Pradžia / Garsas / Sound
 

Recenzija. DALYVIS - Statistiniai duomenys (2017). Kietai apie tai, kas skaudžiausia

Nesumeluosiu pasakęs, kad grupės DaLyvIs albumas kartu su pernai pasirodžiusiu grupės ŠIAURĖS KRYPTIS albumu buvo laukiamiausias Lietuvos roko muzikos albumas. REMIGIJUS RUOKIS ir co. rimtai padirbėjo, ir po septynerių metų jau turime debiutinį, be galo stiprų maištingo socialinio roko albumą STATISTINIAI DUOMENYS. Rokas, regis, fankas ir kiti stiliai kartu su karčiais tekstais apie tai, kas skaudžiausia, yra būtinas albumas kiekvienam lietuviui.

Mindaugas Peleckis
2018 m. Sausio 11 d., 15:35
Skaityta: 77 k.
Recenzija. DALYVIS - Statistiniai duomenys (2017). Kietai apie tai, kas skaudžiausia

R. Ruokis apie grupę DaLyvIS pasakojo taip: „Anties“ mes tikrai neperspjausim, nebe tie laikai, o ir mąstantis, ne ratų apsirijęs fainuolis jau retas mūsuose, nes sudaromos visos sąlygos naikinti likusius protus be ginklų, tik sąlygomis, kurios sudaromos Lietuvoje, gaila, nebegyventi Gimtinėje. Chu, ilgas sakinys. Taip jau atsitiko, kad pas mus net profsąjungų kaip ir nėra, kurios daro tvarką išsivysčiusiose valstybėse, kur skatinamas vidutinis pilietis. Ko nepadarė vokiečiai, lenkai, rusai, padarys savi. Jie, prisidengę „švariomis“ reformomis ir partijų pavadinimais šluoja pasitikėjimą valstybe į šiukšles. Mūsų grupė „DaLyvIs“ susikūrė būtent tuo metu, kai pasidarė aišku, kad visa ta neva tai komercinė ir ne tik „arčiau lovio“ muzika, jau darosi panaši į totalų bukinimo įrankį, kurį toleruoja ir valstybės institucijos, nes taip lengviau mulkinti piliečius – „šypsosi“ muzika, „šypsosi“ gyventojai – visiems gerai, bet realybė kitokia. Socialinė muzika kaip tokia jau seniai reikalinga Lietuvai, ir „Anties“ čia per mažai, viskas daroma gal net ir per vėlai, jei bent prieš penkis metus mūsų „trijų melejonų“ žvaigždutės būtų pradėjusios apie tai atvirauti, žinoma, muzikuodamos, gal išvykstanti karta būtų ryžtingesnė.

Dabar socialiniai tekstai atvirai prilyginami politikavimui (kai čia šis yra totalioje šiknoje), tiesiog sakoma neskani, negraži, nepatogi, bet bent jau tiesa, nemeluojant ir nevyniojant, nebijokit pasakyti, kakulio į vatą. Kol kas smegenėlės pas daugumą miega, kol oligarchai kraunasi turtus, ir faktų viešinimas pas mus yra virtęs į farsą. Todėl, galvojam, mums yra kol kas įdomu tai daryti. Klišes lai uždėdinėja kiti. Mes puikiai stebime šou bizo darželį. Mes matome baimes, sumišimą, nesupratimą ir juokinga, patys toliau dėliojame žaidimo taisykles, kurias iššaukia šios reakcijos. Lietuvoje yra ir meilė ir mirtis kaip ir Veronoje, tik apie „mirtį“ plačiąja prasme kalbama nepasitelkiant priežasčių ir pasekmių analizės, o svaičiojama paviršiuje... O tai reikalinga mūsų stipriesiems.

Remigijau, faktas, kad ne pačiais lengviausiais Lietuvai laikais atgimsta socialinis rokas (panašų bandė groti SKYDERS, - M. P. past.). Panašus reiškinys stebėtas, kai vyko Vietnamo karas (atsirado daugybė klasikinio roko grupių ir muzikos krypčių), Sovietų Sąjungos-Afganistano karas (Sovietų Sąjungoje populiarumo viršūnę pasiekė grupė „Kino“, Lietuvoje – „Antis“), kiti pasauliniai ir vietiniai neramumai taip pat visuomet iššaukdavo muzikinį atsakymą. Kaip įkurtas „DaLyvIs“? Kokiom aplinkybėm? Kaip pavadintumėte savo stilių?

Dėl suprantamų priežaščių daliai šiauliečių muzikantų įkyrėjo saldus žodis muzika su saldžiais žodžiais ir saldžiomis utopinėmis mintimis, ir per 2009-ųjų Mindaugines buvo nuspręsta kurti ir groti kokią naują muziką, kuri patiktų visiems, kad patys jaustumėm kaifą, kad ji jaudintų bent jau mus, kad viską galėtum paversti GALIA (POWER), kuria gali pulsuoti grupė, grojanti kaip vienas organizmas.

Taip pradėjome repetuoti tris kūrinius: jau legendinį Leon Somov ir „Gin'Gas“ nario R. Ruokio kūrinį socialiniu tekstu apie Nidos maniaką, kuris kiekvieną dieną stato naujus namus Nidoje, neleistinose vietose, neturėdamas leidimų (2004 m., groteskiška „mažo“ didelių ambicijų graužiamo kurorto kriminalo parodija). Kadangi stulpelyje buvo labai geras gitarinis rifas, ir psycho grunge priedainis nerealiu tekstu, gavosi teisingas indie alternative kūrinėlis su lyrine dalimi.

Prisiminiau, lyg mums buvo pasiūlyta groti kažkokioje baikerių fiestoje, todėl gimė tekstas apie baikus, mocus, ir gyvenimą aplink juos. Manau, kad Lietuvos baikeriai nusipelno turėti savo himną, kuriame net numatytos vietos, kur jie galės pariaugėti savo plieniniais žirgais.

Ir trečias kūrinys: išsitraukiau iškarpą iš vieno spaudos leidinio, kuriame keliose pastraipose buvo papasakota vieno savižudžio istorija; gavosi pakankamai naujoviškai, piktai, tiesiai šviesiai, agresyviai, liūdnai, keistai, kietai, neįprastai. Tik po to per koncertus pamatydavom, kad daliai žiūrovų nukrisdavo stalčius ilgam, nors daliai ir, sakau visiems skeptikams – „GRŪZAS“ čia nieko dėtas, yra taip..., čia tiesiog iš spaudos. Ir suma-skola, dėl kurios tas nelaimėlis pasikorė pasirodė po to ne tokia kvaila – 72 litai ir 30 ct. – nieko neprimena? Mums – nerealų mokestį už NIEKĄ, už valstybės nedarbą (kažkada juokavau apie ateities butus, kur mokėsime ne už kvadratūrą, o už kubatūrą – mintis nefantazuojantiems, tai gali įvykti... ir būtent pas mus).

Pradžioje Ruokis tokius nevilties pranešimus kolekcionavo vienetais, po to jie pasirodydavo dažniau, kol tapo kasdienybe – tai negali nedaryti įtakos, ir tai kelia neviltį.... Taip jau yra: Italija, Prancūzija, Ispanija, net Graikija streikuoja dėl pakilusių mokesčių keliais centais, o čia sako - mums nė motais...

Čia ne kvietimas streikuoti – čia kvietimas pradėti galvoti ir dalyvauti valdyme, kad vieną gražią dieną nereiktų „svetimoje“ išvietėje ieškoti maisto... Taip ir buvo suprasta, kad mes turime naują gerą muziką, kuri netelpa vien į roko, hip-hop, nu-metal, indie, alternative, grunge, punk rėmus – ji visokia: ir liūdna, ir pikta, ir apie meilę žmogui, bet ne apie meilę abstrakčiai. Čia nerasite tekstų apie laimingą vaikystę, žydrą dangų, svajones. Apie tai – kiti atlikėjai...

Žinote, kuo skiriasi atlikėjas nuo kūrėjo?.. Kūrėjas tiki tuo, ką sukuria, o atlikėjas, nors ir vadina save pastaruoju, nelabai – tai iliuzija, kurią jis atlieka dėl mūsų, kad mes patikėtumėm tuo, ko nėra. Sakysit – „Dalyvis“ nihilistai, atsakysim, kad Jūs žudikai, nes būtent Jūs žudote žmonių sąmonėje likusią sąžinę ir kultūrą, kurios padėjo žvėrims tapti žmonėmis. O gal Jūs bijote tos prarajos, kurią susikūrėte sau ir kitiems meluodami apie rožinį gyvenimą, kuris taip pat yra tik Jūsų neįgyvendinta svajonė. „DaLyvIs“ sako F©©© ©©©...

Galit sakyti ir ... come on, seniai... Mes savo žingsnį žengėme...

Titulinis – rimčiausias – kūrinys yra apie tai, kodėl mus suskaičiavo – „Statistiniai duomenys“. Laukia siurprizas – turime ir po devyniasdešimties metų aktualų kūrinį. Tai Juliaus Janonio „ekranizacija“ – „Ar tu matei?“ – ratas apsisuko, istorija kartojasi...

Kas groja grupėje?

Dabartinė grupės sudėtis:

Remigijus Ruokis – vokalas, balsai, žodžiai

Eligijus Žilinskas – gitaros

Gintas Gascevičius – mušamieji, perkusija

Tadas Žukauskas – bosinė gitara

Gintaras Dzidolikas – klavišiniai

Kartu albumą kūrė ir Leon Somov, Artūras Liolys Fišeris, Tomas Lavickas

Dainuojate tik lietuviškai. Ką manote apie tuos lietuvius, kurie dainuoja tik anglų kalba? Ar nėra tai pataikavimas nežinia kam?

Nieko nesakome tiems atlikėjams, kurie turi viziją, kur panaudos savo įrašus anglų kalba. Gal pakvies į festivalį, gal perleis užsienyje, pastebės. Pavyzdžių nemažai, kada tai pasiteisino, bet iš esmės – mums nėra didelio skirtumo, kam jie tai daro. Jei pavadinti tai pasirinkimo teise, tai, žinoma, pas mus prisitaikančių ir lendančių į siaurąsias užsieniui yra daugiau nei 80 procentų, nes pastovus bukinimas per visus kanalus rodo vienintelį kelią, kaip jiems save realizuoti ir siekti karjeros. Liūdesys, ir tiek. Mes gyvename Lietuvoje: visos problemos bendražmogiškos ir lietuvių, todėl ir dainuojame lietuviškai.

Kodėl vienai pagrindinių dainų AR TU MATEI? pasirinkote Juliaus Janonio eilėraštį?

Mes tikime, kad tai, apie ką rašė Janonis, ir dabar egzistuoja, tik gal šiuolaikiškesniu formatu.

Subręsti permainoms turi patys žmonės, jie turi patys atsirinkti, kas nori pasistatyti namą sąžiningai ar vogdamas iš aplinkinių, nors visi jie jau nepanašūs į Sąjūdžio laikais „degusius“ žmones. Palaikome maksimaliai „švarius“ žmones, atsidavusius Gimtinei – turtinančiais Ją. O apie revoliucijas – Tylėt, gal klauso...

Apie iki šių dienų mus valdančią baimę reikia atskirai kalbėti...

Ačiū. ¡No Pasarán!

Komentarai