Marionetė. Novelė
Abejingai skraidė dulkės – sudužusios sėkmės griuvėsiai. Tuštėjo apvali arbatos stiklinė. Kampuotas kambarys kvepėjo gėlėmis, ugnimi ir ežeru. Už lango atsargiai ryškėjo pastatų kontūrai. Virš galvos kabojo sunkios lubos - nebuvo kur slėptis.
Algimantas Lyva
2012 m. Rugpjūčio 29 d., 13:07
Skaityta: 293 k.
Sulenkta vinis nešė sunkų rėmą, tirpo akvarelė - skaidri vienatvė, gaiva prieš aušrą. Ankstų rytą, kai liepsnoja saulėti stogai, o lentynoje snaudžia storos knygos, nutyla įkyrios mintys. Lengvai kvėpuoja langai ir tuščios gatvės.
Geso naktis, o liepos vis dar sapnavo miškus. Į miestą sugrįžo siauros gatvės. Auksiniais klevų lapais pasipuošė ištrupėję šaligatviai, o kambaryje tyliai skambėjo kietas diskas. Meditavo bejausmis sienų betonas ir nematoma armatūra.
Aušros paliesti tirpo ilgi nakties pirštai, bet vis dar griežė elektrinė gitara. Netilo tamsi bliuzo ritmika, šviesi triukšmo dermė. Švarus garsas užbūrė protą. Artėjo aukšta dienos architektūra ir ledinė vienatvė.
Į veidrodį spoksojo valandos ir nematė jokių prošvaisčių. Į mažus, bukus trupinėlius sudužo darbas, karjera, dešrainiai ir koka kola. Prieš mieguistas akis tvyrojo dykuma ir dangoraižių miražas.
Artėjo tingus miesto asfaltas, kreivas skersgatvio veidas. Pavojinga eiti siauru šaligatviu. Miestą užgrobė automobiliai - laisvi buvo tik stogai. Blizgėjo šaltos neono akimirkos. Ant stulpo vaitojo pakartas žibintas. Nebūtina svajoti. Gatvėms reikia laisvų namų.
Nedžiugino nepriklausomas kavinės dizainas, sočios buities maketas. Sunku nuo tilto mesti rožinius akinius, veidą ir svajas. Neapčiuopiamai tobulėja tik vėjas.
Nuo stogų lašėjo brangus lietus. Nemokama tik gyvybė ir mirtis. Į darbą svyravo pavargę žmonės. Fekalijomis svaiginosi miesto upės ir tiltai.
It lengvas drugelis, nuo pavargusių rankų nuskrido gyvenimas. Pakasynų gėlėmis virto sunkūs miesto medžiai. Susmuko marionetė, kažkas nupjovė virvutes.
Vilnius, 2012 m.
ačiū už puikų komentarą. Džiaugiuosi, kad domitės mano kūryba.