Pradžia / Knygos
 

Vaistas nuo vienatvės: TITANO SIRENOS

Kurt Vonnegut, TITANO SIRENOS, Kaunas, Kitos knygos, 2009

Mindaugas Peleckis
2010 m. Sausio 10 d., 23:27
Skaityta: 749 k.
Vaistas nuo vienatvės: TITANO SIRENOS

Kurtas Vonnegutas (1922–2007) – vienas geriausių pasaulyje rašytojų, o kai kuriais aspektais (satyra, juoduoju humoru) gal net geriausias. „Titano sirenas“ perskaičiau, kai išėjo pirmasis leidimas – 1993-iaisiais. Ilgą laiką tai buvo mano knyga Nr. 1. Ir dabar ji – tarp dešimties mėgstamiausiųjų. „Kitos knygos“ K. Vonnegutą „globoja“ ne pirmus metus: kietais ir minkštais viršeliais išleistos aštuonios jo knygos.

„Titano sirenos“ – antrasis K. Vonneguto romanas, išleistas 1959 metais. Problematika, nagrinėjama šiame filosofiniame (paviršutiniškai žvelgiant – fantastiniame) romane, aktuali dabar, bus aktuali tol, kol egzistuos žmonės (žmonės iš esmės nesikeičia). Laisva valia, žmonijos egzistavimo prasmė – tai kaip niekada mums rūpi, net jei to garsiai nepasakome. „Titano sirenų“ protagonistas –­ Malačis Konstantas (jo vardas ir pavardė graikų bei lotynų kalbomis reiškia tartum dvi pasaulį valdančias priešybes – „lankstų“ ir „pastovų“), gyvenantis globojamas Dievo rankos, tačiau, nebūdamas tikras, Dievas tai ar ne, sakantis sau: „Man regis, ten, aukštai, kažkas myli mane“ (p. 7). Malačis – turtingiausias žmogus XXII a. Amerikoje, gimęs Holivude, bet nerandantis gyvenimo prasmės. Kiti knygos herojai – paslaptingas ponas Ramfordas ir jo šuo Kazokas („Pabaisos nasrai užsiverdavo štai taip: kaukšt.“; p. 12). Neketinu perpasakoti siužeto, tik pabrėšiu, kad K. Vonneguto fantazija –­ išradinga (ko vertos vien chronosinklastinė infundibula arba Visiškai Abejingo Viešpaties bažnyčia), nors rašytojo fantasto etiketės jis visada kratėsi. Nuosekliai aprašomas Žemės ir Marso karas, Tralfamadoro planeta, Titano paukš­čiai. Susimąstai skaitydamas, pavyzdžiui, dešim­tąjį skyrių – „Stebuklų amžių“. „O Visagalis Viešpatie, koks nuostabus ginklas tavasis abejingumas!“ (p. 206). „Tikrąjį Kosmoso Klajūno vardą rengėsi paskelbti Visiškai Abejingo Viešpaties bažnyčios galva, Vinstonas Nailsas Ramfordas. Kosmoso Klajūnui atvykus, Raudonvynis privalėjo duoti sutartą ženklą – imti iš visų jėgų skalambyti bažnyčios varpą. Pasigirdus tam pašėlusiam varpo tilindžiavimui, parapijiečiai turėjo patirti palaimos priepuolį ir viską metę, čia verkdami, čia juokdamiesi pulti į bažnyčią. Raudonvynio bažnyčios tikintieji taip stipriai paveikė savanorišką Vakarų Tvartapolio gaisrininkų draugiją, kad toji buvo pasirengusi po šio ženklo kaipmat atsiųsti savo vienatinę gaisrinę mašiną, kaip vienintelę gabenimo priemonę, pritinkančią Kosmoso Klajūnui parboginti“ (p. 210). Štai kokia ji, Apokalipsė! K. Vonnegutas niekada savęs nelaikė pranašu, bet ironiškų hepiendų meistras puikiai nusakė dabartinę (po 50 metų nuo knygos pasirodymo!) žmonijos emocinę būklę: viską valdo abejingumas. Abejingą žmogų galima sudominti bet kuo, kas nereikalauja daug pastangų, ypač – mąstyti.

Nežinau, kuri K. Vonneguto knyga geriausia. Ne visas skaičiau (kuo džiaugiuosi – bus kuo pasilepinti senatvėje). Bet ši – puikus startas kelionėje į nuosavą rojų. „Tai vieta, kur visi būna laimingi, bent jau tol, kol laikosi šita mūsų sukriošusi Visata“ (p. 305).

Ar K. Vonnegutas ateistas? Kažin. Nors jo prosenelis Clemensas Vonnegutas išleido laisvamanišką knygą „Moralės instrukcija“. Humanistu save vadinęs K. Vonnegutas manė, kad religija reikalinga kaip vaistas nuo vienatvės („mes esame labai vieniša žmonija“, – teigė jis); jis teigė, kad reikia elgtis padoriai, nepriklausomai nuo to, ar bus kas nors po mirties. Apie Dievą rašytojas kalbėdavo gana dažnai.

„Titano sirenos“ įkvėpė kitą kūrinį – Douglaso Adamso (1952–2001) „Keliautojo kosmostopu vadovą po galaktiką“, kurį lietuviškai „Eridano“ leidykla išleido 2000 metais. K. Vonneguto tinklalapiai iki šiol populiarūs (www.vonnegut.com, www.vonnegutsociety.net ir kt.).

Komentarai