Pradžia / Knygos
 

Žemės šypsena: Žeme, nepalik mūsų: poezija, dramos, prisiminimai

Arvydas Ambrasas (dr. Aušra Martišiūtė-Linartienė, Rita Juodelienė), Žeme, nepalik mūsų: poezija, dramos, prisiminimai, Vilnius, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2009

Mindaugas Peleckis
2010 m. Sausio 21 d., 20:42
Skaityta: 1358 k.
Žemės šypsena: Žeme, nepalik mūsų: poezija, dramos, prisiminimai

„Kultūra turi gerą bruožą: jeigu joje padaryta kas rimtesnio, tatai atsiliepia aidais po daugelio metų – tikriau, nenutyla niekad“, –­ sako Tomas Venclova (p. 245). Išties metalaike visiškai jaunutis nuo nepagydomos ligos miręs aktorės Undinės Nasvytytės sūnus Arvydas Ambrasas (1947–1970) vis dar tebekuria eilėraščius, tebevaidina scenoje, tebepiešia, o keturių dešimtmečių – lyg nebūta. Kaip pamena A. Ambraso Mama, rašyti jis pradėjo tikriausiai nuo tada, kai išgirdo jos skaitomus eilėraščius – Vinco Mykolaičio-Putino „Sakalus“ ir Michailo Lermontovo „Pušį“. Arvydas tarsi skubėjo gyventi, daug rašė, be to, į gyvenimą atėjo meilė.

A. Ambrasas sukūrė keliasdešimt eilėraščių, tris scenines improvizacijas („Maratonas“, „Duobė“ ir „Pirmadienio popietė“) ir tapo pavyzdžiu, darsyk įrodančiu, kad ne kiekybėje esmė. 1974 m. pasirodė jo knygelė „Žeme, nepalik mūsų“, tačiau ji seniai tapo literatūrine retenybe. Dabar galime iš naujo pažvelgti į tai, ką paliko mums jaunas, bet itin gabus kūrėjas. Jo poezija buvo moderni, avangardistinė, siurrealistinė, panašu, kad A. Ambrasas mėgo Marco Chagallo raudonas ir žalias karves („Raudonos karvės žiūrės galvom linguodamos“, p. 155) bei absurdo teatrą. „Blaivus tu, mano asile, tarė jodamas turkas ar arabas. Aš visai užmiršau, kur namai, šiandien pavasaris“ (Cezaris, iš dramos „Duobė“; p. 183). Į tai atsakyti galima kito A. Ambraso herojaus (tiesiog Balso) žodžiais viena jam žinoma kalba: „Polde as bun isto karakoli pliok!!!!“ (p. 217)

Koks jauno modernisto ryšys su žeme, kurios jis taip prašo mūsų nepalikti? „Žiemos sapnas // Žemė lygi // Vėjas ir naktis // Šaltos žvaigždės // Atveria akis (...) Žemė sustingo // Snaudžia miškai // Žmonės užmigo // Amžinai amžinai“ (p. 139). Kodėl šioje lyg mažu, vaikišku pianinu tyrai sugrotoje paprastoje melodijoje jaučiamas kosminis ilgesys yra toks šlapias? A. Ambraso poezijoje snaigės „miršta ištirpę nežinodamos kur nei kada“ (p. 138), lietus „be perstojo pasakoja drėgnas ir liūdnas pasakas“ (p. 121) arba „tykšta sudūžta“ ir „šitaip prilyja visas balas drumzlino šalto vandens“ (p. 137). Vandens A. Ambraso pasaulyje daug, tačiau virš melsvų balų „plasnoja paukščiai“ nors jie negelbsti, todėl žmogui tenka eiti „šlapiu keliu“. N. Vėlius „Chtoniškajame lietuvių mitologijos pasaulyje“ (1987) yra rašęs, kad senovės lietuvių tikėjime vandenyse gyvendavo mitinis velnias bei slibinas. Slibino gyvybė, pasak N. Vėliaus, neretai paslėpta kokiame nors vandenyje esančiame daikte. Panašu, kad visą trumpą gyvenimą A. Ambrasas bėgo nuo lemties (vandens), todėl šaukėsi žemės. „Kaip šunį išvarė į gyvenimą // Prašiau duonos // Prašiau meilės // Prašiau iš žmonių gero žodžio // Prašiau teisybės. // O jis atėjo // Ir ilgai ilgai laukė // Ubagas. Paskutinis ubagas // Iš mano prisiminimų kolekcijos. // Prie šaltų laiptų“ („Ubagas“; p. 154).

Kad ir liūdna A. Ambraso poezija, kurioje „ir vėl šąla žemė į akmenį“ (p. 153), jos prašoma dovanoti šypseną. Žemės šypseną metalaike A. Ambrasas merkia (vėlgi ryšys su vandeniu!) „į vakaro tylą kaip mažą ir trapią gėlę“ (p. 69). Ir pats tyliai šypsosi.

Komentarai