Pradžia / Knygos
 

Knygos "Žalčiava. Mitologijos studija" recenzija. ŠALIA MINČIŲ APIE LIETUVOS VARDO KILMĘ, SENIAUSIĄJĮ MITOLOGINĮ KLODĄ – DABARTIES LIKIMAS

Mindaugo Peleckio mitologijos studijos „ŽALČIAVA“ (Neoprintas, 2018) įžanginiame žodyje yra labai svarbus sakinys: „Belieka išsiaiškinti, kokie buvome – kas yra Lietuva, lietuviai“. Autorius pasiryžęs užginčyti „teiginius, kurie tapo neginčijamomis aksiomomis“ ir tai pasiruošęs daryti remdamasis mitologija, o kad tyrimas būtų išsamesnis, - ir filosofija, religijotyra, lingvistika, naujausiais genetikų, biologų, fizikų, astronomų atradimais, sakraline literatūra, tautosaka. Be to, atsiribojama nuo tyrinėtojų, kurie tai darė pasitelkdami sovietinės rusiškos mokyklos, arba amerikietiškos mokyklos modelius, nepretenduojama ir į absoliučią tiesą: „Vienas hipotezes įrodyti pavyko, kitos tik iškeltos, o jų įrodymas dar laukia savo eilės. Norime parengti pradžią naujai mokyklai, kuri padėtų suvokti savo tautinę tapatybę, kartu neprarandant kosmopolitiškumo ir ryšio su globalizacijos procesais (gerąja šių žodžių prasme).“

Giedrius Gutauskas
2019 m. Vasario 10 d., 12:22
Skaityta: 116 k.
Knygos viršelis
Knygos viršelis

Pradedama nuo aptarimo, kokia religija Lietuvoje seniausia ir kodėl – nuo hipotezės, kad pirmoji, tikroji lietuvių religija buvo totemizmas, t. y. Žalčio garbinimas. Tačiau tuo pačiu pažymima, kad tas simbolis atsirado ne dabartinėje Lietuvos teritorijoje, o atkeliavo į Europą iš Artimųjų Rytų. Prisimenami laikai, kai Žaltys globojo Lietuvą. O pirmoji žalčiažudystė tapo nuosprendžiu, kurio neigiamos pasekmės juntamos iki šių dienų. Ir tai ne tik autoriaus keliamos ir įrodinėjamos hipotezės, bet ir garsių mokslininkų nuomonės, pateikiamos šioje studijoje.

Autorius visą skyrių paskiria mitui apie Žalčio nužudymą, jo lietuviškajam variantui – pasakai (tiksliau, teogininiam mitui) „Eglė – žalčių karalienė“. Tas svarbus religinis įvykis aptariamas per įvairias prizmes, pažymima, ką apie tai yra teigę G. Beresnevičius, V. Katilius, A. J. Greimas, J. Balys, N. Vėlius, E. Bradūnaitė ir kt. Įsidėmėtina išvada: „Atrodo, štai ir nustatėme žudikus bei išdaviką – jauniausiąjį vaiką, išdavusį burtažodį, kaip kviesti Žilviną (Žaltį). Mąstydami mitologiškai ir tiesiog logiškai, bandome suprasti – kodėl išdaviku tampa jauniausias vaikas? Galbūt todėl, kad naiviausias? O gal senovės lietuviai, tie, kurie tapo žalčiažudžiais, išdavikais, kankindavo vaikus? Manytume, kad tokios kraupios išvados logiškos, kadangi, blėstant Žalčio religijos gyvavimo laikams, turėjo prastėti žmonių moralė. Tolesnė religijos forma – nebe totemizmas, o šventikų luomą turinti pagonybė, kuri, be abejo, perėmė daug ką iš Žalčio totemo garbinimo laikų. Netgi iki XXI a. Žaltys dar liko šventas. Yra pasakojimų, jog kai kuriuose Lietuvos kaimuose jis tebegerbiamas (tebegarbinamas?). Krikščionybė taip pat perėmė totemizmo ir pagonybės elementų: gerąjį Žaltį, savaip išvertusi Bibliją, pavertė piktuoju velniu, šėtonu (tiksliau, hebrajišką žodį nahaš, reiškiantį gyvatę, pervadino į žaltį), senąsias šventes „užklojo“ krikščioniškomis, kaip Mindaugo pastatytą šventvietę Šventaragio slėnyje Vilniuje pavertė katalikiška katedra.“   

Skyriuje „Žalčio prakeiksmas ir jo pasekmės“ studijos autorius nagrinėja, koks buvo Žaltys, jo totemo garbintojai, kaip suvoktas Žaltys senojoje Lietuvoje ir koks yra vadinamasis Žalčio prakeiksmas, analizuoja Žalčio svarbą pasaulio ir Lietuvos tikėjimams, religijoms, kultams, bando rekonstruoti pirmąją Lietuvos religiją – toteminį Žalčio kultą.

Didelis skyrius paskirtas Žalčiavai ir motinai gamtai. Ko jis vertas, galima spręsti ir iš paantraščių – „Žaltys ir Vandens religija“, „Kosmologija, Žaltys ir Pasaulio medis“, „Vanduo lietuvių tradicinėse apeigose“ ir kt.

Įdomi įvairių hipotezių apžvalga skyriuje „Lietuviai ieško savęs“. Viena iš išvadų: „Lietuvio tapatumas XXI a. turėtų būti paremtas istoriniu, o ne pseudoistoriniu naratyvu. Reikia atsigręžti į pirminiais šaltiniais, autoritetingų mokslininkų atradimais paremtą istoriją ir, mokantis iš jos klaidų, stengtis neprarasti valstybės.“

Įsidėmėtini tekstai apie runas – senąjį lietuvių raštą, apie lietuvišką epą, giminystę su suomiais.

Kokia Vandens ir Žalčio šalies ateitis? – klausia mitologijos studijos autorius. Atsakoma atsigręžus į tautosaką, pažvelgiama į alternatyvas, kokios laukia, į viltis ir pavojus, net lėtumo judėjimas, kurį propaguoja škotų kilmės tyrinėtojas Carlas Honoré, aptariamas, apie besikeičiantį pasaulį kalbinamas prof. Algis Mickūnas (JAV).

Knygos apžvalgą norėtųsi užbaigti akademiko Eugenijaus Jovaišos žodžiais, kurie išspausdinti ketvirtajame šios mitologijos studijos viršelyje: „Perskaitęs knygos pavadinimą, tikiesi pasinerti į giliausius lietuvių mitologijos klodus, į netikėčiausių senųjų raštų vingius, paįvairintus lietuvių mitologinio paveldo archeologiniais tyrimais. Bet ne... atsiduri lyginamosios kultūros pasaulyje, kur ir Rytų religijos, ir krikščionybė, ir senoji lietuvių religija, ir senos teorijos, ir naujos Mindaugo Peleckio mintys apie Lietuvos vardo kilmę, seniausiąjį lietuvių, o tiksliau prabaltų ir baltų mitologinį klodą, įkūnytą Žalčio pavidalu, randi autoriaus apmąstymus apie istorikus ir jų darbus. Platūs lyginimo horizontai leidžia suvokti, kiek bendrybių yra Žemės kultūrose, be to, šiame bendrumų kontekste sušvinta mintis, kad senoji lietuvių kultūra yra viena ir nepakartojama, o jos sklaida – mūsų dabarties likimas.“

P. S. Mindaugo Peleckio knygą „ŽALČIAVA“ galima įsigyti susisiekus el. p.: info@patogupirkti.lt.

Komentarai