Pradžia / Knygos
 

Eliksyras vankoms: CELESTINO ŠVENTYKLOS PRANAŠYSTĖ

James Redfield, CELESTINO ŠVENTYKLOS PRANAŠYSTĖ, Vilnius, Vaga, vertimas - Osvaldas Aleksa, 2008

Mindaugas Peleckis
2010 m. Sausio 21 d., 15:58
Skaityta: 1853 k.
Eliksyras vankoms: CELESTINO ŠVENTYKLOS PRANAŠYSTĖ

Pirmiausia tikslus 1992 m. pasirodžiusios knygos „The Celestine Prophecy“ vertimas būtų „Celestino pranašystė“, tačiau, matyt, išsigąsta leisti knygą tokiu tiesmuku pavadinimu, solidumo suteikiant žodžiu „šventykla“. Bijoti nebuvo ko, nors akivaizdu, kad bijota. Ir tebebijoma. Nes tai – ezoterinis romanas. Žanras, kurį daugelis literatūrologų laiko užribiu, nevertu dėmesio skaitalu. O be reikalo. Todėl turi darbo mitologijos, religijos, filosofijos tyrinėtojai. Ir topų skaičiuotojai, pripažįstantys, kad dar vienas ezoterinis romanas tapo bestseleriu.

Kodėl ir kada ezoterika tapo gerai parduodamu popsu? Savaime ezoterinio romano žanras nė kiek ne blogesnis už, tarkime, mokslinės fantastikos ar magiškojo realizmo. Tačiau XX a. pradžioje ezoterinio romano žanrą (tada jis vadintas okultiniu romanu) išpopuliarinusi Vera Kryžanovskaja-Semionova (pseudonimas – Ročester, 1857–1924), kurią galima laikyti ir bene pirmąja pasaulyje moterimi fantaste, mirė skurde. Ją traukė per dantį visi, kas tik netingėjo, o labiausiai – Maksimas Gorkis, 1899 m. vasario 26 d. straipsnyje „Vankų literatūra“ (laikraštyje „Nižegorodskij listok“) sudirbęs į miltus Ročester romanus, kuriuos, pasak jo, galinti skaityti tik abejinga visuomenė. „Jei tokių literatūros šiukšlių kūrėjams nenorime pasakyti „cic!“, vadinasi, tie žmonės mums patinka, ir purvas, kurį jie skleidžia, mūsų neglumina“, –­­ rašė socrealizmo dievas. Tiesa, dar nebuvo pasirodęs geriausias Ročester kūrinys – pentalogija „Magai“ (1901–1916). Kūrėjos kelias buvo nelengvas, bet prasmingas –­ daug kam šios knygos davė išties daug. Tai – epopėja apie nemirtingumą.

Daugelis okultinės literatūros (ne romano) pradininkų gyvenimo (ypač viduramžiais) nebaigė sava mirtimi. Dėkui tau už pagalbą, o „šventoji“ inkvizicija, sako raguotasis.

Kodėl lyginu šiuos dalykus su J. Redfieldo romanu? Tai, kad ezoterinis romanas, buvęs rimtas žanras (Ročester, Konkordijos Antarovos, kitų autorių) prarado vertę, tapo komercijos produktu. Visokie davinčiokodai lietuvių kalba liejasi kaip iš gausybės rago: „Jėzaus šeimos kapas“. „Slaptieji neūžaugos gnostiko užrašai“. „Klaidingas įspūdis“... Pasaulyje ši manija kiek aprimusi, tačiau nemirusi, tik įgavusi kiek kitokias formas.

Ką jau ką, o J. Redfieldą (g. 1950) M. Gorkis suvalgytų be padažo ir čierkutės su vodačke. Romano siužetas paprastas kaip dvi kapeikos. Amerikietis Naujojo amžiaus (New Age) atstovas iš gūdaus kaimo Alabamoje „Celestino šventyklos pranašystėje“ mus nukelia į Peru (kodėl visi ezoterikos ieško Tibete, Peru ar bent jau pas dogonus Malyje? Nejau nemanote, jog ir Estijoje, Latvijoje, Karelijoje, Suomijoje ar Lietuvoje galima rasti mistiškų dalykų?), kur Celestino šventyklos griuvėsiuose randamas senas rankraštis, „naujai traktuojantis žmonijos istoriją, savaip pagrindžiantis sielos nemirtingumą ir religijų kilmę“. Prieš smogdamas į paslėpsnius autoriaus teorijoms, pažymėsiu, kad knygos parduota daugiau kaip 23 milijonai egzempliorių bent 35 kalbomis (dar vienas Paulo Coelho...), o 2006 m. pagal ją sukurtas gana blankus filmas tokiu pat pavadinimu, surinkęs vos milijoną dolerių pelno. Kodėl tiek daug kalbu apie pinigus? Todėl, kad daugiau šioje knygoje, išskyrus „nepakartojamą bestselerį“, nieko nematau.

Dar yra faktas, kad J. Redfieldas – vienas produktyviausių Naujosios minties (New Thought) judėjimo, apimančio gausybę šarlatanų nuo XIX a., atstovų. Šioje knygoje jis sugalvojo, kad majai pasiekė „energijos vibracijos lygį“ ir perėjo į kitą, dvasinę, realybę. Kitaip tariant, jų kelias nuvingiavo nežinia kur, kol neatsirado 600 m. pr. Kr. parašytas manuskriptas. (Beje, majai iki šiol gyvena El Salvadore, Meksikoje, Gvatemaloje, Belize ir Hondūre, jų yra apie 7 milijonus.) Tyrinėtojai teigia, kad apie 600 m. pr. Kr. majai jau buvo pastatę piramides, sėkmingai prekiavo kakava, nefritu ir obsidianu, arba vulkaniniu stiklu (buvo tikri monopolininkai). Pirmieji įrašai majų kalba siekia 200–300 m. pr. Kr., tiesa, būta ir kiek ankstyvesnių Mezoamerikos abėcėlių (zapotekų, epi–olmekų), tačiau jos atsirado ne anksčiau nei 400 m. pr. Kr. Tuo tarpu J. Redfieldas Peru džiunglėse randa aramėjų (!) kalba, kuria kalbėjo Kristus, parašytą rankraštį. Nedaug tereikia gilintis, kad suvoktume, nuo ko nušvilpta ši idėja – nuo mormonų religinės bendrijos. Mormonų mitologijoje teigiama, kad Mormono knygą parašė apie 600 m. pr. Kr. į Ameriką (tiesa, ne Peru, o Šiaurės Ameriką) atvykusios žydų gentys.

„Pirmiausia imame aiškiau suvokti kelią, kuriuo einame per gyvenimą. (...) Esu įsitikinęs, kad naujoji dvasingumo samprata (...) – ne kaip mados dalykas ar trumpalaikis susižavėjimas“, – suokia autorius (p. 9). Tesuokia. Netikiu. Savo tinklalapyje www.celestinevision.com bestselerininkas akivaizdžiai teigia „naują tiesą“ kaip ir daugelis sektantų. Devynios „nuostatos“, kurios sudaro „celestininę“ esmę (žodis insight, reiškiantis įžvalgą, intuiciją, čia nežinia kodėl verčiamas „nuostata“), primena Carlosą Castanedą ir dar daug ką.

Todėl, kalbėdamas apie dvasinį kelią ir ezoterinius romanus, ir paminėjau V. Kryžanovskają, kuri galėtų būti pavyzdys, kaip reikia tokius kūrinius rašyti. Leidykla „Alkionė“ 2006 m. yra išleidusi J. Redfieldo knygą „Šambalos paslaptis“, kurioje atveriama vienuoliktoji įžvalga – ne „nuostata“, kaip išvertė O. Aleksa. Tai – „Celestino“ tęsinys, taigi „Vaga“ dvejus metus pavėlavo. Bet kurio atveju, J. Redfieldas – pavyzdys, kaip nereikia rašyti ezoterinio romano. Banalybių puota, nieko daugiau.

Ar dvasinio kelio norintiems žmonėms yra iš ko rinktis? Dar ir kaip. Svarbiausia – laiku susivokti ir prie tokių knygų, kaip J. Redfieldo, „niekad, niekad negrįžti“ (p. 294). Ir kaip M. Gorkis karčiai drėbti: „Nenoriu tos bjaurasties!“

Komentarai