirtis ir galimybė susipažinti su ledo apdirbimo technologijomis. Tuo pačiu ir galėjimas įgyvendinti savo idėją ledo plokštėje, iš jos suformuojant minimalistinio stiliaus skulptūrą.

Ką kuriate dabar?

Šiuo metu dar studijuoju Šiauliuose. 2015 metais įgysiu dailės (grafikos) magistro laipsnį.

Kūryba užsiimu ir gimtajame krašte, Pasvalyje. Kūryba neapsiriboja vien grafika, integruoju ir fotografiją. Kartais grįžtu prie keramikos. Varijuoju keliose šakose, kad kūrybiniuose procesuose neįsivyrautų monotonija.

Pagrindinės įtakos.

Esu labai dėkinga pirmiesiems savo dailės mokytojams – keramikei Nerutei Čiukšienei, tapytojui Aldui Pleiriui ir kompozicijos specialistei Erikai Andriūnaitei už kantrybę,  tikėjimą, skatinimą tobulėti, kurti. Šie specialistai teikė visapusišką pagalbą.

Mėgstamiausi/ labiausiai vertinami Lietuvos/užsienio menininkai.

Tokių menininkų yra labai daug. Labiausiai įsiminė olandų kilmės dailininkas Rembrandtas Harmenszoonas van Rijnas (1606–1669). Jo kūryba persmelkta skausmo, kupina gilaus mįslingumo ir tikėjimo į Dievą. Kūryboje nenaudojo ryškių spalvų, jam buvo svarbu ne prabangūs apdarai su įmantriomis detalėmis, bet pats žmogus kaip atskira individualybė. Menininkas gilinosi į žmogaus vidinį pasaulį, jo išgyvenimus, bandė perteikti žmogaus vidinį, natūralistinį grožį.

Kitas menininkas, kuris paliko neišdildomą įspūdį, tai Israëlis Bidermanas-Izis (1911–1980). Jis buvo garsus litvakų kilmės prancūzų fotografas. Buvo klajokliškos, neramios dvasios jaunuolis, kuris mėgo fotografuoti įvykius, žmones, supančius jį, ir politikus. Menininko fotografijos pasižymi meile žmonėms, romantika, impresionizmo dvasia ir ypač meile mažam žmogui. Jo herojai – tai gėlių pardavėjai, batų valytojai, Paryžiaus benamiai, cirko artistai, gatvių šunys. Izio fotografijos išsaugojo savitumą, šiltą humanistinį žvilgsnį.

Kokios nuotaikos inspiruoja labiausiai?

Save priskirčiau intravertų asmenybės tipui. Stengiuosi veikti ne žodžiais, o darbais. Gilinuosi, stebiu aplinką, mėgstu harmoningą tylą. Nors esu gan uždara, bet „tikriems“ žmonėms negailiu nuoširdžių žodžių. O kaip tai atsiliepia kūrybai? Tikriausiai vidinis susikaupimas ir panirimas į hipnozės būseną leidžia atsiriboti nuo išorinio pasaulio ir užsiimti kūryba.

Ar egzistuoja menininko pašaukimas?

Manau, talentas – tai duotybė, kurią gauname iš tėvų, senelių ar netgi prosenelių. Ši duotybė mus išskiria iš kitų žmonių ir  nukreipia tam tikra linkme. Vieni ja pasinaudoja, o kiti – ne. Aišku, jei talentas nevystomas, nepuoselėjamas – jis gali ilgainiui prislopti ar išvis išnykti. Žmonės, tarkime, neturėdami talento tam tikrai sričiai, gali pasivyti sunkiu darbu ar netgi aplenkti talentingą žmogų. Bet, manau, žmogus, įgijęs talentą per sunkų darbą, vis tiek bus tik eilinis tos srities specialistas, neturės tos tikrosios duotybės, pašaukimo.

Išmokti tikrai galime daug ką, bet tai nereiškia, kad visi būsime gerais gydytojais, mokytojais, menininkais ar kitos srities specialistais.

Kaip vertinate eksperimentinį meną?

Tikriausiai šiomis dienomis nė vienas žmogus savo gyvenimo neįsivaizduoja be garsų.

Esti įvairių garsų, pavyzdžiui, natūralūs, dirbtiniai, muzikiniai, techniniai ar akustiniai. Šie garsai taikomi asambliažuose, instaliacijose, videomene, performansuose, kinetinio meno kūriniuose. Taip pat gali būti taikomi tapyboje ar skulptūroje.

Garsų menas paruošia žiūrovą suvokti daugialypę patirtį.

Iš kompozitorių tikriausiai išskirčiau Johną Cage‘ą. Jis darė didelę įtaką vaizduojamajam menui.

Manau, kad vaizduojamasis menas neatsiejamas nuo muzikos. Kaip ir muzika neatsiejama nuo vaizduojamojo meno.

Komentarai