Pradžia / Knygos
 

Ar angelai pramanyti?: Pramanytų būtybių knyga: trumpoji proza

Jorge Luis Borges, Pramanytų būtybių knyga: trumpoji proza, Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, vertimas - Linas Rybelis, 2008

Mindaugas Peleckis
2010 m. Sausio 21 d., 15:56
Skaityta: 899 k.
Ar angelai pramanyti?: Pramanytų būtybių knyga: trumpoji proza

Tai – trečioji argentiniečių autoriaus Jorge Luiso Borgeso (1899–1986) knyga lietuvių kalba: prieš tai pasirodė „Fikcijos“ („Baltos lankos“, 2000) ir „Smėlio knyga“ („Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“, 2006). Knygai apipavidalinti panaudoti Giuseppe’s Arcimboldo (1527–1593) kūriniai.

J. L. Borgeso kūryba – tikras lobis bet kuriam literatūros (ir filosofijos, mitologijos) gurmanui. J. L. Borgeso vertėjas L. Rybelis nuodugniai komentuoja istorinių, literatūrinių ir mitologinių veikėjų vardus, neaiškias literatūrines užuominas, paslėptas citatas, būtinas geresniam kūrinio supratimui.

Tai iš tiesų būtina, nes daugybė pramanytų būtybių – egzotiškos, o pabandžius teirautis „Klausimėlyje“, turbūt išgirstume netikėčiausių atsakymų. Monstrais šių būtybių nedrįsčiau vadinti (nors tokių anapusybės pasiuntinių esama): mūsų politikos ir verslo pasaulyje turime baisesnių baisasčių.

Beje, rašyti itin savito stiliaus apsakymus ir domėtis anapusybės būtybėmis J. L. Borgesas ėmė po jį itin sukrėtusios tėvo mirties 1938-aisiais. „Pramanytų būtybių knygos“ pirmasis leidimas (kitu pavadinimu) pasirodė 1957 m., antrasis –­ po dešimtmečio. Pirmajame buvo aprašytos 82 būtybės, antrajame (ir lietuviškajame vertime) – jau 116.

Visos šios būtybės, kaip ir mes visi, sudarome visatą – visų dalykų sumą, kurioje viskas susiję. Joje J. L. Borgesas matė Lygintoją („maitinasi šaknimis ir žolėmis, neturi priešų, išskyrus vieną kitą vabzdžių rūšį“, p. 83), Antrininką („Vienoje Talmudo legendoje pasakojama istorija apie žmogų, kuris ieškojo Dievo ir sutiko patį save“, p. 15), A Bao A Ku (žmogaus sielos atšešėliams jautrią būtybę, švelnia it persiko odele, p. 11), Buraką (dieviškosios meilės simbolį, p. 25), Hočiganą (jis nekentė gyvūnų, todėl, kai vieną dieną pradingo, šie nustojo kalbėti, p. 56), J. Ivanauskaitės mėgtus Swedenborgo angelus (tai – sielos, pasirinkusios dangų, kurioms nereikia žodžių: „Angelui užtenka tik pagalvoti apie kitą angelą ir šis bemat atsiduria šalia“, p. 124) ir kitus.

Du žmonės, mylėję vienas kitą žemėje, danguje tampa vienu angelu, sako J. L. Borgesas. Netikiu, kad jis nežinojo, ką sako.

Komentarai