Pradžia / Radikaliai
 

Problemiška meilė. Įvadas, arba kaip mylima, nemylint nieko

Kalbėdami apie meilės sampratą filosofijoje, pirmiausia turime apsiriboti ir nusistatyti temą. Rinkdamiesi temą, negalime pamiršti, kad filosofijoje neverta kalbėti apie meilės bruožus, kurie vyrauja mūsų kultūroje ir papročiuose. To nepadarius, labai didelė tikimybė kalbėti apie nieką, nes tai bus nuolat girdimų sąvokų žaismas, bei įprastinio ir ne originalaus požiūrio laikymasis.

Ramūnas Boleslovas Malcius
2013 m. Vasario 28 d., 22:14
Skaityta: 1488 k.
Be pavadinimo. Takanobu Hoshino nuotr.
Be pavadinimo. Takanobu Hoshino nuotr.

Žinoma, koks nors menininkas tam prieštarautų. Jis galėtų teigti, kad meilė ar bet koks kitas objektas negali būti be kultūros, nuolat girdimų žodžių perteikimo skirtinguose situacijoje, nes tai visada yra visuomenės dalis. Tai sakydamas, jis būtų teisus, tačiau tuo pat metu, jis meilę įvardija kaip fenomeną, kuris neturi nei pradžios, nei pabaigos. Juk didžioji dalis žmonių žino, kas yra meilė, nors turbūt gyvenime nieko ir nemylėjo ( nors meilė tėvams ir artimiesiems visada egzistuoja, tačiau tai meilė, kuri nereikalauja nieko kito, tik pačios pagarbos ). Vadinasi, jeigu dauguma žmonių žino kažką apie meilę, nors tai jiems suprantama tik iš kitų žmonių patirties ir nuolatinio stebėjimo, meilę galima laikyti a priori. Mes visi žinome įvairių klišių apie meilę : ,,meilė įkvėpia narsos", ,,meilėje ir kare nėra jokių taisyklių" arba ,,mylėk ir būsi mylimas". Galima drąsiai teigti, kad tai banalios ir tokios paprastos tiesos, kad apie jas kalbėti, o tuo labiau klausti, - kodėl taip yra, yra tarsi draudžiama. Taip yra ir kitaip būti negali.

Deja, filosofas su tuo nesutinka. Mano manymu, jis visuomet paklaus, - o kodėl būtent taip ? Juk dažniausiai  vartodami tokias frazes, mes kalbame ne apie meilę, o tik apie pačias priežastis, kurios skatina mylėti ir daro žmogų pateisinamą, dėl jo noro mylėti. Nors Platonas irgi sako, kad ,,mūsų krašto paprotys skelbia, kad ir dievai, ir žmonės įsimylėjusiam leidžia viską,"[i] tačiau vargu ar galima teigti, kad Platonas taip sakydamas kalba apie viso ko pateisinimą, nes neva meilei nėra ribų ir taisyklių. Platonas tiesiog nurodo to meto kultūrinę pasaulėžiūrą, kuri skatina pagarbą žmogui, dėl jo noro būti teisingam dievų akivaizdoje. Nors ir galima sakyti, kad meilė neturi apibrėžtumo, tačiau tuomet labai lengva pradėti tuo manipuliuoti. Tuomet pateisinamos žmogžudystės, karai ( Trojos sunaikinimas ) ir absoliučiai viskas, nes žmogus gali sakyti, kad tai darė iš meilės. Taip sakyti būtų kvaila, todėl meilė vis dėlto turi tam tikras ribas - žmogiškumo ribas. Štai čia ir prasideda filosofavimas, nes pradėdama klausti, - o kokios yra meilės ribos ir kur baigiasi žmogiškumas ? Tuomet jau galima pradėti kalbėti ir apie tris meilės reiškinius, kurie mano manymu, vis dėlto pažeidžia žmogiškumo ir supratimo apie meilę ribas. Tai donžuanizmas, narcisizmas ir platoniška meilė, kuri pavadinta remiantis Platono Puotoje iškeltomis idėjomis.  Toks yra ir šio darbo tikslas - apibūdinti tris meilės apraiškas, kurios simbolizuoja meilę nemylint nieko. Tačiau be to bus bandoma klausti, - Ar tikrai šios trys individualinės meilės išraiškos neturi nieko bendra su meilės samprata, vyraujančia mūsų laikais.

 

Donžuanizmas

 

Donžuanizmas, kaip meilės forma, pasitaiko retai. Dėl visuomenėje vyraujančios nuomonės, kad tai šventvagiškas nusižengimas, dauguma tokio tipo žmonių stengiasi išlikti nuošaliai, nepastebėtam ir sudaryti eilinio praeivio įvaizdį. Juk be galo sunku ką nors pasakyti apie praeivį nepabendravus su juo, o tuo pačiu, nepažinus jo artimiau. Galime tik bandyti atspėti, kiek gatvėje vaikšto Don Juanu  ar kitokio tipo žmonių, kurie tik tam tikromis aplinkybėmis atskleidžia savo tikrąją prigimtį.

Taigi, kas yra Don Juanas ? Labai paprastai kalbant, tai žmogus kuris kolekcionuoja ,,pergales" prieš moteris, arba kitaip sakant, - tai žmogus, kurio meilė moteriai baigiasi tą pačią akimirką, kuomet jis palieka moterį lovoje, nes jis iš moters gavo viską - meilės kupiną akimirką ( vyro ir moters susijungimą į vieną esybę ). Vis dėlto pavadinti Don Juaną kolekcionierium būtų naivu, nes Albertas Camus teigia, kad ,,Don Juanas neketina ,,kolekcionuoti" moterų. Jis stengiasi turėti jų kuo daugiau, o drauge su jomis - ir išeikvoti savo gyvenimo galimybes. Kolekcionuoti - reiškia gyventi praeitimi. O jis atmeta apgailestavimą, kuris tėra tik kita vilties forma. Jis nemoka žiūrėti portretų."[ii]Akivaizdu, kad jeigu Don Juanas gyventų praeitimi, jis greičiausiai išprotėtų arba pradėtų niekinti patį save. Drąsiai galima teigti, kad ne viena moteris Don Juanui jautė ne tik akimirką trunkančius jausmus, bet dar daug laiko apie jį galvojo. Įsivaizduokime Don Juaną tokioje situacijoje. Tiek daug pergalių ir visos jos skatina prisiminimus. Būdamas su kita moterimi jis mato praeitos nakties moterį, o jau šiandieną šalia sėdinti moteris užims vakarykštės vietą. Jis pradėtų save vadinti išsigimėliu ar kitokia pabaisa, nes žmogus, šiuo atveju moteris, jam yra tik įrankis, kuris gali patenkinti gyvulišką aistrą. Tačiau Don Juanas taip nesielgia. Jis nežvelgia į praeitį, nes praeitis - tai laikas, kurio jau nebėra, sako Augustinas. Don Juanas negyvena praeitimi tik todėl, kad tai jam prilygsta tuštybei, kurią užpildyti jis gali tik gyvendamas dabartimi. ,,Jis palieka moterį anaiptol ne todėl, kad nebegeidžia jos. Graži moteris visados geidžiama. Jis palieka ją todėl, kad geidžia kitos, o tai visai ne tas pats."[iii] Jeigu Don Juanas geistų tik vienos moters, tuomet jis jaustųsi vienišas ir netikras, nes nuolatos gyventi ta pačia akimirka, tolygu būti mirusiam.

Tačiau toks Don Juano gyvenimas yra pateisinamas. Nors jis nieko nemyli, išskyrus akimirkas, Don Juanas yra laimingas. Tad kodėl galima kaltinti žmogų, jeigu jis tik taip  jaučiasi laimingas, o tuo pačiu savo laimę pasidalindamas su moterimi, nors tai ir trunka tik akimirką?  Atsakymas paprastas - žmonės pavydi Don Juanui jo laimės. Jie nesupranta, kad laimę kiekvienas patiria individualiai, todėl Don Juano laimės samprata jiems yra nepriimtina. Tačiau ar esame girdėję daug moterų, kurios skustųsi, kad Don Juanas jų nepatenkino? Jeigu taip atsitiktų,  Don Juanas baigtų savo ir taip ,,šlovingą karjerą". Juk jo tikslas suteikti laimės akimirką ne tik sau, bet ir moteriai. Kitokiu atveju, jis save niekintų, nes jis nesugeba atlikti savo pareigos - parodyti moteriai, ko jis yra vertas. Don Juanas susidurtų su kliūtimi, kuri jį turbūt paskatintų savižudybės link. Tačiau Don Juanas apie tai negalvoja. Jis kovotojas, ,,nes amžina meilė gali būti tik tuomet,  kai ji susiduria su kliūtimis. Aistrų nebūna be kovos".[iv] Čia pasirodo ir Don Juano meilės samprata - jis gali mylėti tik kovojant su aistromis, kurios ir skatina jį neužsibūti su viena moterimi. Jeigu nekovojama, vadinasi, prarandama bet kokia meilės užuomazga, nes aistra amžinai netrunka.

Argi Don Juanas nieko nemyli? ,,Yra žmonių sukurtų gyvenimui, ir žmonių, sukurtų meilei,"[v] sako Camus. Don Juanas pasirenka meilę gyvenimui, o tai irgi yra meilės forma. Jis nenori mylėti vieno objekto, nes tai per daug paprasta. Tai nereikalauja nieko, išskyrus atsidavimą mylimam žmogui. Don Juanui tai būtų per daug nuobodu. Nieko nemylėdamas, išskyrus patį gyvenimą, jis tuo pačiu myli ir visas moteris. Don Juanas parodo, kad prisirišimas prie vieno asmens prilygsta atsisakymui gyventi, tuo pačiu atimant galimybę gyventi ir mylimajam. Camus sako, kad ,,prieraišumą prie kai kurių žmonių mes vadiname meile tik todėl, kad remiamės kolektyviniu požiūriu, už kurį visa atsakomybė tenka knygoms bei legendoms."[vi] Don Juanas išlieka individu minioje, nes jo meilės samprata kitokia. Jis pasiryžęs būti nesuprastas, tačiau geriau būti tokiam, negu būti vienos masės dalimi. Jis myli gyvenimą, todėl jis vienas, tačiau būnant tokioje situacijoje, pilnai užtenka ir tokios meilės, nes ,,dosni meilė tik ta, kuri žino, kad ji trumpalaikė ir nepakartojama"[vii]. Kadangi gyvenimas, bet kokiu atveju susideda iš akimirkų, kurios visada yra vienetinės, Don Juano meilė gyvenimui yra pati stipriausia iš visų galimų. Tik tokia meilės forma jis pažįsta gyvenimą, nes mylėti - tai visų pirma kažką pažinti.

 

Narcisizmas

 

Nors Don Juanas mylėjo tik gyvenimą, ir jam pilnai užteko, Antikos mitologijoje galime rasti labai panašų variantą - Narcizą. Kaip daugumai žmonių yra žinoma, narcisizmo problemą sudaro vienas pamatinis klausimas - Ar egzistuoja ir apskritai, kaip gali egzistuoti meilė sau ? Jeigu bandysime kalbėti ir nagrinėti Ovidijaus Narcizo mitą, tuo pačiu mes sugriausime šį naratyvą. Kiekvienas antikinis mitas negali būti racionalizuojamas, nes tai darydami, mes bandome paaiškinti protu nesuvokiamus dalykus. Tai tiesiog naratyvai, kurie nereikalauja jokio paaiškinimo ( kol graikai nepradėjo klausti, kodėl pasaulis sutvarkytas pagal dievų valią, tol mitologija buvo tvirtai įsitvirtinusi senovės graikų pasaulėžiūroje. Dėl Antikos mitologijos žlugimo, pirmiausia turime kaltinti filosofus ). Tačiau mes privalome į narcizo mitą žiūrėti iš filosofinės pusės, nes kitaip, Narcizo mito paaiškinti neįmanoma.

Taigi, prieš mus stovi Narcizas : ,,išdidus, (...) gražus, tačiau visuomet šaltas, (...) nieko nemylintis, išskyrus patį save, vien save laike vertu meilės."[viii] Tai herojus, kuris save visuomet įvardija superlatyvais, kurie žinoma, jo manymu, visada yra teigiami. Narcizas save laiko asmeniu, kurio grožio niekas niekada neturėjo; jis tarsi vienas iš dievų, kuris vaikšto po žemę. Narcizas yra lamingas. Atstumdamas visų meilė, jis supranta ko yra vertas. Kuo daugiau žmonių jį pamilsta, tuo labiau stiprėja jo meilė sau. Šis herojus supranta, kad visuomet yra geidžiamas, tačiau nei viena aistra jam negali prilygti tos aistros, kurią jis jaučia sau pačiam.

Atrodytų, kad tokia meilė sau yra galima. Juk žiūrint iš šių laiko perspektyvos, nėra draudžiama nemylėti nieko, išskyrus patį save. Tai meilės forma, kuri mažiausiai reikalauja skausmo, kančios, nes mylėdamas save, gali skaudinti tik patį save. Žinoma, gali atsitikti taip, kad tave kažkas irgi myli, tačiau dėl negalėjimo atsakyti tam asmeniui tuo pačiu, esi priverstas tą žmogų skaudinti, nors dėl to esi visai nekaltas.

Tačiau Narcisizmo pradininkas Narcizas, negyvena mūsų laikais. Iš Narcizo mito galima suvokti tuometinę graikų pasaulėžiūrą į tokį reiškinį - meilė sau yra negalima, nes ,,supyko meilės deivė Afroditė, kad Narcizas atstūmė jos dovanas ir nubaudė jį."[ix] Nepriimti dievų malonės žmogui, tai tas pats, kas visai jų negerbti. Apskritai, Narcizas ir taip buvo pamalonintas dievų - juk niekas kitas neturėjo tokios išvaizdos, kokią turėjo šis herojus. Tiesa sakant, tokį Narcizo elgesį galime ir suprasti : kadangi jis pats geriausias ir vieninteliu save laiko vertu meilės, tai kodėl jis privalo tapti tokiu kaip visi ir pamiršti patį save ? Jis nenori būti tokiu kaip visi ir tik  dėl to jis yra kaltas. Tačiau dievų požiūris su Narcizo požiūriu nesutampa, todėl dievai jį tiesiog priverčia įsimylėti savo atvaizdą vandenyje.

Tai didžiulė kančia, nes tokia meilė jokiais būdais yra nepasiekiama.  Juk šis Narcizo šūksnis, - ,, Ar yra kas taip žiauriai kentėjęs! Mus skiria ne kalnai, ne jūros, o tik vandens ruoželis, ir vis dėlto mes negalime būti kartu. Išnirk gi iš upokšnio,"[x] puikiai nurodo Narcizo būseną - jis sutrikęs. Jokie burtai nebegali atšaukti dievų valios, todėl jis yra pasmerktas. Viso ko pabaigoje Narcizas taip ir miršta nuo to, nes ,,mirtis manęs nebaugina; ji padės užbaigti meilės kančias."[xi]Tačiau negalime šiuo momentu užbaigti nagrinėti narcisizmo, prieš tai neapsvarstė dar vieno varianto.

Štai Mikelandželas vaizduodamas Narcizą prie upokšnio, vaizduoją jį dvejopą : ant kranto stovintis Narcizas yra jaunas ir gražus, o vandenio paviršiuje jis atrodo senas ir mirštantis. Mikelandželas ne veltui pavaizduoja būtent tokį Narcizą. Kadangi jis save myli dėl puikios išvaizdos, jis pamiršta labai svarbų dalyką - jis nėra vienas iš dievų, todėl jis yra pasmerktas senti, kas laikui bėgant galiausiai išprovokuoja ir išvaizdos pasikeitimą. Narcizas taip stipriai myli save, todėl jis pamiršta apie laiko poveikį jo kūnui, kuris gražus bus tik kelias gyvenimo akimirkas.. ,,Narcizas tapatinasi su atvaiz­du, supainioja save su kitu, stebisi, trokšta Kito, sustingsta, kol, pagaliau suvokęs, kad tai, ko jis trokšta, turi savyje, pradeda geisti neįmanomo dalyko – kad meilės objektas (kūnas) atsiskirtų: „O, kad galėčiau kaip nors nuo savo kūno pabėgti!"."[xii]Mikelandželas pavaizduoja šią Narcizo būsena, kuri galbūt nurodo šio personažo susimąstymą - ,,Aš esu pasmerktas mylėtitai kas kinta, todėl vienintelis, tačiau neįmanomas būdas tai pakeisti, yra atsiskyrimas nuo paties savęs!" Jis kenčia, tačiau nieko pakeisti negalima. Narcizas pasmerktas mirti nuo paties savęs.

Taigi, pavaizduoti amžinai jauną ir laimingą Narcizą yra neįmanoma, nes jis yra žmogus. Mylėti tai kas kinta yra didžiulė bausmė, nes kitimo sustabdyti neįmanoma. Neveltui Ovidijus nurodo, kad tik mirtis gali išvaduoti Narcizą, nes nuolatos stebėti kintanti savo atvaizdą, o tuo pačiu, pradėti savęs nekęsti, kadangi tu myli ne tai koks esi, o tai koks buvai, priverčia suvokti ir pačią šio herojaus problemą - meilė sau yra negalima. Tačiau jei galvotume apie Narcizo mito prasmė mūsų laikais, galime drąsiai teigti, kad meilė sau egzistuoja visuomet. Žinoma, mes nekalbame apie 100% meilę sau, kuri galbūt vis dėlto irgi egzistuoja, tačiau vis vien, kad ir ką bedarytume, tai darome ir dėl meilės sau.

 

Platoniška meilė

 

Meilės formų yra įvairių : jau kalbėjome apie donžuanizmą, narcisizmą, tačiau šios meilės išraiškos buvo kraštutinės. Labai dažnai meilės paskirtis yra sujungti du žmones, kad toji jų meilė galėtų ,,sukurti" naują gyvybę.  Žinoma, kalbėdami apie tokią meilę, mes negalime pamiršti aistros ir simpatijos. Jeigu to nebūtų, tuomet atsirasti meilei galimybių beveik nėra, nebent tokia meilė atsiranda iš labai ilgos draugystės. Būtent tai mus ir domina -  kaip gali iš draugystės atsirasti meilė, kuri nereikalauja praktiškai nieko, išskyrus rūpinimąsi, pagarbą ir supratingumą. Tokia meilė dar kitaip vadinama platoniškąja meile.

Kalbėdami apie platoniškąją meilę, pirmiausia turime pasakyti, kad ji galima ne tik tarp moters ir vyro, bet ir tos pačios lyties atstovų. Nors visuomenėje toks variantas ir nėra priimtinas, kuomet du tos pačios lyties asmenys myli vienas kitą, mes nekalbame apie homoseksualizmą ir jos priežastis. Tai visai kitokia meilės forma, nes seksualinis gyvenimas tarp platoniškos meilės atstovų praktiškai neegzistuoja.

Nurodydami platoniškosios meilės priežastis, privalome remtis Platono Puotoje nurodytu androginos mitu, nes kitaip šios meilės formos nebus galima vadinti filosofo vardu. Platonas teigia, kad ,,senovėje mūsų prigimtis nebuvo tokia, kokia dabar, bet visai kita. Tad pradžiai žinokite, kad žmonių lytis buvo trys, o ne dvi, kai dabar - vyriškoji ir moteriškoji; buvo dar trečia - jungusi abi kitas. Iš jos teliko vardas, o pati ji išnyko. Tais laikais androginas buvo atskyra lytis : savo išvaizda ir vardu jis apėmė tiek vyriškąją, tiek moteriškąją lytį. Dėl savo galios jie bandė nuversti dievus, todėl Dzeusas supykęs ant jų, perskyrė androginas į dvi dalis. Todėl tos dvi androginos dalys visados geidžia vėl tapti vienu kūnu."[xiii]Šiuo mitu puikiai galima paaiškinti labai sunkiai suprantama meilė : esama situacijų, kuomet du visiškai skirtingų išvaizdų, profesijų, pažiūrų žmonės mėgsta vienas kitą. Tai tarsi dviejų skirtingų pasaulių susidūrimas, kurio pasekmės yra ne griaunančios, o atvirkščiai - kuriančios ir jungiančios. Tokie žmonės taip pamėgsta vienas kitą, kad jų ryšis yra praktiškai nesugriaunamas, nes tiek vienas tiek kitas jaučia malonumą. Kalbėdami tarpusavyje, tokie žmonės visiškai supranta vienas kitą, tarsi žinodami, ką jo draugas ruošiasi jam pasakyti. ,,Taigi kai toks susitiks su savo puse, tada jie nuostabiai susibičiuliauja, suartėja ir mylisi, nenorėdami, galima sakyti, skirtis net trumpam laikui."[xiv]Tačiau jeigu žmogus nesutinka antrosios savo ,,dalies", tuomet nei viena draugyste nebus tokia, kuria galima vadinti platoniškąja meile.

Nors ir yra žmonių kurie labai dažnai vartoja tokius teiginius kaip ,, mano geriausias draugas" , ,,šiuo žmogumi aš pasitikiu visiškai" ir t.t. to pavadinti platoniškąja meile visiškai nedera. Juk iš tokių žmonių draugystės žmogus netobulėja. Tai rodo tik pasitikėjimą tuo žmogumi, kuris tau yra brangus. Jeigu norėtume sužinoti, ar tokia draugystė yra kilusi būtent iš platoniškos meilės, turėtume sužinoti abiejų žmonių nuomone, vienas kito atžvilgiu. Jeigu paaiškės, kad tas žmogus, kurio tu visiškai pasitiki ir jautiesi laimingas būdamas su juo, tau nejaučia to paties, vadinasi, tokia draugystė tikrai nėra platoniška. Tai tiesiog savi - apgaulė, kad neva suradai savo antrąją pusę.

Kaip nurodo Platonas, tokia meilė skatina tobulėjimą, - ,,kiekvieno siela geidžia kažko kito, ko ir pati pasakyti nemoka, bet vien spėlioja ir tik neaiškiai užsimena, ko trokšta. ( ... ). Tas pilnumos troškimas, noras ją pasiekti ir vadinasi meile. ( ... ). Turime sutikti savo mylimąjį, atitinkantį mūsų viltis."[xv]Tokia meilė, pirmiausia, simbolizuoja pilnumo troškimo įgyvendinimą, nes kiekvienam žmogui kažko trūksta. Tam nereikalinga jokia aistra, seksualinis gyvenimas, nes šie dalykai įgyvendina tik instinktą poruotis ir pratęsti savo giminę. Tokiu būdu praktiškai netobulėja niekas, nes kad tai pasiektum, reikalinga ir gera išvaizda, drąsa ir didžiulis noras patenkinti savo kūno užgaidas. Juk platoniška meilė skatina dvasinį tobulėjimą, pilnatvės pajutimą, nes tokie žmonės mėgaujasi vienas kito buvimu. Tokią meilę sunku pastebėti, nes ją vizuališkai pavaizduoti neįmanoma. Platoniška meilė pasirodo labai retai, nes žmonių gausa atskyrė žmones per daugybe kilometru, todėl tiems, kurie sutiko savo antrąją pusę, galima tik pavydėti, nes tai bene aukščiausia meiles forma, kurią patiria tik vienetai.

Taigi, apibendrinant platoniškos meilės išraišką, galime teigti, kad tai stipriausia meilė, kuri gali sieti du žmones. Tai meilė, kuri nėra savanaudiška, geidulinga ir siekianti ne daugiau kaip pilnatvės pajutimo. Visiškai nesvarbu, kad tokia meilė pasireiškia tiek tarp vyrų, tiek tarp moterų. Juk visi žmonės yra tos pačios kūrinijos vaisiai, todėl tik išvaizda juos išskiria tarpusavyje. Galima tik tai pavydėti žmonėms, kurie suranda savo antrąją pusė, nes tokių žmonių lemtis yra aiški - jie bus laimingi, nuolatos tobulės ir kiekviena akimirka, kuomet jie bus kartu, jiems atneš tik džiaugsmą.

 

 

Šiuo darbu buvo bandoma nurodyti, kad apibrėžti meilę vienu teiginiu yra neįmanoma. Meilė turi daugybė formų, kurių žmogaus protas negali net suvokti. Nors darbe apkalbėtos trys meilės formos - donžuanizmas, narcisizmas ir platoniška meilė - pasitaiko labai retai, tačiau vis dėlto, jos visuomet egzistavo. Nors tokios meilės formos ir yra problemiškos, mes negalime jų ignoruoti. Jeigu žmogus yra laimingas, mylėdamas kitaip nei kiti, mes negalime jo kaltinti. Laimingas žmogus visados bus aukščiau tų, kurie bandys jį menkinti, nes laimingas žmogus visados turi pranašumą prieš kitus. Nors kiekvienas mylime skirtingai, meilė turi mums suteikti laimės ir gėrio pajutimą, nes meilė egzistuoti kitaip negali.

 

Šaltiniai

 

1. Camus, Albert. Sizifo mitas. Vertė Violeta Tauragienė. Vilnius : Baltos lankos.  1993.

2. Ovidijus. Metamorfozės. In Kunas, NikolajusAntikos mitai ir legendos.  Kaunas : Šviesa.     1984.

3. Platonas. Puota. In Platonas  Dialogai.  Vertė Merkelis Račkauskas.  Vilnius : Vaga. 1963.

 

Literatūra

 

1. Meržvinskaitė, Birutė. Mitas ir metamorfozė Alfonso Nykos - Niliūno poezijoje. Vilniaus universitetas. 2011. P. 126. Prieiga per internetą :

 

 

[i]  Platonas. Puota.In Platonas  Dialogai.  Vertė Merkelis Račkauskas.  Vilnius : Vaga. 1963. P 21.

[ii]  Camus, Albert. Sizifo mitas. Vertė Violeta Tauragienė. Vilnius : Baltos lankos.  1993. P. 61

[iii]  Ten pat. P. 60

[iv]  Ten pat. P. 62

[v]  Ten pat. P. 62

[vi]  Ten pat. P. 62

[vii]  Ten pat. P. 62

[viii]  Ovidijus. Metamorfozės. In Kunas, NikolajusAntikos mitai ir legendos.  Kaunas : Šviesa. 1984. P. 48

[ix]  Ten pat. P. 48

[x]Ten pat. P. 49

[xi]Ten pat. P. 49

[xii]  Meržvinskaitė, Birutė. Mitas ir metamorfoze Alfonso Nykos - Niliūno poezijoje. Vilniaus universitetas. 2011. P. 126. Prieiga per internetą :

[xiii]  Platonas. Puota. In Platonas  Dialogai.  P. 31

[xiv]  Ten pat. P. 34

[xv]  Ten pat. P. 35- 36

Komentarai
  • Autorius
    2014 m. Liepos 18 d., 21:02
    Atsiprašau, Šviesa, tačiau Jūsų vadinamojo ,,idealistinio požiūrio" šiame straipsnyje nėra, todėl siūlau netaikyti ,,idealistinių požiūrių" ir pačiai sau t.y. neskaityti darbo taip, tarsi jis butų skirtas asmeniškai Jums.
  • Šviesa
    2014 m. Liepos 11 d., 15:11
    Perdaug idealistiskai pateikiamas pirmas poziuris. Kokia laime is to, kad tave pasinaudojas kaip daikta tai trumpai meilei tas pats zmogus palieka tave, is kurio gal but daug tikejais? Apsivartojusio minkstaprocio paistailai..
  • oxibo
    2013 m. Kovo 01 d., 22:25
    Super seni!!!Super!!