Pradžia / Radikaliai
 

Recenzija. Eugenijus Jovaiša. Aisčiai. Kilmė. I knyga: monografija. Vilnius: leidykla „Edukologija“ (2012). Pagaliau - atsakymas, kas mes esame

Po to, kai ant vėlių suolelio atsisėdo žymiausi baltų religijos ir mitologijos tyrinėtojai Marija Gimbutienė (1994), Norbertas Vėlius (1996), Vladimiras Toporovas (2005), Gintaras Beresnevičius (2006), pasijuto didžiulė tuštuma, trukusi šešerius metus.

Mindaugas Peleckis
2013 m. Kovo 01 d., 16:35
Skaityta: 1895 k.
Recenzija. Eugenijus Jovaiša. Aisčiai. Kilmė. I knyga: monografija. Vilnius: leidykla „Edukologija“ (2012). Pagaliau - atsakymas, kas mes esame

Ne, jokiu būdu nesakau, kad Lietuvoje be minėtų asmenybių nėra puikių mokslininkų, kurie tyrinėtų mūsų praeitį ne nomenklatūriniais „bumblauskiškais“ skerspjūviais, o savaip, taip, kaip darė didžioji ketveriukė. Visų neišvardinsi, tačiau (vardiju atsitiktine tvarka) verti dėmesio darbai, kuriuos rašo Dainius Razauskas, Eugenija Ulčinaitė, Nijolė Laurinkienė, Radvilė Racėnaitė, Jonas Vaiškūnas, Jonas Trinkūnas, Simas Karaliūnas, Ilja Lemeškinas, Leonardas Sauka, Zigmas Zinkevičius, Tomas Baranauskas, Letas Palmaitis, Aleksiejus Luchtanas, Vykintas Vaitkevičius, Algirdas Girininkas, Libertas Klimka, Mykolas Michelbertas, Rimutė Rimantienė, Jūratė Statkutė de Rosales (tiesa, jos veikalai sukėlė nemažai diskusijų) ir daugelis kitų.

Kas teisus, o kas ne, parodys laikas. Vis dėlto pirmiausia, studijuodamas mūsų praeitį, o ypač mitologiją, senąją religiją, remiuosi šaltiniais – pirmiausia N. Vėliaus sudarytais klasika tapusiais BRMŠ („Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai", 4 tomai). Taip pat – tautosaka, žodynais, viskuo, kas autentiška ir kuo mažiau interpretuota.

Turiu ir savo hipotezę apie mūsų seniausiąją religiją. Tačiau apie ją – kitąsyk, o šįsyk noriu pasidžiaugti, kad pagaliau po kelerių metų mūsų praeities tyrinėjimuose atsirado didžiulis sprogimas. Akademiko Eugenijaus Jovaišos magnum opus (linkiu jam parašyti dar ne vieną tokį magnum‘ą) „Aisčiai“, kurio suplanuotos trys dalys, pirmoji dalis „Kilmė“ yra būtent tas sprogimas, kuris ištaškė daugelio pseudoistorikų ir nomenklatūrinių istorikėlių sapaliones. Juk nusirista iki tokio marazmo, kad „Vatikano chebra“, vadovaujama Vytauto Ališausko, ėmė niekinti Lietuvos istoriją: kruopščiai, sistemingai ir merkantiliškai. Iš pradžių pasirodė V. Ališausko lyg ir neprasta, tačiau mus bukais barbarais istorijoje parodžiusi knyga „Sakymas ir rašymas“ (2009). Joje, V. Ališausko manymu, lietuviai visąlaik gyveno sakytinėje epochoje (o kaipgi rasti runų fragmentai, nejau tikrai neturėjome rašto tuo metu, kai jį turėjo senovės tiurkai, vengrai, keltai, germanai?), kuri baigėsi sulig christianizacija. Kitaip tariant, lietuviai buvę tarsi barbarai, „nekalbūs iš prigimties“ (Jano Długoszo žodžiai), ir tik krikščionių dėka tapę civilizuotais. Chamizmas. Kitoje knygoje, kurią sau leido gausiai komentuoti (ne V. Ališauskas, o, tarkime, mitologijos specialistas D. Razauskas turėjo rašyti komentarus) – „Jono Lasickio pasakojimas apie žemaičių dievus. Tekstas ir kontekstai“ (2012) – vėlgi lietuviai atrodo tokie Dievo kvaileliai, kurių apeigos ir papročiai a priori buvo smerktini. Vis dėlto 2013-ųjų vasarį V. Ališauskas pralenkė pats save, pareiškęs, jog, išstudijavus jėzuitų archyvus Vatikane (specialistai, tokie kaip I. Lemeškinas, Lietuvos praeities miglas sklaido Minsko archyvuose), paaiškėjo, jog „nėra jokių įrodymų, kad Birutė – Vytauto Didžiojo motina“, kitaip tariant, tokios net nebuvo (http://www.lzinios.lt/Istorija/Jokios-Birutes-Kestutis-nepazinojo). Netrukus vilniečiai istorikai Inga ir Tomas Baranauskai davė atkirtį „Vatikano chebros“ atstovams, įrodydami, jog „Birutė – tikrai Vytauto motina“ (http://www.lzinios.lt/Istorija/Birute-tikrai-Vytauto-motina). Nors ši polemika nesusijusi su knyga, kurią rengiuosi aptarti, vis dėlto ji parodo, kokio lygio dabar yra Lietuvos oficiozinė, nomenklatūrinė, pseudo- istoriografija.

E. Jovaiša – archeologas, Lietuvos Mokslų Akademijos tikrasis narys, profesorius, daugelį metų tyrinėjantis I-V a. vidurio vakarų baltų / aisčių etninę istoriją, materialųjį ir dvasinį paveldą. Skaitytojams puikiai pažįstamos jo poligrafinės (vėliau - ir elektroninės) knygos „Žvilgsnis į „Aukso amžių“: baltai pirmaisiais amžiais po Kristaus“ (1998), „Lietuva iki Mindaugo“ (1999), „Gimtoji istorija“ (2002), „Atstatykime Lietuvos valdovų rūmus“ (2003), „Įdomioji Lietuvos istorija. Lietuvos valstybingumo istorija nuo seniausių laikų iki mūsų dienų“ (2004-2007, trilogija), „Lietuva 1009-2009“ (2009), o štai dabar pagaliau pasirodė „Aisčiai. Kilmė. I knyga“ (2012). Tai – solidi, itin estetiškai išleista knyga, kurioje 380 puslapių ir net 160 iliustracijų. Knyga taip pat pasirodys ir elektroniniais formatais – paprastesniu .epub ir pritaikytu „Apple“ kompiuteriams bei kitai šios firmos įrangai. Pastarasis variantas – itin įspūdingas, jame interaktyviai galime naršyti iš epochos į epochą, trimatėje erdvėje apžiūrinėti iliustracijas, klausytis Rimanto Bagdzevičiaus balsu įskaitytų animuotų siužetų. Knygą bus galima rasti internete adresu www.aisciai.eu arba www.aisčiai.eu.

„Aisčių“ pirmosios knygos dailininkės - Laura Leščinskaitė ir Sigutė Mikšaitė. Viršelyje pavaizduoti šie dalykai: Kepuraitė. Dauglaukio kapinynas, 66 kapas, 220-260 m. E. Jovaišos tyrinėjimai, 1990 m. Vėrinys iš kiauraraščių pakabučių. Dauglaukio kapinynas, 54 kapas, 150-220 m. E. Jovaišos tyrinėjimai, 1989 m. Smeigtukas, lazdelinis. Šėtijai, XVII a. E. Ivanausko tyrinėjimai, 1998-1999 m.

Knyga išleista 1000 egz. tiražu leidykloje „Edukologija“ (www.edukologija.lt). Jos gale – solidžios santraukos anglų, rusų ir vokiečių kalbomis (vertė Vaida Kavaliauskaitė, dr. Marina Čistiakova, Markus Roduner), o 215 pozicijų literatūros sąrašas išduoda, kad veikalas – itin rimtas, ne vienerių metų darbas.

Rašydamas „Aisčius“, E. Jovaiša rėmėsi spaudai rengiama žymiąja Jordano kronika „Apie svarbiausius laikų įvykius arba apie romėnų tautos kilmę ir darbus. Apie getų kilmę ir žygius“.

Knyga sudaryta iš 13 skyrių: „Baltai Lietuvos istorijoje“, „Polietniškumas baltų pasaulyje“, „Baltai ir slavai“, „Baltai ir aisčiai“, „Baltų ir aisčių pradžia“, „Gotai aisčių kultūros širdyje“, „Aisčių kilmė ir gyvenamoji erdvė“, „Gotų-gepidų, arba Vielbarko, kultūra ir jos bruožai“, „Didžioji aisčių plėtra“, „Didžioji aisčių plėtra žemėlapiuose“, „Didžioji aisčių plėtra Lietuvos archeologijos medžiagoje“, „Didžiosios aisčių plėtros pėdsakais“, „Aisčiai senajame geležies amžiuje (10-450 metai po Kr.)".

Veikalas sudėtingas, parašytas nesunkia, nors ir moksline kalba, reikalauja ilgo ir kruopštaus analizavimo. Vien ko vertos iliustracijos – papuošalų nuotraukos, žemėlapiai, tai, kas tikrai buvo mūsų, ir daug seniau, nei į mūsų kraštus užsuko Brunonas.

„Didžioji aisčių migracija prasidėjo vienu metu, apie 10-70 metus, iš kelių centrų ir įvairiomis kryptimis, galima manyti, kad Vielbarko kultūros raida į Pamarį yra tos pačios didžiosios aisčių migracijos rezultatas. Vakarų baltų, arba aisčių, kultūra per I-III amžių pasklido toli į šiaurę – ir galima būtų paaiškinti, kodėl vėlyvajame geležies amžiuje, kai pietinius aisčius imta vadinti prūsais, o iš centrinių ir šiaurinių aisčių išaugusios gentys gavo savo vardus – skalviai, kuršiai, žiemgaliai, žemaičiai, latgaliai, sėliai, aukštaičiai – aisčių vardas nukeliavo iki estų“, - rašo E. Jovaiša „Įvade“ (p. 7).

Atpasakoti knygos turinį – itin sudėtingas dalykas, geriausia patiems ją perskaityti. Antroji trilogijos dalis vadinsis „Kapai ir žmonės“, trečioji – „Archeologo užrašai“.

Negalima nesižavėti akademiko E. Jovaišos sumanymu, kuris pagaliau tampa tikrove – pabandyti išsiaiškinti ir faktais parodyti, kas iš tikrųjų buvo tie, kuriuos Tacitas pavadino aisčiais. Man asmeniškai itin svarbu tai, kad ši knyga parodo, koks turtingas buvo mūsų pasaulis (nors viso jo nežinome, tačiau ir išlikę fragmentai – įspūdingi) iki krikščionybės prievartinio atėjimo į Lietuvą ir gretimus kraštus. Frustracijoje skendintys (ir visi kiti) lietuviai turėtų skaityti šią knygą kaip pagrindinį vadovėlį apie savo kilmę – geresnio dar neparašyta.

Komentarai
  • Darius Antanavičius
    2013 m. Liepos 28 d., 09:29
    Žemai lenkiu galvą prieš visus, prisidedančius prie mūsų ikikrikščioniškosios istorijos tyrinėjimų ) E. Vaišvilos knugos pristatymą mokslo ir "aktivistų" ratelyje žiūrėjau per TV. Buvau sujaudintas, veik sukrėstas ) Nepaprastas džiaugsmas, kad randasi "tokio kalibro" tyrinėtojai, o savo darbų rezultatus palieka mums, skaitytojams knygų pavidalu )
    Gaila tik, kad knygos "Aisčiai. Kilmė" toks nedidukas tiražas. Belieka tikėtis , kad pirmoji laida bus tiesiog nušluota iš knygynų lentynų ir nružilgo bus pakartotinis, kur kas didesnis tiražas.
    Buite malonūs, pasufleruokite, prašau, kurie knygynai platins knygą "Aisčiai.Kilmė" ir nuo kada ? Gyvenu Klaipėdoje.