Pradžia / Knygos
 

Miegoti patogu, pabusti - įdomu: GARSO MISTICIZMAS

Hazrat Inayat Khan, GARSO MISTICIZMAS, Kaunas, Mijalba, 2009

Mindaugas Peleckis
2010 m. Sausio 10 d., 23:13
Skaityta: 636 k.
Miegoti patogu, pabusti - įdomu: GARSO MISTICIZMAS

Iš Indijos kilęs Hazratas Pir-o-Murshidas Inayatas Khanas (1882–1927) – vienas pirmųjų sufizmo (islamo misticizmo) populiarintojų Vakaruose. Lietuvoje yra neosufijų ordinas „Ruhaniat“, kurio nariai tvirtina esą H. I. Khano sekėjai. H. I. Khanas nebuvo tradicinis sufijus: jis teigė, kad sufijumi gali būti nebūtinai musulmonas, kad tai esanti universali religija. Vakaruose toks pop-sufizmas (arba neosufizmas) paplito, juk Vakarams visada patiko pusfabrikačiai. Iki šiol Vakarų civilizacija dažnai seka ne meistrais, o jų šešėliais. H. I. Khaną turime vertinti kaip savotišką pirmeivį, 1910 m. atvykusį į Vakarus iš Indijos. Nesigilindami į jo propaguotą sufizmo variantą ir nebandydami vertinti H. I. Khano, kaip sufijaus, šį žmogų privalome vertinti už dėmesį muzikai. 1921–1923 m. parašyta knyga „Garso misticizmas“ –­ vadovėlis kiekvienam garso menininkui. „Miegoti patogu, pabusti – įdomu“, – sakydavo H. I. Khanas, siūlydamas suvokti, kad visa muzika kyla iš Dievo.

„Sąvoka „muzika“, arba sangita sanskrito kalba, turi tris aspektus. Pirmasis aspektas – tai kalba; antrasis – atlikimas; o trečiasis – judesys“, – garso ir judesio fenomenologijos mokė H. I. Khanas (p. 93), pats gimęs muzikų šeimoje.

Tenka šiek tiek papriekaištauti į sufizmą, persų kalbą ir civilizaciją neįsigilinusiai vertėjai, kuri sufizmo meistrą Ibn Arabi (pavardėje tariamas paskutinis skiemuo, kaip įprasta persų kalboje) vadina Ibn Arabiu, o kito mistiko ir poeto – Ataro – žymiausią kūrinį pakrikštija „Paukščių parlamentu“ (p. 9). Tarp 1145 ir 1221 metų, kai gyveno Ataras (arba Farid ud-Dinas), parlamento dar nebuvo (iki angliškojo, 1285 m. atsiradusio parlamento buvo madžlis, arba šura, institutas, padėjęs kalifams valdyti šalis), todėl paprasčiau persų poeto kūrinį Mantiq at-Tayr būtų buvę pavadinti „Paukščių susirinkimu“. Šiame 1177 m. kūrinyje nekalbama apie demokratiją, jame nagrinėjama žmogaus savęs suradimo prob­lematika.

Nepaisant vertimo nesklandumų, „Garso misticizmas“ – puiki knyga, padedanti mums mokytis būti mokiniais ir ieškoti Mokytojo, Meistro.

„Muzika padeda mums treniruoti save harmonijos sferoje, o tai ir yra už muzikos slypinti magija, arba paslaptis. (...) Daugelis sako, kad jiems nereikia muzikos, bet iš tikrųjų jie tiesiog negirdėjo jos“ (p. 154).

Komentarai