Pradžia / Knygos
 

LEMTIES TILTAS. Devintoji prozininkės Silvijos PELECKIENĖS knyga „PER TILTĄ Į NIEKUR“ (Neoprintas, 2019) – romanas ir noveletės. Recenzija

Devintojoje rašytojos Silvijos Peleckienės knygoje pirmąsyk publikuojamas romanas. Anksčiau rašytos noveletės, dokumentinė proza.

Algimantas Lyva
2019 m. Kovo 12 d., 19:19
Skaityta: 80 k.
LEMTIES TILTAS. Devintoji prozininkės Silvijos PELECKIENĖS knyga „PER TILTĄ Į NIEKUR“ (Neoprintas, 2019) – romanas ir noveletės. Recenzija

Romanas

Laisva nuo žalingų postmodernistinių įtakų, išlikdama savita, Autorė puoselėja ir tęsia lietuvių literatūros tradicijas. Tai tragiška knyga, reikalaujanti susikaupti, nepasiduoti, įveikti liūdesį, pasipriešinti vidiniam skausmui, nugalėti didžiausius gyvenimo išbandymus.

Autorės poetinė kalba jautriai skleidžia siužeto dramatiškumą, charakterių įtampą, tragiškumą. Autorės mintys „nešokinėja“, juda taisyklingomis lekalėmis, visada išbaigtos, pagristos, aiškios ir lyriškos. Nuoširdumas – tai Autorės credo ir motto. Autorės kuriamas pasaulis tai ne D. Kajoko ežero fantastika, ne V. Girdzijausko buitinė nuobodybė, ne tolima egzotiška J. Ivanauskaitės mistika, o santūri ir tragiška Lietuvos tikrovė.

Taigi, Goda baigusi mokslus sugrįžta į savo gimtąjį miestelį. „Ten, ant nedidelio kalnelio, stovi jos tėvų namas.” (p. 9). Nuostabus sugrįžimo jausmas, patiriamas gal tik kartą, tik tuomet, kai gimtinė nutolo tarsi nesugrąžinamai, nepasiekiamai. „Ore sklandė ką tik nupjautos žolės kvapas. Virš jos pakibo nakties tamsa. Ūmai dangus tartum atsivėrė. Rodės, stabtelėjo laikas. Ji nežinojo, kad naktis turi tiek spalvų, kad gali būti tokia ryški. Svaigo galva. Goda buvo priblokšta ją apėmusio nenusakomo amžinybės jausmo.” (p. 10).

Netrukus prasidėjo darbas mokykloje. Praūžęs karas paliko skaudžias, sunkiai gyjančias žaizdas. Plūdo prisiminimai… „Tie prisiminimai išnyra tarsi iš niekur. Jie glūdi joje ir kelia daug klausimų. Prieš akis iškyla saulėta diena ant kalno su šonuose išraustomis duobėmis, kuriose sėdi ar stovi žmonės. Ji jų nepažįsta, bet mato ten tėvus, dėdes, karius, besidairančius į dangų ir kažko laukiančius. Godą kamuoja sunkūs egzistenciniai klausimai: „Kas yra likimas? – mąstė Goda. Jis lydi žmogų gyvenimo kelyje ir niekada nepataria, neįspėja, nesaugo.“ (p. 12)

Skaudūs įvykiai, tarsi nepakeliami atsakymai, prislėgė Godą: motina susilaužė koją, netikėtai atvyko paslaptingos viešnios, ir ji surado naują draugę Sarą. Bet ir vėl atsiveria baisi bedugnė. „Jų šeima, prasidėjus karui, buvo paniekinta ir pasmerkta, kaip ir daugelis tokių, kaip jie. Buvo atimtos visos žmogiškos teisės, prisiūtos geltonos žvaigždės, o galiausiai suvaryti į spygliuotomis vielomis aptvertą užtvarą. O po kurio laiko visi išvežti į netolimą mišką ir sušaudyti.” (p. 21)

Sparčiai ir pražūtingai vystosi nenuspėjamas veiksmas. Goda ir Sara išvyksta į kelionę, kurioje ir vėl tik netektis ir nusivylimas. Goda praranda draugą ir mylimąjį. Sukrečia pionierių stovyklos incidentas. „Staiga pasigirdo keiksmai ir iš didžiojo tako išslinko keli ginkluoti milicininkai, lydimi pabalusio stovyklos viršininko. Visi skubiai nužingsniavo pastato, kuriame buvo apsistojusi Goda, link. Paskubėjo ir Goda. Įėję į kambarį peržvelgė išrikiuotas lovas. Vaikai miegojo. Neradę, ko jiems reikėjo, pakilo laiptais į antrąjį aukštą. Čia iš prie lango esančių lovų grubiai prikėlė dvi sesutes, neseniai atvykusias iš gretimo rajono. Išsigandusios dvylikametės dvynės skubiai susidėjo, kaip joms buvo liepta, į maišelį rūbelius, ir jos, apsirengusios tik ilgais drobiniais naktiniais marškiniais, buvo išstumtos pro duris. Išbudusios kitos mergaitės išsigandusios dairėsi ir klausinėjo, kas čia vyksta. Stovyklos viršininko nutildytos vėl sugulė, girdėjosi tik slopinamas šniurkščiojimas ir šnabždesys. Praeidamas pro Godą, viršininkas tik mestelėjo: „Priešės“. (p. 30)

Baigiasi sunkus, sekinantis mokytojos darbas, Goda pakviečiama dirbti į laikraščio redakciją, čia ji susipažįsta su poetu Ryčiu. „Prigludusi prie Ryčio, ji ką tik pažadėjo jam savo gyvenimą. Tai jai patiko, ir ji puoselėjo tą išsvajotą jausmą.“ (p. 33).  

Bet neperprantamas likimas pateikia dar vieną staigmeną: atvyksta tikrieji Godos tėvai. „Viskas įvyko per karą. Šalį okupavus vieniems grobikams, juos išvijo atlėkę kiti, pradėję naikinti žmones, paženklintus geltona žvaigžde. Vieną tamsią vasaros naktį į jų namus pasibeldė vyriškis, vedinas jaunute moterimi su kūdikiu ant rankų.” (p. 35).

Ir veiksmas tarsi nurimsta, gyvenimas jau teka linksmesne vaga, bet... „Po kelių dienų iš suskambėjusio telefono motina sužinojo, kad lėktuvas, kuriuo skrido Sara su savo vyru, buvo susprogdintas teroristų. Visi keleiviai žuvo.” (p. 41)

Amechanija (Ἀμηχανία), sunki bejėgiškumo dvasia, vos pakeliami laiko grandinių žiedai supančiojo herojus, surišo jų likimus į Gordijaus mazgą, ir tik dieviškosios bei žmogiškosios valios sintezė galėjo nutraukti nesibaigiančių nelaimių lyną, gal todėl likimas šį kartą buvo maloningesnis. „Ir tada suskambėjo telefonas… Jie gyvi. Taip lėmė likimas, kad pavėlavo į lėktuvą ir išskrido kitu reisu į jos, motinos, gimtąją šalį.” (p. 42)

Lietuviai turi tarsi dvi gimtines. „Įžengus į šventąjį miestą, Sarą užplūdo džiugesio banga. Spindėjo saulė, žaižaravo nugludinti akmenys, aplink būreliais vaikščiojo susikaupę žmonės ir visi meldėsi. Ta aura apgaubė ir juos abu. Susikibę perėjo visas nepaprastas vietas. Sustojo prie Raudų sienos.” (p. 43)

Nepaliauja bėgti laikas, bet mes vis grįžtame ir grįžtame į nesuprastą praeitį, ir todėl pametame save, bet teomachija (θεομαχία) nesunaikina herojų, tik tragiškai įprasmina jų gyvenimą, nušviesdama patirtas negandas vos juntama dieviškos palaimos šviesa.

Nepaisant tragiškų įvykių, romane jaučiama užslėpta laisvėjimo įtampa. Žavi Autorės lietuviškas, šiaurietiškas rašymo stilius, atskleidžiantis herojų išgyvenimus ne tiesiogiai (be pietietiško patoso), bet gamtos vaizdais. Gamta tampa monitoriumi, transliuojančiu, atspindinčiu vidinius personažų išgyvenimus, Autorės nuostatas, bei požiūrį į romano veiksmą.

Skaudi praeitis jau supakuota, archyvuota, ateitis taip pat nematoma, o dabartis – tai ligota, prislėgta, kančia, kurioje paslėptas jos įveikimo raktas. O kur tas raktas? Prieš aušrą ypač tamsu ir beviltiška. Kažkur už įvykių horizonto ribos jau bręsta esminis lūžis, neišvengiamas lemties teismas, tiksliau, visų negerovių neutralizavimas. Ir kai visos nelaimių priežastys išvys dienos šviesą, žmonėms bus lengviau pakelti kančią ir tapti savimi, išvysti savo tikrąjį veidą, pažinti savo tikrąją prigimtį.

Deja, deja... Aušra dar toli... Automobilio avarija beveik nukerta trapų gyvybės siūlą. „Godą užliejo jaudinantis pojūtis – užsimerkusi prisiminė kelionę, svajones ir viltį. Dabar gi, apraizgyta įvairiais laidais ir vamzdeliais, gulėdama ligoninės lovoje, klausė likimo, kodėl ir vėl jis sustabdė jos lūkesčius. Krūtinę užliejo grauža. Jūra nutolo, kažkur ramiai sau šnekėjo su saule ir dangumi, o ji čia, sumaitota. Apie Rytį gydytojai tik tiek pasakė – komoje, galvos trauma. „Kas tai? Sapnas, baisus košmariškas sapnas?“ – galvojo Goda. Norėjosi klykti, tačiau nebuvo jėgų. Tik pabiro ašaros ir rodės, kad žengia siauru takeliu virš bedugnės, kluptelės ir niūri tamsa ją prarys.” (p. 55).

Sunku pasakyti, kodėl geriausiems skirta daugiausia kančių? Kodėl dažnai triumfuoja nenubaustas blogis? Kodėl, kodėl? „Tačiau likimas per daug jai skyrė kančių. Priprato kentėti, todėl nebegalėjo nei verkti, nei šaukti. Vieną dieną Godai pranešė, kad vyras iš komos nebeatsigaus. Ji gali padėti kitiems pratęsti gyvenimą, paaukodama jo sveikus organus.” (p. 56)

Romanas pasibaigia, o gal prasideda šiuo sakiniu: „Ir moteris žengė per gyvenimo tiltą į niekur.“ (p. 64 ). Tiksliau, į atsivėrusią teokosminę prarają, į neiššifruojamą paslaptį, į amechaniją. Ir visi gyvenimo įvykiai tarsi tik pagilina, užaštrina būties mįslę. Ši knyga – tai mintys ties bedugne, tai tragiška paties savęs auka ir net visuotinis priežasties – pasekmės dėsnis tampa bejėgis padėti žmogui, nes jis užciklintas, ir nėra tilto į KAŽKĄ.

Noveletės

Tarsi ilgesingi Šopeno preliudai poetinėje tyloje suskamba Autorės noveletės. Manding, tai poezija, praturtinta prozos elementais. Ambientiška rimtis, šiaurietiška melancholija, kuklios, vos pastebimos tyro, nesudrumsčiamo džiaugsmo akimirkos. Buities čia nėra, tik Būties stebuklas, atveriantis trapų grožio pasaulį. Nenorėčiau išardyti jų melodingumo iš poetinio teksto išplėšdamas eiles. Ties šiuo jautrios Autorės sielos barjeru sustingsta aštri kritiko plunksna. Reikia skaityti, ir paskęsti jausmų muzikoje.

Tik tiek, ir negaliu pasakyti nieko daugiau, nes... „Besileidžianti saulė užliejo patalpą. Už lango lengvas švelnus vėjelis šiureno beržo lapus. Nepratarė nė žodžio. Apėmė ramybė. Žinojo, kad į ne visus klausimus šiame gyvenime pavyksta rasti atsakymus. Reikia tiesiog gyventi ir džiaugtis. Išgyventi tų akimirkų pilnatvę.“ (p. 112).

Labai subtiliai iš puslapių išnyra Jolantos Sereikaitės iliustracijos, švelnia varsa nuspalvindamos Autorės mintis.

Komentarai