Pradžia / Knygos
 

Rašytoja Silvija Peleckienė: „Man Kalėdų Senelis atnešdavo knygą“

Aštuonių knygų autorė, ilgametė Literatūros almanacho „Varpai“ redaktorė Silvija Peleckienė – 2017 m. Šiaulių miesto kultūros ir meno premijos laureatė. Jūsų dėmesiui – rašytojos įžvalgos apie laiką, sutiktus žmones, nuveiktus darbus ir kūrėjos laimę.

Teresė Hokienė / snaujienos.lt
2018 m. Sausio 01 d., 10:45
Skaityta: 46 k.
Silvija Peleckienė Lietuvos rašytojų sąjungos klube prieš prasidedant „Varpų“ vakarui. 2009 m. balandžio 23 d. S. ir L. Peleckių archyvo nuotr.
Silvija Peleckienė Lietuvos rašytojų sąjungos klube prieš prasidedant „Varpų“ vakarui. 2009 m. balandžio 23 d. S. ir L. Peleckių archyvo nuotr.

– Skaitytojui turbūt įdomios kūrybos ištakos: kas paskatino kurti,  kokie atsitiktinumai ir objektyvios aplinkybės padėjo sustiprėti šiam norui?

– Knyga tėvų namuose lydėjo nuo ankstyvos vaikystės. Turbūt kažkuri iš tuomet perskaitytų tapo ir tolima svajone kada nors pačiai ryžtis papasakoti kitiems tai, kas, atrodė, galėtų būti įdomu ne tik man. O pirmuoju skaitytoju tapo dienoraštis, kuriam patikėdavau slapčiausius norus, savo supratimą apie tuomet mane supusį pasaulį, kuriame vaikiška širdelė dar ne viską galėjo suvokti. Ir su geriausia drauge, kuri gyveno netoliese, su kuria sėdėjome viename suole, šneka daugiausia sukosi apie knygas – dabartinei kartai, ko gero, tai jau nelengvai suvokiami dalykai.

Kad ir keista, rašyti noveletes pradėjau tik prieš įstodama į Vilniaus universitetą. Pirmosios publikacijos, beje, buvo išspausdintos Šiaulių miesto laikraštyje. Jeigu atvirai, dėl jų ir šiandien ne gėda – specialiai jas susiradusi, tarsi iš naujo atradau save, kokia tuomet buvau, –  mergaitė, į pasaulį žvelgianti akimis, kuriose – nesumeluotas gerumas, nuoširdumas, tikrumas.

Taip, kai tolesnis gyvenimas privertė iš naujo pervertinti kai kuriuos žmones, akis į akį susidūrus su neteisybe, net išdavyste ir panašiais ligi tol nepatirtais dalykais, ir kūryboje ėmė rastis kitokių spalvų ir atspalvių. Vis dėlto džiaugiuosi, kad svarbiausia mano noveletėse išliko iki šiol. Algimanto Baltakio žodžiais tariant, tuo mano proza „išsiskiria iš kitos šiandieninės prozos, kur gausu brutalumo“. Vyresniojo kolegos įvertinimas – kad bandymas sugrąžinti į mūsų prozą kai kuriuos romantizmo dalykus yra novatoriškas, drąsus – man labai svarbus.

– Kas pirmiausia vertina jūsų kūrinius? Ar šeimoje dalijatės nuomone apie vienas kito kūrybą? Kaip reaguojate į kritiką, pastabas?

– Neslėpsiu: pirmasis vertintojas – mano antroji puselė, kuria pasitikiu, deja, su kurio nuomone ne visada sutinku. Kartais tenka ir gerokai pasiginčyti. Dažniausiai vis dėlto laimi kūrinys, kuriame po neretai aštrokų diskusijų atsiranda dar viena kita reikšminga smulkmena ar  nelieka kokio nelabai reikšmingo sakinio. Turiu prisipažinti, kad ne taip paprasta mane įtikinti, jog reikėtų to ar kito žodžio ar net sakinio atsisakyti, nes naują noveletę parodau tik tuomet, kai prie jos būnu padirbėjusi ne vieną valandą.

–  Kokios temos jus labiausiai jaudina?

–  Tos temos ir labai paprastos, ir nelengvai nusakomos. Visada rūpėjo ir teberūpi žmonių tarpusavio santykiai, taip vadinamas dvasinis gyvenimas, apie kurį vis rečiau kalbama ir rašoma. Kaip ir užmirštas niūriais sovietmečio metais kartotas didelio žmogaus posakis, jog žmoguje viskas turi būti gražu. Anksčiau ar vėliau privalėsime apie tai labai atvirai ir viešai išsikalbėti, nes dabartyje yra tokių dalykų, kurie veda į nežinią, į prarają.

– Ar savo kūrybą priskirtumėte moteriškai literatūrai? Kodėl?

– Gal tik tam tikra prasme. Moteris daug ką supranta, suvokia giliau, aštriau, tačiau tai svarbu ir stipriajai lyčiai.

– Ar jūsų kūriniuose galima atpažinti tikrų įvykių įspaudus, gyvenime sutiktus žmones?

– Taip. Ir čia nieko nuostabaus. Tačiau tai, kas vienoje ar kitoje noveletėje papasakota, gyvenime nebūtinai taip ir patirta. Dažniausiai tik kokia nedidelė, bet reikšminga smulkmena perkelta į kūrinį, o visa kita apvilkta išmonės rūbais.

Tiesa, išimtis – novelečių romanas „Vilties durys“, gimęs po žiaurios avarijos 2001-aisiais. Jis parašytas patyrus keturias sudėtingas operacijas, devynis mėnesius išgulėjus lovoje. Šiame kūrinyje save atpažino ne vienas daktaras ir slaugytoja. Tai buvo išties pats didžiausias mano gyvenimo išbandymas. Niekada nebūčiau patikėjusi, jei kas būtų sakęs, kad įmanoma tokia automobilio avarija, kokia ištiko mus – tuščiame kelyje giedrą pavasario vakarą. Kad tik po metų žengsiu pirmus žingsnius, kad nei šaukšto, nei tušinuko ilgai ilgai negalėsiu paimti, nebūčiau patikėjusi. O kad tokiomis aplinkybėmis dar ir knygą parašysiu – juo labiau. Tarp tuos metus primenančių laiškų yra ir rašytojo Leonardo Gutausko man skirtas eilėraštis-malda, prasidedantis tokiomis kai kam iš pirmo žvilgsnio gal netikroviškomis eilutėmis „Ant gipsinių sparnų – lyg sapne nebyli“. Jo vardas taip pat „Viltis“. Tuomet nuo ore tvyrančios vilties iki romano „Vilties durys“ buvo labai toli – lyg nuo Žemės iki Mėnulio.

O jau visiškai tikri, gyvenime sutikti žmonės užfiksuoti publicistikos knygoje „Sugriautų namų vaikai“, kuri dabar tituluojama kaip pirmoji knyga pasaulyje apie „vilko vaikus“. Rinkdama jai medžiagą patyriau tiek daug netikėtų, skaudžių likimų, žmogiškos stiprybės pavyzdžių, kad šito ir praėjus daugeliui metų neįmanoma pamiršti. Kai kas, beje, atranda vietos ir vienoje kitoje noveletėje. Tačiau jau visai kitais pavidalais.

– Ar rašydama įsivaizduojate savo skaitytojus, kam skiriamas kūrinys?

– Tikrai žinau, kad tai bus neeilinis skaitytojas, kuriam rūpi gerokai kitokie dalykai nei „gliancinių“ žurnalų lektūra. Labai daug dirbu su žodžiu. Lietuvių kalba tokia ypatinga, tiek daug joje žodžių, kurių nesutinkame ne tik kasdienėje kalboje, bet ir spaudoje, kad norisi, jog jie rastų savo vietą noveletėse, o skaitytojų dėka persikeltų ir į šiuolaikinę aplinką.

– Kokių patirčių suteikia „Varpų“ redagavimas?

– „Varpai“ spausdina tik pripažintus kūrėjus (išskyrus gabius debiutantus), todėl kiekvienas kontaktas su autoriumi svarbus, įsimintinas, neeilinis. Tuo nesunku įsitikinti, jei atsiverstumėte 2011 m. mūsų parengtą knygą „Varpai“: istorija, autoriai, akcentai“ arba 2013 m. „Varpų“ numerį, kurio visi 300 puslapių skirti autorių laiškams, adresuotiems „Varpų“ redakcijai.

– Bendraujate su daugybe kultūros žmonių. Kuo labiausiai šios patirtys praturtina? Koks susitikimas paliko stipriausią įspūdį?

– Tokių susitikimų, kurie tikrai niekada neužsimirš, buvo labai daug. „Varpai“ pirmieji į Šiaulius pasikvietė išeivijoje gyvenusius klasikus Kazį Bradūną, Jurgį Jankų. Daug kartų mūsų namuose po įspūdingų susitikimų su šiauliečiais svečiavosi Bernardas ir Aldona Brazdžioniai. Universitete, Juliaus Janonio gimnazijoje, Apygardos teisme, „Rūtoje“ nuo 1990-ųjų esame surengę keliasdešimt susitikimų su žymiausiais rašytojais. Nuo 1995 m. Lietuvos rašytojų sąjungos klube kiekvieną pavasarį vykstančiuose „Varpų“ vakaruose – taipogi šalia žymiausios literatūrinės pajėgos, kiti kultūros žmonės. Be abejo, tokio bendravimo džiaugsmas neįkainojamas, sunku jį pervertinti. Ir tokių „stipriausių įspūdžių“ būtų ne vienas.

Ko gero, vieną reikėtų išskirti. Kai 2006-aisiais „Varpai“ surengė susitikimą su Justinu Marcinkevičiumi, „Polifonijai“ pirmą sykį atlikus dainą jo žodžiais „Kryžių kalnas“, beklausydamas jos, poetas pravirko. O kai nutilo daina, verkė ir visa Filharmonijos salė. J. Marcinkevičius taip susijaudino, kad Leonui teko jį palydėti į užkulisius ir apsikabinus raminti lyg verkiantį vaiką.

– Kas jus labiausiai pradžiugino 2017-aisiais? Ne vien kūrybos veikloje. Kuo reikšmingi metai jūsų šeimai?

– Vis dėlto kūrybinė veikla svarbiausia. Pradedu įsibėgėti rašydama naują romaną, paremtą tikrais faktais, kurį paskirsiu savo Mamai, karo metais išgelbėjusiai žydaitę. Vyras užbaigė nemažai metų rašytą knygą „Algimantas Baltakis: gyvenimas – meno kūrinys“. Tuoj po Naujųjų metų Prancūzijoje išleidžiama sūnaus knyga.

– Kokia buvote vaikystėje? Kaip švęsdavote Kalėdas, Naujuosius metus?

– Kaip mūsų pokalbio pradžioje užsiminiau, vaikystėje buvau knygų vaikas. Tyli, paklusni mergaitė, kuri prisisvajodavo įdomiausių dalykų ir kuriai gėlė, medis, akmuo, paukštis tapdavo savo susikurtų pasakų herojais.

O tos metų šventės mūsų namuose buvo labai šviesios, tylios. Tėvas su mama mums, keturiems vaikams, padovanodavo ne tik išvaizdžią eglutę, bet ir dovanėlę, kad ir kuklią. Atspėjote: man Kalėdų Senelis atnešdavo knygą.

– Kokios šventės laukiate labiausiai?

– Atvirai kalbant, nemėgstu švenčių. Jaučiuosi kur kas jaukiau, kai jos praeina.

Šaltinis: http://www.snaujienos.lt/miesto-gyvenimas/36072-s-peleckiene-man-kaledu-senelis-atnesdavo-knyga.html

Silvija Peleckienė Šiaulių universiteto Baltojoje salėje su „Varpų“ svečiu Bernardu Brazdžioniu. 1999 m. birželio 3 d. S. ir L. Peleckių  archyvo nuotr.

Komentarai