Pradžia / Garsas / Sound
 

Linas Rimša & Arinuška. Senasis tikėjimas (Arc Music EUCD2492, 2014). Recenzija

Nuo seniausių laikų žmoniją supo įvairūs tikėjimai. Viską gyvenime lėmė santykis su gamtos jėgomis, nepažįstamais reiškiniais, nesuvokiamomis aplinkybėmis, bet, - kurias buvo galima “palenkti” aukomis, ritualais, užkalbėjimais, vėliau – maldomis, pasižadėjimais ir išsipirkinėjimu. Jeigu žmogus niekuom nebetiki, - jis tampa dvikoju gyvūnu, ne daugiau. Net futbolo aikštėje įvartį įmušęs žaidėjas siunčia dangun padėkos ženklus už suteiktą progą… Nuo seniausių laikų, su tikėjimais siejamas dainas kūrė ir dainavo visos pasaulio tautos ir gentys. Daug jų prieš medžioklę, žvejybą, derliaus, kalendorines šventes, net – karus, atgyja mūsų dienomis. Tačiau tie, kurie gimę gyventi (ne žudyti), kuria ir dainuoja tikėjimą apie viltį, meilę, sutarimą, supratimą, grožį ir viską, dėl ko žmogus šaukiamas gyventi…

Antanas Fokas
2021 m. Kovo 10 d., 14:46
Skaityta: 56 k.
Linas Rimša & Arinuška. Senasis tikėjimas (Arc Music EUCD2492, 2014). Recenzija

      Jeigu žmogus niekuom nebetiki, - jis tampa dvikoju gyvūnu, ne daugiau. Net futbolo aikštėje įvartį įmušęs žaidėjas siunčia dangun padėkos ženklus už suteiktą progą… Nuo seniausių laikų, su tikėjimais siejamas dainas kūrė ir dainavo visos pasaulio tautos ir gentys. Daug jų prieš medžioklę, žvejybą, derliaus, kalendorines šventes, net – karus, atgyja mūsų dienomis. Tačiau tie, kurie gimę gyventi (ne žudyti), kuria ir dainuoja tikėjimą apie viltį, meilę, sutarimą, supratimą, grožį ir viską, dėl ko žmogus šaukiamas gyventi…
       “Arinuškos” istorija prasidėjo taip pat gana seniai. Atsimenu tuos vaikučius, spygaujančius per užgavėnes Gedimino prospekte dar praėjusio tūkstantmečio paskutiniaisiais metais. Šiandien tos merginos ir vyrukai jau moko muzikos mokslo ir etninės kultūros kitus mažiukus, ir moko atsakingai, tiesiog su fanatišku tikėjimu to darbo verte, ko juos pačius mokė Irena ir Nikolajus Zacharovai. Man pačiam teko su Jais kartu važiuoti ir įrašinėti Ukmergės rajone gyvenančius Lietuvos rusų sentikius, matyti jų užsidegimą ir nesibaigiantį džiaugsmą kiekviena užrašyta giesme, daina, melodija. Tos “gyvos” studijos ir įrašai suguldyti į leidinius apie rusų sentykių gyvenimą ir tradicijas Lietuvoje, bet svarbiausia – jos, savo dvasia, turiniu ir charakteringomis interpretacijomis suskambo ARINUŠKOS dainininkų lūpomis, instrumentiniais pragrojimais. Sakyčiau – vadovų juvelyrinis kruopštumas, be abejo – ir akademinis pasiruošimas, reiklumas sau ir savo kolektyvo dalyviams, atkuriamam repertuarui suteikė tokio veržlumo, autentiškumo, charakteringo skambesio, kuris atkreipė ne vieno, su etnine muzika ir tradicijomis susijusio muziko, tarp kurių ir Linas Rimša, dėmesį. Nekalbu apie jo kūrybingumą, ieškojimus, opusus ir pelnytas premijas. Tam yra enciklopedijos ir žinynai. Visiems, visur ir visada būna geriau-blogiau, įdomiau-nuobodžiau ir pan. Šį kartą kalbu apie Lino tikėjimą Arinuška, Arinuškos interpretaciniu įtaigumu patikėti tuo ką jie daro ir papildyti pačio autoriaus Tikėjimu. Čia vėl gi nukrypčiau į šoną, primindamas, kad gyvename sename, labai tolerantiškame kitoms kultūroms mieste, kur nuo neatmenamu laikų be ginčų ir pykčio sugyvena penkių konfesijų žmonės, kur multikultūrinę pagarbą gimdė dar garbingiausiojo Tautos Vytauto pakviestos Krymo totorių gentys, įvairiausių šalių menininkai, amatininkai, prekeiviai. Tokia, geniali multikultūrinė Vilniaus aura leido suklestėti jidiš kultūrai, sudarė sąlygas Vilniaus-lenkų tradicijų formavimuisi, galų gale, - šiandien vykstantys festivaliai, ypač folkloro, parodo koks didžiulis susidomėjimas svetimų kraštų kolektyvais, nesvarbu iš kokios šalies jie beatvyktų… Neabejoju, kad Lino Rimšos pasaulėžiūrai tai irgi darė įtaką, plius – Jo akivaizdus pasaulio kultūrų žingeidumas (pridėkime klasikinės kompozicijos kursus ir studijas Danijoje, koncertus Europos šalyse,  “krapštymąsį” Radiocentre, džiazo teoremose ir kituose žanruose, garsų įliustratoriaus vaidmenį filmuose, spektakliuose, vaizdiniuose…)
     Pasaulyje skamba daug rusiškos muzikos, kitaip ir būti negali. Ypač daug įrašų serijose – Gražiausios rusų dainos, Atraskime Rusiją muzikoje ir panašiuose, tad, kad sudominti ir taip persotintą muzikos rinką, kur diskus leidžia net tie, kas apie muziką neturi jokio supratimo – turi daryti kažką unikalaus. Matyt tai ir nulėmė, kad viena didžiausių pasaulio muzikos kompanijų, manevruojanti visuose žemynuose ir šeimininkaujanti ištaigingiausių parduotuvių ir portalų salonuose nusprendė dėmesį skirti Vilniaus rusų ansamblio ir L. Rimšos Senąjam Tikėjimui.
     Tai muzika, apjungusi dabartines Lietuvos rusų sentikių ir pietiniuose Rusijos regijonuose  gyvenančių rusų religines ir dvasines giesmes (duchovnyj stich – AF), tradicines kalendorinių švenčių, meilės, vestuvines, rugiapjūtės dainas ir šokius. Galutinis to rezultatas -  užburiantis world muzikos mix’as su akustiniais instrumentais ir elektronine transo muzika.
- Linas Rimša and Folk Group Arinushka - http://www.amazon.com/gp/product/B00I3TWZ3K?ie=UTF8&camp=1789&creativeASIN=B00I3TWZ3K&linkCode=xm2&tag=musidelmund-20 Old Faith (Arc Music EUCD2492, 2014) http://worldmusiccentral.org/2015/04/01/transfixing-songs-of-russian-old-believers, http://worldmusiccentral.org/2015/04/01/transfixing-songs-of-russian-old-believers.
     Girdėjau daug Rytų ir Centrinės Europos trečios eilės remiksuotojų brutalių, nesuprantamų bandymų, tačiau atrodo, kad gabus ir nuovokus programuotojas-prodiuseris Linas Rimša, kurio vaizduotė daug platesnė ir subtilesnė nei klubo šokių aikštelės supratimas, atskleidžia daug žadančius kelius  pateikiant tradicinės muzikos garsus ir formas šiuolaikinei auditorijai – rašė Andrew Cronshaw, pagrindinio world ir tradicinės muzikos leidinio fROOTs apžvalgininkas (2013 November No 365, psl. 65)
          Po apsisprendimo – viskas vyko sparčiai. Tiesa, mūsuose pasirodęs “Senasis tikėjimas” įgavo du komp. plokštelės pavidalus. Matyt, kaip parašyta, o paskui papildyta knyga, taip ir pradinis ciklas iš 9 kompozicijų, buvo papildytas dar penkiomis. Taip būna dviem atvejais – kai rašytojas visą gyvenimą kuria ta pačią knygą, arba, kai nusprendžia, kad pirmojoje jis dar nepasakė to, dėl ko rašė…
          Kompanija ARC ciklą atveria identiška tvarka, - Apie Šventumą (Nr. 1): kažkur iš žvaigždynų nusileidžančiu - atviru, gerkliniu Ingos Federavičiūtės (Jai tenka vedančiojo vokalo partija daugelyje kompozicijų) balsu skelbiamu Šventųjų garbinimo tekstu, kurį palydi L. Rimšos kontrapunktas, papildomas lyg iš kito pasaulio “atklydusiais” armėnų  duduko ir kiniečių erhu garsais. Aktyvi perkusija suteikia lyg laiko tiksėjimo, kasdienės rutinos įspūdį, kuris užvaldo ir nebepaleidžia, kol savo gyvenimo kelio pabaigoje ir susitinkame šių eilių herojus…  Ką ir sakyti, slavuose vyraujančiose minorinėse dermėse pasigirdus mažorui, jaučiama įsitvirtinanti šviesa, impulsas, padedantis konstruoti garsų sekas, ką Linas sugeba tobulai. Jis girdi pauzes, girdi kada melodinė linija turi prasidėti, kada nutrūkti, Jo harmonija retai kada stovi vietoje, o ir tada ją “kursto” nesibaigiančiomis tembrinėmis spalvomis pulsuojanti polyritmika. Ji ypač  aktyvi, nuspalvinta darbukų, jembe ir kt. mušamųjų tembrais, armonikos, gitaros, airiškos švilpynės, fleitos pasažais, kompozicijoje Apie nelaimę  (Nr. 2), tiksliau - apie prievarta ištekintą merginą, kurios gyvenimas neapkenčiančios anytos namuose sunkesnis, negu rugiapjūtės darbai, ir kalendorinėje Apie papročius (Nr. 10). Ne mažiau ritmo, egzotiškų garsų, kuriuos organizuoja tiesiog akustinis boso rifas, puikiai derantis stilingam moterų vokalui, Centrinės Azijos strykinis vertikalus smuikas igil (arba mongolų morin khuur), bliuzinė armonikėlė sudeginimo laukiančios užgavenių morės erzinime Apie gamtą (Nr. 3), bei Apie kvailumą Nr. 12) (ratelinė daina - chorovod) apie jaunos žmonos nesugebėjimą tvarkytis ūkyje. Ši – meniškai organizuota betvarkė su vakarų Afrikoje paplitrusios koros, armonikos ir perkusijos akompanimentu, bei žaleikos trumpu sikopuotu tercijos-kvartos-kvintos “kvailutės” leitmotyvu, kartu su kompozicija Apie likimą (Nr. 8) pateko į rinkinį “Discover Music from Russia with ARC Music” (EUCD 2618 – 2015) tarp žymiausių Rusijos artistų opusų. Žinoma, čia dominuoja balalaikų orkestrai,  Raudonosios armijos ansamblis, St. Peterburgo instrumentinis ansamblis Karusel, keli solistai su tradicinėmis temomis: Step da step, Poliuško pole, Večernyj zvon  ir pan., tačiau yra ir bent trys Rusų muzikos ansamblio įrašai, pasižymintys gaiviu autentiškumu, puikiu vokalo a capella ir vokalo bei instrumentų deriniais, skambančiais kaip testamentu sovietinio meno palikimui. Arinuškos - L Rimšos kompozicijos čia kaip tik ryškiai pertraukia to laikotarpio meno pompastiškumą ir masinės dainos formas.
     Arinuškos išskirtinis bruožas – įvairiapusis ir gana išradingas (bet išsilaikantis tradicijos rėmuose) vokalo traktavimas: tai jie paleidžia “kakarines” atvirais vargonais, tai “išverčia” balsus jautriai šaržuodami siužetą, tai vėl klausytojų “plaukus šiaušia” daugiabalsiais sentikių giesmių sąskambiais, ar įsijautusio solisto dinamiškai generuojama išpažintimi. Nesvetimi įvairūs šūksniai, papildančios-heterofoninės linijos - Apie gyvenimą (Nr.5). Atrodo, kuo gali papildyti, ar pakeisti panašią į greitakalbę, ir taip dinamišką užkalbėjimą Apie likimą (Nr. 8), o štai Linas joje girdi Australijos aborigenų didgeridoo, kur ištisinio kvėpavimo technika leidžia obertonais valandų valandas kiurksėti, svajoti, kukuoti, burti ir įmituoti viską, kas gyva ir gali judėti. Erdvėmis, netikėtomis harmoninėmis slinktimis, soliuojančiomis akustinės gitaros linijomis palydimas liejasi  Ingos balsu vedamas moters pasakojimas apie išsiskyrimą su mylimu vyru kompozicijoje Apie permainas (Nr.7), įtrauktą į praėjusių metų sausio mėn. ARC music paskelbtą, virtualiai platinamą rinkinį “World Music for War Child”, už kurį pajamos skiriamos nuo karo nukentėjusiems pasaulio vaikams. Kompozicija puikiai įsiterpia tarp Tango Siempre, Common Chords, Sakina, Jason Carter ir kitų, daugiausia iš Afrikos ir Artimųjų Rytų kilusių atlikėjų, o norintiems prisidėti pagelbėjant nukentėjusiems vaikams ir atsisiųsdinti albumą, skelbiu bent dvi nuorodas: http://geni.us/eTvATXp, http://geni.us/eTvATXp; http://geni.us/fCUnvM, http://geni.us/fCUnvM.


       Lino, kaip genialaus intrumentinės tapybos meistro paveikslas atsiveria grynai instrumentinėje kompozicijoje Apie žvaigždes (Nr. 6) Toks nuožirdžiai jautrus Tomo Bieliausko obojus, Sauliaus Petreikio airiška švilpynė (jie, bei Tomo Varnagirio gitara kartu ir atskirai girdisi ir Nr. 2; 9; 10; 11; 13) sukuria erdves, galimas tik galaktikoje, arba tikrai – tik aname pasaulyje. Jų instrumentų tembrai, bei aksominis Arinos Zakharovos balsas, inkrustuojamas ažūriniu tablų ornamentu nuostabiai atitinka rojaus kampelio įvaizdį kompozicijoje Apie viltį (Nr. 9), kurį leidėjai įtraukė į ką tik pasirodžiusį dvigubą rinkinį „The Most Beautiful Songs of the World“ (EUCD 2648 - 2016), tarp gražiausių melodijų iš Airijos, Korsikos, Madagaskaro, Kinijos, Brazilijos, Portugalijos, Afrikos ir dar galybės kitų platumų. Obojaus, kaip klasikinio instrumento atstovo vaidmuo albume ypatingai ryškus. Lietuviško folkloro tradicijoje, aš jį lyginčiau su pirminėmis - penkiastygėmis kanklėmis. Kaip žinia, būtent šiomis, savo forma labiausiai į laivelį panašiomis kanklėmis, mirusių žmonių sielos persikeldavo per mirties upę į Anapilį. Čia, - Tikėjime, savo magišku tembru, ir jautru garsu tarp mirusiųjų ir gyvųjų pasaulio žinias skleidžia būtent Tomo Bieliausko obojus. Toks jis ir kompozicijoje Apie maldą (Nr. 11), kai tarp Afrikoje nykščiais grojamu pianinu vadinamų – kalimbų (kitur – mbira ir pan.), bei obojaus supamas prasiveržia nuoširdus Eugenijaus Kirjatskio pasakojimas-pamąstymas apie paskutines gyvenimo dienas, kuriam choralo intonacijas suteikia Lino Rimšos kuriamas orkestras ir virtualus choras. O štai, kitų albumo „svečių“ įnašas gal kiek ir kuklokas, norėčiau stipresnės ratukinės lyros (Andrey Kotov), gal ir platesnio žaleikos panaudojimo (Sergey Starostin). Tiesa, labai tiksliai savo vietą „surado“ bent kelių rūšių gerklinio dainavimo - khoomei spalvos (Vladimir Ivanov). Ypač opuse – Apie mirtį (Nr.13), kur  ne tik eilėmis, bet ir savo balsų tembrinėmis savybėmis Nikolajus Zakharovas ir Viktoras Žabrovas pranašauja to, nenusakomo pasaulio atmosferą, kol Paslaptį (Nr.14) atskleidžia Viktoro rečitatyvas su orkestru ir choru, taip išradingai ir paklusniai iš po Lino rankų papildomais samplais. Pasiklausius pernai filharmonijoje gyvam atlikimui aranžuotos misterijos versijos, man tų samplų trūko. Be abejo, įdomu, kaip skamba tas pats kūrinys įvairiomis versijomis, bet šiuo atveju, CD garso vaizdinių neatperka ne tik gyvos instrumentų grupės (valtornomis-trombonais imituojami budistų trimitai, klarneto–fleitos-anglų rago-lamzdelio ansamblis, styginių pizzicato vietoje egzotinių kalimbų, kad ir originalus dambrelis, piemenų suktukas-saga, netgi gyvas Dyngylday - khoomei). http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/92997/x_tarptautinis_folkloro_festivalis_pokrovskije_kolokola_2015, http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/92997/x_tarptautinis_folkloro_festivalis_pokrovskije_kolokola_2015.
      Be jokių abejonių CD žymiu penkiomis žvaigždutėmis, ne tik – patinka/nepatinka, bet ir už įdėją, atlikimą, garsą, dizainą. Genialus Pasaulio muzikos albumas Pasauliui pažinti! Gal tik nenorėčiau tikėtis dar vienos aranžuotės kokiam skudučių ansambliui su pučiamųjų orkestru… Geriau jau būtų koks naujas, kad ir “Varlių šokis iš Vilniaus į Palangą”, kurį Linas Rimša tikrai padarytų spalvingą ir ne mažiau populiarų, nei mūsuose pamėgtą “Gulbių ežerą” ant vandens…                                                           

Antanas Fokas
Vilnius, 2016 liepa

Komentarai