Pradžia / Knygos
 

Nieko nesmerkiant, neaukštinant ir negąsdinant

Jūsų dėmesiui - 2022 m. gruodžio 17 d. JAV lietuvių dienraščio DRAUGAS šeštadieniniame meno, literatūros ir mokslo priede "Kultūra" išspausdinta recenzija, skirta naujai Mindaugo Peleckio monografijai.

Eduardas Bagdonavičius
2022 m. Gruodžio 27 d., 21:29
Skaityta: 26 k.
Nieko nesmerkiant, neaukštinant ir negąsdinant

Naujieji religiniai judėjimai (NRJ), dar ne taip seniai tituluoti sektomis, - labai jautri tema ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Tik ką baigta spausdinti jiems skirta Mindaugo Peleckio monografija „NAUJIEJI RELIGINIAI JUDĖJIMAI LIETUVOJE: tarp tradicijos ir kosminių religijų“ – pirmas tokio pobūdžio leidinys Lietuvoje. Knygos autorius – filosofijos doktorantas, Lietuvos rašytojų sąjungos ir Tarptautinės hiperpoliglotų asociacijos (HYPIA, The International Association of Hyperpolyglots) narys. Kaip pažymima anotacijoje, tai – ir kruopštus mokslinis darbas, ir žurnalisto praktika, kai pateikiamos ne tik knyginės, bet ir gyvos žinios. Medžiaga rinkta apie porą dešimtmečių.

Plačiajam skaitytojų ratui skirtoje monografijoje – per 100 skirtingų krypčių NRJ, sąjūdžių, mokymų. Kaip pažymi autorius, atgimus Lietuvos valstybei, kilo didelis susidomėjimas Rytais, ezoterika, ateiviais, ekstrasensais, aiškiaregiais, anapusybės regėtojais, tuo, kas sovietiniam žmogui buvo uždrausta. Atsirado ir aktyvi „Tikėjimo žodžio“ sekta, krišnaistai, zenbudistų bendruomenė, paskui į gatves išėjo pirmieji munistai, mormonai, pasirodė Jehovos liudytojai, Ošo sekėjai ir kt. Nemažą sumaištį kėlė įvairūs bulvariniai laikraščiai, vaikęsi sensacijų. Prieinamomis tapo tokios knygos, kaip Naujasis Testamentas, Jelenos Blavatskajos „Slaptoji doktrina“, Jelenos Rerich „Agni joga“, Nikolajaus Rericho raštai, „Bhagavadgyta“. 

Žingeidžiam paaugliui visa tai ne tik buvo įdomu, bet ir norėjosi kuo daugiau sužinoti, patirti. Visa laimė, kad nekilo mintis priklausyti kuriai nors religinei ar parareliginei bendruomenei. O giliau tyrinėti šią sritį pradėjo studijuodamas Vilniaus universitete, ypač rašydamas magistro baigiamąjį darbą Žurnalistikos institute. Dirbdamas dienraštyje, aprašė daugumą NRJ, su jų propaguotojais, vedliais bendravo asmeniškai, savo straipsniais, tikėtina, išgelbėjo ne vieną nuo įkyrių verbuotojų ir naujųjų guru. Dar vėliau atėjo laikas moksliniam darbui. M. Peleckis neslepia, jog vienas iš monografijos tikslų – padėti „nepasiklysti NRJ džiunglėse, kurios tankėja ir pasaulyje, ir Lietuvoje. Nėra lengva susivokti, kur yra tikrasis Dievo žodis, kur – tik apsišaukėlio klejonės“ (p. 360).

400 puslapių studijoje nepaprastai daug ir įdomios informacijos, be to, ji pateikta tokia forma, kad, pradėjus skaityti, nekyla noras kuo greičiau padėti atgal į lentyną. Sukaupti tokį lobyną autoriui padėjo ir tai, kad jis yra hiperpoliglotas, t. y. žmogus, mokantis daug kalbų. „Tyrinėjant pasaulio ir Lietuvos NRJ fenomeną, remtasi įvairiais užsienyje pripažintais šaltiniais bei interpretacine literatūra, taip pat įvairių religijų – ir tradicinių, ir naujųjų – šventraščiais (Biblija, Koranu, hinduistine, budistine literatūra, Mormono knyga, Urantijos knyga ir daugeliu kitų)“ (p. 23).

Dėl ne taip seniai dar vartoto žodžio sekta – termino, kuris griežčiausiai taikytas posovietinėse šalyse, ypač Rusijoje, kur jis reiškia beveik tą patį, kaip „kriminalinė grupuotė“, autorius pažymi: „Kaip objektyviausią siūlau vartoti naujųjų religinių judėjimų terminą. (...) XX a. aštuntajame dešimtmetyje šį terminą iš Japonijos sociologų perėmė Vakarų mokslininkai“ (p. 20). 

Svarbiausi Lietuvoje veikiantys NRJ aptarti įvairiais aspektais. Prieš tai atskleidžiant dažnai įslaptintas, ezoterines, naujokams neprieinamas doktrinas, parodančias jų propaguojamas tiesas, filosofines ir mitologines ištakas.

Svarbus pastebėjimas: pristatydamas NRJ, kad ir labai nepriimtinus, autorius nieko nesmerkia, neaukština, negąsdina. Pasirinkimo teisė priklauso kiekvienam iš mūsų.

Įdomus požiūris į tradiciją ir Tradiciją: „Tradicionalizmo ideologai ir jų įkvėpėjai akcentavo simbolizmo, metafizikos ir dvasingumo reikšmę. Jie, remdamiesi Rytų tradicijomis, teigė, jog Vakarų pasaulis gyvena Tamsiajame amžiuje. Jam padėti galįs tik atgimęs intelektualinis elitas, prikėlęs iš užmaršties seniai užmirštą žinojimą, prieš šimtus, tūkstančius metų formavusį tradicinių visuomenių mentaliteto branduolį. Amžius, kuriame klestėjo dieviškoji Tradicija, vadinamas Aukso amžiumi“ (p. 35-36). Prisiminti bene sparčiausiai pasaulyje plintančios islamo religijos šalininkai, konstatuota, kad nuo LDK laikų ištikimai tarnavusią musulmonų totorių bendruomenę šiuo metu sudaro vos 3000 žmonių. 

„Grąžinti Tradiciją daug metų siekė ir baltų tikėjimo išpažinėjai, dažnai nepagrįstai vadinami žodžiu „pagonys“ (p. 40).

Romuvai - baltų tikėjimui ir religijai - paskirtas ne vienas knygos puslapis. Prisimintas dabarties lietuvių krivis Jonas Trinkūnas (1939-2014), apie baltų tikėjimo tradiciškumą rašę mokslininkai, pažymėta, jog „M. Gimbutienės ir jos sekėjos, iš Lietuvos kilusios amerikiečių istorikės Elinor Gadon (1925-2018) idėja, kad baltų mitologija – jungtis, sudaryta iš Senosios Europos matricentrinių kultūrų ir naujojo, indoeuropiečių atnešto patricentrinio religingumo, - arčiausiai Tradicijos koncepcijos“ (p. 42). 2021-aisiais valstybei (iš dalies) oficialiai pripažinus Romuvos bendruomenę, dabartinė jos vadovė krivė Inija Trinkūnienė tai įvertino, kaip oraus gyvavimo savo valstybėje užtikrinimą, kaip galimybę jaustis visaverčiais piliečiais, galinčiais naudotis šalies Konstitucijos ir įstatymų užtikrinama tikėjimo laisve.

Anot monografijos autoriaus, Lietuvoje NRJ dažniausiai ignoruoja Tradiciją: „Dėl kultūros tradicijų svarbos dabartiniame pasaulyje nepakankamo supratimo vaikosi postpasaulio madų, kuriomis vilioja žmones, netikinčius, jog Tradicija yra vertinga“ (p. 54). 

Nagrinėjant postmodernizmo įtaką maginiam mąstymui, pažvelgta į magijos ištakas, magiją įvairiose senovės kultūrose bei įvairiais istorijos laikotarpiais. Atkreiptas dėmesys ir į „verslo šamanus“, kurių propaguojama postmodernistinė pseudomagija tampa vis įtakingesnė ir Lietuvoje. 

Apie budizmą Lietuvoje daugiausia žinoma rašytojos Jurgos Ivanauskaitės ir fotomenininko bei poeto Pauliaus Normanto, budistiniuose kraštuose pastoviai besilankiusių, dėka. Be to, jų tikėjimo filosofija – nesiafišuoti, tyliai siekti nušvitimo. O vienas pirmųjų Lietuvos budistų – vertėjas, psichologas Antanas Danielius, dar 1972 m. nuvykęs į Buriatiją pas žymų to meto budizmo mokytoją. Lietuvoje yra ir tibetietiško, ir japoniško, ir korėjietiško, ir net birmietiško budizmo atmainų sekėjų. Mūsuose gan populiarus zen budizmas.

„Budistai, kad ir kokios pakraipos jie būtų, nežada mums jokių laimės receptų, greito nušvitimo, ekstazės, susiliejimo su dievybe ar kitų dalykų, kuriais „prekiauja“ kai kurie NRJ. Todėl budizmas – ypatingas. Tai – individualus požiūris į gyvenimą, savęs ieškojimo pratybos. Sunkios, klaidžios, bet teikiančios džiaugsmo“ (p. 68-69).

Nemažai vietos monografijoje skirta gimtajam lietuvių tikėjimui, paaiškinant, kuo jis skiriasi nuo latvių senojo dievturių tikėjimo, kaimyninėje valstybėje pirmą sykį įregistruoto dar 1926 m. Čia – ir išskirtinis pokalbis su dievture, pažymėjusia, jog „svarbiausias dabartinių „pagonių“ tikslas – pritaikyti savo „pagonybę“ prie mūsų dienų gyvenimo, kad gautume kiek galima daugiau ir iš senojo tikėjimo, ir dabartinių galimybių“ (p. 98).

Viena seniausių pasaulio religijų hinduizmas turi apie milijardą pasekėjų. Lietuvoje egzistuoja nemažai jogos praktikuotojų, auga jau antroji krišnaistų (vaišnavų) karta. Pastarieji – vienas spalvingiausių ir egzotiškiausių NRJ mūsų šalyje. Monografijoje pateiktas pokalbis su vienu iš krišnaistų religinės grupės vadovu, tvirtinančiu, kad jų propaguojamas vaišnavizmas senesnis už krikščionybę.

Islamas Lietuvoje gyvuoja daugiau kaip 600 metų totorių ir kitų tautų dėka. Atkūrus Nepriklausomybę, musulmonų pradėjo daugėti. Tai – sparčiausiai auganti religija pasaulyje. Islamo širdimi dažnai laikomi nuosaikūs sufijai. „Sufijų tikslas – mylėti Dievą ir žmones, bet ne kariauti „šventąjį karą“ džihadą, kaip to geidžia islamo fundamentalistai (vahabitai, salafitai)“ (p. 114).

Daugiausia dėmesio knygoje skirta krikščioniškiesiems tikėjimams Lietuvoje. Čia plačiai aptarti katalikų, protestantų ir naujieji krikščioniški judėjimai. Pradedant abraomitais, baptistais, Jehovos liudytojais ir baigiant metodistais, mormonais, munistais, Naująja apaštalų bažnyčia, kitomis krikščioniškomis bendruomenėmis. Kai kurios iš jų, deja, gana skandalingos. Kad kuris nors NRJ „naujokas“ nepasiklystų, knygoje ne tik supažindinama su vieno ar kito tikėjimo priešistorija, bet ir pateikiami išpažinimo, sakramentų, atgailos maldų tekstai, tikėjimo teiginiai. Čia pateikti ir Katalikų Bažnyčios pripažinti (ir kai kurie nepripažinti) žymiausi Marijos apsireiškimai.

New age („Naujojo amžiaus“) sąjūdžio pradžia – 1971 m., kai pasirodė knyga, vadinama kontrkultūros biblija. Jame – daugybė eklektiškų NRJ. Tai – okultizmas, astrologija, parapsichologija, NSO (Neatpažintų skraidančių objektų) kultai ir kt. Nors ir abejojama, ar tie judėjimai priskirtini religijos sričiai, pasaulyje ir Europoje labai paplitusios kultinės praktikos. Monografijoje plačiau supažindinama su Povilo Žėko mokymu ir garsiąja Česukų piramide, „Žinijos“ draugija – pagrindiniu „velniavos meistrų“ prieglobsčiu, Lietuvos ezoterikų konfederacija – naujausiu „Naujojo amžiaus“ išpažinėjų dariniu, kitais New age judėjimais, keliomis naujausiomis pseudoreliginėmis grupėmis, Anastasijos sekėjais, antroposofija, Krajono judėjimu, Ošo sekėjais, raeliečiais ir kt. Nors postmoderniųjų, „naujųjų“ religijų tyrinėjimas gali duoti naudos suvokiant dvasingumą, tačiau „tik tradicinės religijos gali duoti žmogui visą suvokimą apie tikėjimą“ (p. 249).

Skyrelyje „Vietoje išvadų“ Mindaugas Peleckis pažymi: „Apibendrinant tai, ką pavyko sužinoti tyrinėjant tradicines religijas (ir Tradiciją) bei NRJ, galiu pasakyti, jog dažniausiai NRJ savo esme yra ne reformistiniai judėjimai, bet tik senų doktrinų atkartojimas. Žinoma, naujoje terpėje pasirodžiusi tradicinė religija tampa nauju reiškiniu ir gali duoti teigiamų poslinkių vietinei kultūrai. Tačiau dažniausiai NRJ jų vadovams yra tik dar vienas būdas užsidirbti pinigų, surasti naujų sekėjų, „žymėti teritoriją“ ir ją plėsti. Maža dalis NRJ seka Tradicija, kad ir ją kiek iškraipydami, bandydami suderinti, atrodo, nesuderinamus dalykus, tačiau vis dėlto neturėdami merkantiliškų tikslų“ (p. 360).

Naudotos ir rekomenduojamos literatūros sąraše – net 638 pozicijos, žymiausių pasaulio mokslininkų religijotyrininkų knygos ir kt. leidiniai, išnašose – 554 nuorodos.

Pirmajame viršelyje panaudota labai prasminga, tarsi specialiai tai knygai 2000 m. sukurta Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Leonardo Gutausko akvarelė „Jokūbo ir angelo kova“ (privati kolekcija). 

DRAUGO (JAV) šeštadieninis meno, literatūros, mokslo priedas „Kultūra“, 2022 m. gruodžio 17 d.

Komentarai