Pradžia / Garsas / Sound
 

MASIŲ MUZIKA RADIKALIAI: vertės parametrai. Pamąstymai 10–ečio proga

Kultūros žurnalas RADIKALIAI!, į kultūrą, meną ir filosofiją žvelgiantis be ideologijos ir cenzūros, švenčia dešimtmetį. Norime padėkoti savo autoriams, kurių per dešimtmetį buvo per 300. Iš viso publikavome apie 4500 tekstų: nuo poezijos, prozos ir dramos kūrinių iki filosofijos, muzikos, fotografijos, istorijos, mitologijos, kalbotyros. Radikaliai.lt virtualiuose puslapiuose rasite ir žymiausią Lietuvoje almanachą "Varpai", šiemet švenčiantį 80-metį, ir išskirtinius interviu. Mūsų durys atviros visiems kūrybingiems žmonėms. Lauksime jūsų tekstų, komentarų, minčių. Ačiū. Su artėjančia Vasario 16-ąja. RADIKALIAI.LT.

Antanas Fokas
2022 m. Vasario 14 d., 21:58
Skaityta: 137 k.
Antanas Fokas Rokenrolo šlovės muziejuje Klivlende (JAV). A. Foko asmeninio archyvo nuotraukos.
Antanas Fokas Rokenrolo šlovės muziejuje Klivlende (JAV). A. Foko asmeninio archyvo nuotraukos.

Prieš gerą savaitę vienam geram pažįstamam pažadėjau parodyti 70-ųjų metų Google’ą… 

Nepatikėjo. Pradžioje “sutiko tą žinią palankiai”, paskui, kažkaip, pamąstė ir pasakė – ką čia mane “išdūrinėji” Atnešiau jam du storus, po 96 lapus turinčius sąsiuvinius, kurie mano mokykliniais metais atrodė beviltiškai nuobodūs ir bauginantys – kiek metų reiktų rašyti, kol prirašytum?
        Draugužis atsivertė ir nutilo. Vartė be paliovos, įnikdamas į vieną – kitą puslapį, Paskui kažką rado, pradėjo skaityti, o galiausiai paprašė tą Google’ą paskolinti pusei metų… Ten įklijuota ir tuometinės mokslo ministerijos rengto Lietuvos aukštesniųjų “muzikalkių” (dabartinių konservatorijų), vadinamųjų “estradinių” ansamblių, peržiūros (teko ir man groti), vykusios 1972 m. gruodžio 20 d. Vilniaus statybos technikumo salėje, kvietimas-programa. Iki pirmųjų roko maršų buvo like “tik” 15 metų….
          Tais laikais, kai Radio Luxembourg galėjai “pagauti” lyg iš Hyper visatos, Amerikos balso, arba Radio Sweden savaitgalines muzikos programas beveik pramiegodavai, nes transliuodavo naktimis, o didžiausia šventė būdavo koks nors nugirstas hit’as per Varšuvos “Lato z radiem”. Kai Vilniaus radijas retkarčiais pagrodavo vengrų Omegos “Mergaitę linų spalvos plaukais”, - jauteisi lyg radęs pinigą. Kiekviena žinutė apie laisvojo pasaulio laisvą muziką turėjo ypatingą vertę. Todėl ieškojome kontaktų, adresų laikraščiuose, žurnaluose, siūlydavome pašto ženklus, plokšteles, - bet ką, kad gautume (aš jau nekalbu apie atlikėjų plakatus turėjusius Melody Maker, Bravo, Bilboard. Popcorn) demokratų vokiečių “Melodie und rhytmus”, čekų “Melodie”, “Gramorevue”, lenkų: “jazz”, “non stop”, netgi rusiškus laikraščius, lietuvišką “komjaunimo tiesą”, kur tarytum gimtadienio tortą gavę džiaugdavomės aptikę kokią žinutę, ar foto iš pop muzikos pasaulio. Visi straipsneliai, iškarpos, žinutės, programos, bilietai buvo kruopščiai klijuojamos į jau minėtus sąsiuvinius, kuriuos mano draugužis dabar studijuoja. Taip dariau ne vienintelis. Žinau visa pulką puikių muzikantų, kurie dare tą patį, dar gi keitėsi iškarpomis, nes kartais pasisekdavo gauti tą patį žurnalą iš kelių vietų. Tada dar nebuvo roko istorijos ne tik lietuviškai, rusiškai, bet ir angliškai. Gal po kokio dešimtmečio, apie 80-ųių pradžią gavau lenkų, vokiečių, čekų verstines knygas, vėliau jau, apie 90-ųjų vidurį ir originalius leidinius anglų kalba ...
      Šiandien gera gyventi. Šiandien blogai tik tiems, kas nori visko ir daug. Visko ir yra daug, per daug, todėl viskas tampa labai laikinu, trumpalaikiu, vienkartiniu reiškiniu: vienkartinis maišelis, puodelis, vienkartinė daina, vienkartinė meilė, vienkartinis dainininkas, albumas, vienkartinis gyvenimas, vienkartinis žmogus, vienkartinė planeta…
     Muzikos pasaulis turi savo dėsnius, savo patirtį. Kas skaitė rock’o istoriją, žino kaip rhythm and blues pasidarė rock and roll’u, kaip “įsiformino” ne vienas žanras, atsirado reitingai ir kitos spekuliacijos. O ten kur kvepia pinigais, - niekada nebūna tuščia. Dažniausiai tie, kurie užsiiminėja muzika, gerai išmano apie pinigus ir kaip juos “paimti”, bet ne apie muziką. Ir čia nebesvarbu profesija, išsilavinimas, patirtis, apie ką tikrai talentingi menininkai ne kartą yra pasakę: - kritiku, apžvalgininku, administratoriumi tampa “nenusisekę” artistai… Negali žmogus pats nesugrojęs J.S. Bacho fugos žinoti kaip ir kur išdėstytos temos, kaip atsiranda temų perdirbimas, kur ta repriza, ar kadencija. Pasaulyje žinomos tik labai labai retos išimtys, kai genijai šį pasaulį paliko nepažindami natų (Erroll Garner...) Ir mes turime tokių pritapusių, ar patapusių netgi eterio “specialistų”, kurių kompetencija leidžia atlikėjus “charakterizuoti’ paskelbiant kelintą kartą išsiskyrė, arba kada paskutinį kartą koncertavo. Jie net nesusimąstydami leidžia visiškai autorinį “Baltų varnų” albumą “Kuždesiai“ – priskirti liaudies muzikai, Taip “Sen svaja” aplamai išrado naujus žanrus – CD “Kraitis iš pelkės” (nr. 3 – Lietuvių liaudies piršlių daina; nr. 9 – Lietuvių liaudies merginų daina). Skelbia, kaip “geltonasis tvanas”… dainų konkurse repetuoja šokį ir džiaugiasi perklausų, sekėjų ir patiktukų rekordais... Tobulėja ir jie, - jei prieš metus laidos vedėju ir autoriumi pasiskelbdavo tik laidos pradžioje, tai dabar daro bent keturis kartus. Neduok Dieve, - kad kas nepamirštų, ar nenugirstų...Jeigu bandai ką nors užsiminti apie nacionalinį turinį, - jie bėga toliau, negu nuo covid’o. Kiek pamenu, S. Sobralis savo Euro premiją pasiėmė nenaudodamas nei anglų kalbos, nei šokdamas, nei darydamas salto, nei bandydamas Europą pravirkdyti… Tikrai rimtos mega grupės (kaip Led Zeppelin, dar keli renginiai, pagalbos-rinkliavos sergantiems AIDS, G. Harrison’o inicijuotas paramos Bangladešui koncertas, keletas kitų) visada pabrėžė savo neigiamą požiūrį į komercinius reitingus, šou renginius ir pompastiką. 


           Taip, kaip kažkada mūsų klasikas J. Erlickas vienu sakiniu pasakė “... plaukdamas … Venecijos kanalais…” ir ieškodamas švaresnio vandens, išsilaipinu kibernetiniame uoste su užrašu radikaliai.lt>garsas/sound, - savotiškame mūsų dienų Google. Turiu prisipažinti, kad norėdamas įsisavinti visų 10 metų “repertuarą” turėjau priversti save savaitėlę keliomis pamainomis pasėdėti įsijungęs vis brangstančius išteklius. Ir čia radau visko: ir tų, kurie kvėpuoja ir tų, kurie dainuoja. Kai kurių straipsnių pakako tik pavadinimų, kitus – norėjau perskaityti, nors ir po daugelio metų. Užsisėdėjau, nes radau daugybę autorių ir nuomonių, o redaktoriai neperša savo nuomonės, santūriai ir pakančiai pateikdami tekstus įvairiausių žanrų, renginių, projektų, profesinio lygio ir meistriškumo karuselėje. Perfrazavus M. Jagger’į; - nepatinka, neskaityk! Bet blogiausia, kad yra apie ką skaityti… Nors vyrauja trumpi, informacinio pobųdžio pranešimai, skaityti vidutiniškai 40-50, kai kurie – apie porą šimtų kartų, tačiau yra gana rimtų, analizuojančių straipsnių, recenzijų ir interviu, skaitytų net 4,5 tūkstančių kartų. Bandžiau dėlioti, skaičiuoti, sekti periodiškumą, bet kai suskaičiavau Jurgos 30 – ą straipsnelį, - mečiau tą sportą. Vien iš čia patalpintos informacijos galima sudėlioti gana solidžią atlikėjos biografiją, o įvertinant, kad pati Jurga yra komunikacijos specialistė, matome, kad Ji nevengia savo veiklos ir sumanymų afišavimo. Ne ką mažiau randame ir apie Bix’us ir Ex veiklą, kurią įprasmina ir paskutinysis Bix-Berlin 89 pristatymas. Daug apie R. Semeniuką, Antikvarinius Kašpirovskio dantis, M. Levickį, Biplan, Colours of Bubbles, daugybę kitų “vietinių” ir “importinių" vardų veiklos anonsų. Gražu, kad pristatomi nauji, norintys kažką pasakyti ir gal būt – perspektyvūs vardai: Pradžiapati, Plieninės varlės, Otava Yo, Undan, Esatis, Gyvata, daugybė kitų. Matyt, kad tai priklauso ne tik nuo perklausų ir patiktukų, bet ir nuo informacijos viešinimo iniciatyvų. Patiktukų pakanka ir M. Mikutavičiui, ir Sel’ui ir daugybei kitų, bet žinodami savo vertę, jie neskuba ir saves, ir savo planų pristatinėti. Visgi man “prie dūšios”  interviu su G. Kuprevičiumi kūrybinės veiklos 40-ečio proga, pokalbiai su A. Klova, Š. Naku, Vl. Tarasovu, pristatomieji straipsniai apie klezmerių meną, Sakartvelo baletą, Estijos roko apžvalgą, “Brolių gudų muzikos štrichus”, Mėnuo Juodaragį, Biržų, yra ir Kauno,Vilniaus jazz festivalių projektų ir svečių pristatymai. Laimonto Diniaus "Patrimpo" analizė. Linkiu, kad tokio pobūdžio apraiškų netrūktų ir antrajame puslapio dešimtmetyje ir kad ta informacija būtų vis labiau apie pastovius ir susiformavusius reiškinius, o ne apie “dreifuojančius” ansamblius, naują dainą ar pirmą klipą “išspaudusias žvaigždeles”.
          Norėdamas pasidžiaugti, kad vis atsiranda gabių, muzikuojančių ir suprantančių kaip tą daryti žmonių, turiu pastebėti, kad mes vis dar stokojame (o gal bijome?) originalių, drąsių, ryžtingų projektų, kopijuojame tai, kas rytuose, ar vakaruose jau nudėvėta, arba baigiama dėvėti. Mes vis dar „embrioninėje“ (išskyrus ant pirštų suskaičiuojamų keletą tikrai talentingų, daugiausia – akademinės muzikos projektų) stadijoje, kai kažkas susiformuoja ir nusibaigia nepasiekę zenito, neprivertę pašokti iš vietos, iš pilnavertiško susižavėjimo pasakant – štai dėl ko aš gimiau!.
      Tikri dalykai neatsiranda savaime. Ir aš jau ne kartą sakiau – Muzikos diena (Spalio 1-oji) turi tapti Pagarbos muzikai diena. Tada jai reikia nešti Pauzių premijas ir teikti Tylos aukas.Tai būtina taip pat, kaip darome švęsdami Žemės dieną, išjungdami elektros energiją Žemės valandą,  kaip pažymime dieną be automobilio, švęsdami Valstybės gimtadienį ir panašiai. Ir tai turi PRADĖTI daryti muzikantai, žmonės, kurie MYLI savo profesiją ir savo kūrybą. IŠJUNKIME muziką, fonogramas, mikrofonus, tegu 24 valandas eteryje „purškia“ politikieriai ir žurnalistai... Tada pajusime muzikos VERTĘ ir JĖGĄ. Kitaip mes tik ir liksime iš garažų neišlipančia „gatvės muzikantų“ respublika, save linksminančių, bananizuotų klounų, amžinų reformų poligonu su dainelėmis, kurių dažnai ne tik, kad artimiausi kaimynai, bet ir patys nesuprantame... 
  Antanas Fokas
2022 vasario 14 d.  

Komentarai