Pradžia / Radikaliai
 

"Black Swan" ir Friedricho Nietzsche's dualizmas

Ar žmoguje gali egzistuoti dvi sielos? Ar dviejų priešingų pradų kova įmani galutinai sunaikinti žmogų? Kas atsitinka, kai žmogus trokšta perlipti per save ir juodasis pradas pradeda naikinti baltąjį ? Visas šias problemas kelia Darrenas Aronofsky‘is savo filme "Juodoji gulbė" ("Black Swan", 2010). Pabandysiu atsakyti į šiuos klausimus, remdamasi F. Nietzsche‘s dualizmo samprata.

Justina Kaminskaitė
2013 m. Sausio 11 d., 00:35
Skaityta: 1323 k.
"Black Swan" ir Friedricho Nietzsche's dualizmas

Kalbant ganėtinai paviršutiniškai, filmas Juodoji gulbė yra apie jauną baleto šokėją Niną (akt. Natalie Portman), kuri gauna vaidmenį naujo pastatymo balete „Gulbių ežeras“. Ji – skaistumo įsikūnijimas. Gera, nuoširdi, nekalta. Tam, kad spektaklyje pasirodytų taip, kaip būtina, ji privalo perlipti per save ir vienu momentu tapti kitokia – gašlia, aistringa ir „nedora“. Merginos gyvenime pasirodo kita šokėja Lily (akt. Mila Kunis), kuri sujaukia Ninos gyvenimą ir pažadina kitą merginos pusę. Tą, kuri ilgainiui buvusi užgniaužta ir  jau beveik pražuvo. Lily, pati būdama laisva, kiek ištvirkus ir seksuali, veda Niną išsilaisvinimo link.

Antiracionalistinėje ir voliuntaristinėje savo filosofijoje F. Nietzsche aukština pirmykštį gyvybingumą ir natūralumą, žmogaus ir pasaulio vienovę ir harmoniją, ir vienu iš meno tikslų laiko apoloniškojo ir dionisiškojo pradų suderinimą ir pusiausvyrą.

Apoloniškasis pradas – racionalus ir harmoningas, o dionisiškasis – instinktyvus, tragiškas ir iracionalus. Apoloniškumui, anot F. Nietzsche‘s, galioja saikas (t.y. individo ribų laikymasis), o kad saiko būtų įmanoma laikytis – būtinas savęs pažinimas.

Dionisiškumas, kaip jau minėta anksčiau – priešprieša apoloniškajam. Tačiau, nors iš priešingas, jis reikalingas tam, kad galėtų kartu su apoloniškuoju sukurti harmoningą vienovę.  Remdamasis šia savo teorija, F. Nietzsche išsikelia sau tikslą: „suvokti tą vienovės misteriją“. Iš tikrųjų, čia ne tiek svarbios detalės ir smulkmenos, kiek principas, kuris labai ryškus D. Aronofsky‘io filme.

Režisierius norėjo supriešinti du troškimus, taip sukeldamas konfliktą dvilypėje balerinos Ninos sieloje, kurioje koegzistuoti priešingi dalykai negali, tačiau jie yra. Čia galima vesti F. Nietzsche's dualizmo teorijos paralelę ir pavadinti tą sielos priešybę harmoningu apoloniškuoju ir tragišku dionisiškuoju pradais. Režisieriaus jie vaizduojami pasitelkiant spalvas: juodą ir baltą. Daugeliui žinoma, jog balta spalva nuo seno siejama su gėriu, skaistybe, ištikimybe ir net išmintimi. Juoda spalva dažniausiai vaizduojama kaip baltos priešingybė – Vakarų kultūroje tai blogio, gedulo, mirties simbolis.

Čia, kad būtų aiškiau, naudinga paanalizuoti vieną scenų, randamų Darreno Aronofsky‘io filme. Vienoje finalinių scenų, kai Nina jau ruošiasi debiutuoti „Gulbių ežere“, ją aplanko kolegė baleto šokėja Lily. Mergina atėjo palinkėti Ninai sėkmės, taip pat išreikšti pagyras už puikią šokio pradžią. Merginos susipyksta, Nina ją nužudo. Tada, kaip koks Fiodoro Dostojevskio Raskolnikovas, paslėpusi kūną kambariuke, ji patiria baisias dvasines kančias. Lily, ko gero, galėtų simbolizuoti užgniaužtą Ninos juodąją arba dionisiškąją pusę, pradą. Kaip jau minėta anksčiau, ji – gašli, aistringa, o ir pasirodo Ninos gyvenime tada, kai ji patiria savotišką dvasinę krizę. Ji lyg išlaisvina dionisiškąjį Ninos pradą. Tačiau Nina jį pražudo, o tai lyg rodo dviejų pradų kovą. Vėliau išaiškėja, jog ta kova tebuvo jaunos šokėjos vaizduotėje. Viskas liko taip, kaip turėtų būti. F. Nietzsche pasakytų, jog pradai turėtų sukurti harmoniją ir dėl to jie negali egzistuoti atrskirai.

Ieškodamas atsakymo į sau iškeltus klausimus, F. Nietzsche  bando žvelgti į tragedijos gimimą Antikinėje Graikijoje, nes kaip tik ten yra ryškiausia priešprieša tarp plastinio vaizduojamojo apoloniškojo ir neplastinio muzikos (dionisiškojo) meno. Tos dvi skirtingos jėgos eina šalia, bando nugalėti viena kitą, ir tokiu būdu viena kitai žadina naujus kūrybos impulsus, kol galiausiai “metafiziniu helėnų “valios” aktu pasirodo suporuotos”, kaip rašė filosofas savo veikale "Tragedijos gimimas iš muzikos dvasios" (Die Geburt der Tragödie aus dem Geiste der Musik, 1872).

Vėlgi, ryški filme egzistuojanti paralelė – Ninos sieloje, kaip jau minėta anksčiau, egzistuoja du pradai. Kuriantis ir griaunantis. Šios dvi sielos priešybės grumiasi, tačiau nė viena nenugali. Vienu momentu atrodo, kad dionisiškasis pradas ima viršų, tačiau vėliau žiūrovui tampa akivaizdu, jog tai tik režisieriaus bandymas apgauti. Tie du pradai sukuria tam tikrą vienovę, kiek destruktyvią ir chaotišką, tačiau jie egzistuoja kartu. Abiejų pradų grumtynės veda jauną baleto šokėją į priekį. Ji siekia savo tikslo būti ne tik gera, tačiau ir geriausia. Čia galima daryti išvadą – sielos dualizmas, kaip pasakytų F. Nietzsche, sužadina kūrybos impulsus. Meno raida ir plėtotė, pasak filosofo, susijusi su apoloniškojo ir dionisiškojo pradų dualizmu panašiai, kaip gimimas priklauso nuo dviejų lyčių nuolatinės kovos ir tik periodiškų susitaikymų.

F. Nietzsche, iliustruodamas jau anksčiau minėtus pradus, pateikia tokį pavyzdį: sapnas ir svaigulys. Sapnas atitinka Apoloną, o svaigulys - Dionisą.

Apolonas - šviesiausias graikų dievas, kuriantis ir valdantis visą žmogaus “regimybę”. Tad jam priskiriami visi regimieji vaizdai, kurie siejasi su žmogaus tikrove, atskleidžia jo vidinę esmę. Su Dionisu siejamas individualumo lūžis, išsikeroja linksmumas, siaubas virsta užsimiršimu. Tai besilinksminančio graiko svaigulys, verčiantis jį šokti, žavėtis, džiaugtis. Tas svaigulys tarsi iškelia žmogų iš kasdieninės tikrovės ir priverčia juoktis. Žmogus lyg tampa pačiu savimi, širdies gilumoje užsislėpę „kerai“ ima viršų jo dvasioje, “atsinaujina vieno žmogaus sąjunga su kitu”. Kartu tai žmogaus sąjunga su gamta: “žmogus pasijaučia Dievu <…>. Žmogus jau nebe menininkas, jis virto meno kūriniu”. 

D. Aronofsky‘is filme, galima įžvelgti, vaizduoja panašią iliustraciją. Baltoji, arba apoloniškoji, geroji Ninos sielos dalis atskleidžia realybę, tikrąjį vaizdą ir regimybę. Apoloniškoji Nina – tai skaisti, kupina ramybės ir gerų emocijų mergina. Iracionalusis juodasis jos pradas – ją išlaisvina. Į paviršių išplaukia instinktai: gašlumas, aistra ir nerūpestingumas. Išsilaisvinusi ji tampa kitokia, tampa ne tik kurianti, tačiau ir pati tampa kūriniu. F. Nietzsche‘s žodžiais: „Žmogus jau nebe menininkas, jis virto meno kūriniu“. Dionisiškasis pradas, anot mąstytojo, išlaisvinęs žmogų ir jo kūrybinius impulsus, ryškiausiai atsiskleidžia muzikoje. Muzika ir šokis lyg pakelia žmogų į orą, kur žmogus pats virsta Dievu arba, kitaip tariant, jame gimsta antgamtiškos galios. Filme irgi tai ryškiai matyti – Nina šokyje atsiskleidžia tokia, kokia yra iš tiktrųjų – du priešingi pradai susijungia ir ji lyg įgauna antgamtiškų galių. Ji tampa lyg „brangiausias marmuras“, iš kurio gali atsirasti dieviškiausias meno kūrinys.

Pabaigai norėčiau pacituoti šiuos F. Nietzsche's žodžius: „Nelengvai suvokiamą  apoloniškojo ir dionisiškojo pradų santykį tragedijoje būtų galima simboliškai išreikšti broliška abiejų dievybių sąjunga. Dionisas kalba Apolono kalba, o Apolonas galiausiai prabyla Dioniso kalba; taip ir pasiekiamas svarbiausias tragedijos ir apskritai meno tikslas. Vadinasi, nei Dionisas, nei Apolonas nėra nugalėtojai, jie susilieja vienas į kitą. Ir tik tada, anot F. Nietzsche’s, tragedija tampa tikruoju menu, kylančiu iš vidinių žmogaus gelmių.“

Sunku daryti išvadas dėl filmo. Jo pabaigoje Nina pasiekia išsvajotą viršūnę, virsta juodąja gulbe ir be jokių dvejonių drąsiai pasako: Aš geriausia. Čia galima įžvelgti ne susiliejimą, o dionisiškojo prado pergalę. Tačiau filmo suvokimas irgi gali būti dualistinis. Darau prielaidą, kad finalinė scena ir yra tų dviejų pradų susiliejimas, nes tuo momentu Nina yra meno kūrinys, kas įmanoma tik minėtiems pradams susijungiant. 

Friedrichas Nietzsche 1869-aisiais, prieš atsirandant "Tragedijos gimimui".

Komentarai
  • Justina
    2013 m. Sausio 16 d., 14:29
    Nyčė kalbėjo apie pradų susiliejimą. Reiktų Tamstai susipažinti su jo raštais :)
  • Morandis
    2013 m. Sausio 11 d., 09:38
    Bet realiai, kas straipsniu norėta pasakyt nesupratau. Kad susijungimas juodo balta = menas? O šiaip tai dualizme sąjunga ar susiliejimas neįmanomi, o yra arba nuolatinė kova arba tolerancija, ko pasėkoje tai vienas tai kitas kartais iškyla arba nusileidžia. Bent jau toks dėsnis galioje žemėje, jos kasdienybės rutinoje.