Pradžia / Radikaliai
 

Baltiškos eilės

Pranciškos Reginos Liubertaitės "Baltiškos eilės".

Pranciška Regina Liubertaitė
2013 m. Vasario 24 d., 17:47
Skaityta: 316 k.
Pasakų parke. Neriaus Didvalio nuotr.
Pasakų parke. Neriaus Didvalio nuotr.

Baltų karalystės vizija

 
 
Žemės klajoklių tauta –
 
Baltų balta karalyste,
 
Pasakoj tu užburta,
 
Rūko šydu apgaubta,
 
Užjausta saulės blyksnio.
 
Baltų genčių karūna
 
Pykčio audroj nublanko –
 
Atplaukė kraujo puta
 
Į melagingą krantą.
 
Keršto pavirtus auka,
 
Baltų šviesi karalyste,
 
Gulbės plunksna balta,
 
Iš debesų numesta
 
Leidžia mano viltims išlikti.
 
Dvylika brolių tvirtų
 
Juodvarniais sklando.
 
Sesė juos šaukia vardu –
 
Atsako nesuranda.
 
Saulės svajoklių tauta –
 
Baltų balta karalyste,
 
Aukso virtai moneta,
 
Pagrobta apgavystėm…
 
 
 
Tikiu, vieną dieną sugrįši.
 
Nauja. Skambi ir tvirta.
 
Kaip saulė pavasariais grįžta.
 
 
 
Balta baltų ugnis
 
 
 
Balta baltų ugnis išdegins
 
Negandas ir tamsą,
 
Pasklidusią pasaulin.
 
        Tebūna taip.
 
 
 
Balta baltų ugnis
 
Nuskaidrins sielą,
 
Vilties nušviestą,
 
Tikėjimo pakeltą
 
Į baltų erdvę baltą.
 
         Tegu išsipildo.
 
 
 
Balti šyvio karčiai
 
Iššluostys tolius.
 
Žalčiai, žiedais surizgę,
 
Švelniais liežuviais
 
Nuplaus padangę,
 
Gedinčią baltos šviesos.
 
           Tegu įvyksta.
 
 
 
Ugnis skaidri, balta
 
Įsiliepsnos į baltą,
 
Švarią baltų erdvę.
 
            Tebūna taip.
 
 
 
Baltas baltų žyny,
 
Sudėliok sukapotą žaltį.
 
Ištark mūsų slaptą burtažodį.
 
             Tegu išsipildo.
 
 
 
Mano tauta
 
 
 
Kryžkelės vėjų blaškyta,
 
Girių ošimo supta,
 
Dvasios tvirtybės laikyta
 
Mano tauta.
 
 
 
Kryžeivių kardais kapota,
 
Pilėnų ugny išdegta,
 
Motės lopšinės liūliuota
 
Mano tauta.
 
 
 
Jau parklupdyta, jau pražudyta,
 
Jau apmarinta ir pavergta
 
Ir po pasaulį jau išblaškyta
 
 
 
Amžina Lietuva
 
 
 
Kur pradingo tavoji didybė?!
 
Aš tikiu – tu dar būsi gyva!
 
Po karingųjų protėvių žygių
 
Tu likai mums tiktai Lietuva.
 
 
 
Jie kardais mums istoriją rašė,
 
Kalavijais nubrėžė ribas.
 
Tavo šlovę su vėliavom nešė
 
Ir rymojo sunėrę rankas.
 
 
 
Ir žygius, ir jų narsą užpustė
 
Laiko smiltys, pavirtę kapais.
 
Kai atgysi, tu vėliava būsi,
 
Nors esi apkapotais kampais.
 
 
 
Kur pradingo tavoji didybė?!
 
Aš tikiu – tu gyvensi laisva!
 
Tavyje dar ne viskas užmigo:
 
Tu likai mumyse... Lietuva!
 
 
 
Pilis
 
 
 
Esu viduramžių pilis.
 
Mano menėse
 
šnabždasi
 
kunigaikščiai,
 
žvangina ginklus
 
riteriai, derinasi
 
šalmus ir skydus,
 
sakalus tupdo
 
ant riešų ir ošia
 
pergalės juoku...
 
Užsidega pavojus
 
protėvių laužuos –
 
kviečia ginti tėvynę.
 
Šlama lino suknelės,
 
glausdamos geležies
 
grandžių marškinius
 
ir dūsauja širdys,
 
ašaroms riedant...
 
Mano kuoruose
 
supasi vėliavos:
 
į vėlių kalnelį
 
atritina bangą
 
prisiminimų vėsos...
 
 
 
Šiandien esu pilis:
 
be bokštų, be ragų,
 
užgesusiais laužais
 
žvelgiu į nykstančią
 
gentį...
 
 
 
S u g r į ž k i t  n a m o!
 
 
 
Laimės ieškančiai…
 
 
 
Laume,
 
Nelaimes lėmusi,
 
Lietuva Lietuvėle…
 
Leki į lietų
 
Vargo sulyta,
 
Netekčių ir pavydo,
 
Gilios nevilties…
 
Moterėle,
 
Anksti rytą kėlusi,
 
Su vilties rožiniu
 
Ilguos dienos darbuos…
 
Nepriteklių ir baimės
 
Genama iš namų,
 
Ieškai svečioj šaly
 
Duonos, kvepiančios sotumu,
 
Ir sielos skaidrios ramybės…
 
 
 
Per amžių amžius…
 
 
 
Septyni šienpjoviai šią vasarą
 
 
 
Iš septynių pabudo trys –
 
Jiems žemės pievos neberūpi.
 
Į dangų dairos šienpjovys,
 
Nakties tyloj išbraidęs upę:
 
Prabustų broliai septyni –
 
Šilta liūtim patvintų lankos,
 
Sušvistų dalgiai žvaigždėmis
 
Į žemę ašmenis įlenkę.
 
Erdvė neskendėtų rūkuos,
 
Jei žvaigždžiaakiai sau miegotų…
 
Iš septynių prabudo trys
 
Šienauti dangų ūkanotą.
 
 
 
Spėlionės
 
 
 
1. Apie Ievą
 
Užsklendė
 
Žinojimą tavo žaltys,
 
Obuoliu gundęs
 
Rojaus sode.
 
Jutai nelaimės
 
Kartėlį ir sopulį –
 
Nežinią širdyje,
 
Kuri virto aitra
 
Kekėj žiedų,
 
Kur pavasarį
 
Skleidžia baltumą
 
Ir
 
Geliantį Rojaus ilgesį
 
Į erdvę toliausią…
 
 
 
2. Apie rūtą
 
Lietuvių darželio gėlė
 
Ir vardas mergaitės,
 
Nuėjęs į dykras,
 
Kur protėviai mušės,
 
Klajodami vandenį
 
Gėrė Dunojaus,
 
Prie Kretos laiškus
 
Palikę ant akmenų,
 
Vėlino vardą užkeiktą
 
Mergaitės paprašę įspėti,
 
Išaiškint jo prasmę
 
Kaip rūtos žalumą
 
Gotų genčių nežinioj,
 
Germanų puikybėj
 
Ar ant kalno alyvų
 
Torų raštuos…
 
 
 
3. Apie rožę
 
Braukia
 
Vakarės žaros
 
Purpurinį švelnumą,
 
Ant lūpų suvirpa
 
Lašelis ryto vėsos.
 
Įtraukia salsvo kvapo
 
Šnervės, jusdamos
 
Kraujo tvaiką.
 
Atsirita
 
Jis baltomis erdvėmis
 
Iš negyvų vandenų
 
Ir smėlio dykynės,
 
Kur pusbroliai žaltį
 
Su dalgiais apstoję,
 
Rožės dygumą
 
Nuo jo karūnos nulaužo…
 
Ir spengia tyla,
 
Kaip sąžinė smaugiama…
 
 
 
Joninių naktį
 
 
Devyni kupolės žolynai
 
Ateitį spės laumės lūpomis
 
Prie laužo Joninių naktį,
 
Dūmais pakvipusią.
 
 
 
Oi, kupole, kupolėle,
 
Kupolylia trumpiausią naktelę…
 
 
 
Margaspalviai Joninių vainikai
 
Galvą apjuos vasaros žolynais –
 
Visatos ratu nuo raganos kėslų,
 
Nuo piktos akies nužiūrėjimo…
 
 
 
Oi, kupole, kupolėle,
 
Kupolylia šviesią naktelę…
 
 
 
Vidurnaktį nusiprausę rasa,
 
Ieškosim paparčio žiedo
 
Gyvybės vandens prisisėmę
 
Iš tamsžalių miško šaltinių.
 
 
 
Oi, kupole, kupolėle,
 
Kupolylia laimės naktelę…
 
 
 
Deivės
 
 
          Marijai Gimbutienei
 
 
1. Deivė Paukštė
 
Deive Paukšte nukirstais sparnais,
 
X ženklas skirsto tave į dalis.
 
Meandros, zigzagai ir linijos
 
Brėžia ryšį su gyvybe
 
Iš vandens ir lomų drėgmės.
 
Deive Paukšte, kas nedavė
 
Tau galingų sparnų,
 
Kad neskristum virš jūrų
 
Ir virš kalnų neplasnotum.
 
Kad ilgėdamos lauktum
 
Vinčos gelmių slėpiniuos?
 
Tavo dievišką dvasią
 
Spėliojo ir troško pažinti
 
Deivė moteris, ištiesus rankas
 
Ir nuskaidrinus mintį.
 
 
 
2. Rašto Deivė
 
Margais rašto ženklais
 
Išraižytas tavo priekis,
 
Nugara ir šonai.
 
Ar tu – Ras(š)to deivė,
 
Rašto madona?
 
Ką reiškia tie raižiniai?
 
Ornamentą – puošybos detalę
 
Ar ženklais išreikštas mintis?
 
Menas ar mokslas susipynė
 
Ant tavo dieviško kūno?
 
Surizgo juostų raštais:
 
Šepetėliais, bangelėm,
 
Iksais, igrekais ir meandrom –
 
Lyg amžių senų labirintais.
 
Rašto Deive, kaip tu išskridai
 
Į pasaulio platybes?
 
 
 
Savas nesavas
 
 
Savas nesavas
Gyvenimas,
Gelmėmis
Į kitus įsiliejęs,
Po ledu
Upokšniu virvenęs
Po žvaigždėm
Skausmingai virpėjęs.
Vasarų prakaito
Išsunktas,
Ant virvelės rudenį
Džiūsta.
Saulėlydžių kraujo
Tvinksėjimu
Savas nesavas –
Suklūsta:
Turi neturi
Gyvenimo
Savam nesavam
Pasauly.
Pradėjęs ledo
Lukštenimą,
Iš rūkų išvaduosi
Saulę.
Gal nušvies ji
Tavo likimą
Į akių gelmes
Pažiūrėjus
Ir nuskaidrins
Tava netava,
Ir prikels ko tu
Neturėjai.
Ir jausmus, ir mintis
Pabudins iš stingaus
Viduramžių ledo:
Sugrąžinsime,
Ką turėjome
Išvaduosim,
Ką buvom praradę.
 
 
Lietuvai
 
 
Atsistojai basa ant ledyno –
 
Virš žvaigždynų pakilo galva.
 
Gilią viltį ir skausmą pažinęs,
 
Atpažins ir tave… Lietuva!
 
 
 
Iš klajonių ilgų po žemyną
 
Tu prie Baltijos rymai gyva.
 
Atkaklumą ir vargą pažinęs,
 
Atpažins ir tave… Lietuva!
 
 
 
Žilą praeitį mirga žvaigždynai,
 
Amžių paslaptį slepia kalva.
 
Deivės raktais lobius atrakinęs,
 
Atpažins ir tave… Lietuva!
 
 
Lietuvių kalbai
 
 
Su ja mes lyg su pamote,
 
Kurios mylėt nenorim…
 
Jinai gi mūsų pramotė,
 
Ori žila senolė…
 
 
 
Kiek ji vaikų vaikaičių
 
Pasauliui užaugino…
 
O mes lyg prašalaičiai
 
Ją išvaryt mėginam…
 
 
 
Blizgučiais menkaverčiais,
 
Ne perlais padabinę,
 
Keiksmažodžiais užvertę
 
Ir kvaišaluos skandinę…
 
 
 
Grožybę jos išmainę
 
Į pigią erzelynę,
 
Pardavę ar iškeitę
 
Po kojomis pamynėm.
 
 
 
Jinai kantri vargdienė,
 
Nelaisvės iškankinta…
 
Kaip amžių karalienę
 
Turėtume branginti...
 
 
 
2002
Komentarai