Pradžia / Garsas / Sound
 

LINAS PEČIŪRA: Čia labai didelė problema muzikantams iš originalios kūrybos pragyvent

Pakalbinau (2017 08 06) vieną talentingiausių Lietuvos gitaristų, kurį, mano nuostabai, žino ir jaunesnieji roko mėgėjai. Linas Pečiūra, ypač gerai žinomas iš legendinės grupės ARGO, nuėjo ir tebeeina įdomų muzikanto kelią, apie kurį ir pasišnekėjome.

Mindaugas Peleckis
2017 m. Rugpjūčio 06 d., 23:47
Skaityta: 267 k.
Linas Pečiūra. Visos nuotraukos - asmeninio L. Pečiūros archyvo.
Linas Pečiūra. Visos nuotraukos - asmeninio L. Pečiūros archyvo.

Papasakokite apie savo kaip muzikanto karjerą - kur yra tekę groti? Kur teko koncertuoti, kokius įrašus išleisti? Jus nemažai kas maišo su bendrapavardžiu, todėl norėtųsi Jus pristatyti kuo plačiau. Beje, įdomu, kad Jus puikiai žino roką mėgstantis jaunimas, o aš žinau iš ARGO.
 
Taip, su bendrapavardžiu 90‘siais maišydavo labai dažnai, dabar jau ramiau.. Žinia dėl žinomumo tarp roką klausančio jaunimo man kiek netikėta, roko kaip ir negrojau, o ARGO, taip, viena iš reikšmingiausių patirčių, nes tik ten dalyvavau kažko naujo kūrime.
 
Viskas prasidėjo nuo to, kad senelis, antrą kartą padirbęs Vokietijoje, nusipirko žemės, o vaikams - gražų itališką akordeoną. Mama padoriai groti neišmoko, tai kaip dažnai atsitinka, perkėlė svajones į sūnų. Architekte ji taip pat netapo, todėl aš buvau programuojamas tapti architektu, kuris, po darbo grįžęs namo, itališku akordeonu groja bavariškas polkas.

Taip, begrojant akordeonu Venecijos karnavalus, atėjo paauglystė, tai yra laikas, kada privalai kurti grupę. Gitaristų mokykloje buvo daug, tik nei vienas nemokėjo groti. Aš grojau vargonėliais Junost, ir bandžiau mokyti gitaristus, kas baigėsi tuo, kad pradėjau gitara groti pats. Gitara visgi kiečiau nei vargonai. Pirmus šokius atidainavau grodamas bosine gitara.

Jaunas gitaristas, 1976 m.

Tuomet kažkas papasakojo apie Jaunimo muzikinę studiją Dirbtinio pluošto gamyklos kultūros rūmuose (dabartinis Girstutis). Nuėjau, priėmė. Kai kuriuose spektakliuose būdavom muzikantai, kai kuriuose dainuojantys aktoriai. Po kelių smulkesnių vaidmenų, nors buvau prastas aktorius, bet neblogai intonuodavau, gavau Mocarto rolę Rimskio-Korsakovo operoje Mocartas ir Saljeris. Saljerio rolę atliko unikalus dainininkas Arvydas Navalinskas, kuris su Gintare Jautakaite įdainavo pagrindines partijas Giedriaus Kuprevičiaus Ugnies medžioklėje su varovais.

Su G. Jautakaitės ansambliu irgi teko kurį laiką pagroti. Iš 1979 metų festivalio Baltijos jaunystė programos:

Po kiek laiko Muzikinės Studijos vadovų S. Rubinovo ir G. Kuprevičiaus keliai išsiskyrė. Rubinovas įkūrė Kamerinį teatrą, G. Kuprevičius perėjo į Dramos, vėliau Muzikinį teatrą, mes jam iš paskos. Taip atsirado ARGO.



Maždaug tuo pat metu įstojau į KPI. Matematinis mąstymas buvo geras, mokyklą buvau baigęs penketais, bet buvo nuobodoka, todėl po trijų semestrų mečiau, ir 1980 įstojau į tuometinės konservatorijos Klaipėdos fakultetus. Tais laikais džiazas ir rokas oficialiai buvo tarybinės tėvynės išdavikų muzika, todėl katedra vadinosi Estradinės muzikos. Mūsų visų diplomuose parašyta Saviveklinio estradinio orkestro vadovas. 

Su kursioku Janu Skrobotu prie Fakultetų:

Besimokydamas kas savaitę važinėdavau į Kauną, 4 dienos Klaipėdoj, trys Kaune, tai yra koncertai su Argo ir grojimas Muzikinio teatro spektakliuose. Klaipėdoje teko pagroti ir su Prano Narušio Bigbendu ir Diksilendu, kur buvau verčiamas groti bandža. Nedžiugino, bet ką darysi, studentas. Čia draugas nufilmavo Palangoje, šeši dėstytojai ir vienas studentas. Muzika klipe neoriginali.

Po studijų buvo kiek nuobodesnis laikotarpis. Argo baigėsi, liko tarnyba Muzikiniam teatre, kur gitarinių spektaklių mažėjo, o kažkuriuo metu gal ir visai nebeliko.

Tekdavo pabūti ir būgnininku. Jokios technikos neturėjau, bet pauzes skaičiuot mokėjau, todėl patikėdavo didijį būgną ir lėkštes. Atsakingas darbas, vis tik vieni garsiausių instrumentų orkestre. Tuo metu buvo ir pirmieji bandymai tapti pedagogu Pramprojekto Muzikinėje studijoje, vėliau namie privačiai.  Sukūriau keletą dainų, kurias įrašiau gerokai vėliau vienas garaže, į pasiskolintą iš turtingo mokinio 8 takelių juostinį magnetofoną. Dar vėliau, kompiuterių eros pradžioje Giedrius Litvinas Lapių studijoje jas kiek įmanoma aptvarkė, bet iki leidybos reikalas taip ir nepriėjo. Kelios iš jų, kad ir naiviai sudainuotos, man net šių dienų akimis atrodo visai pakenčiamai.

Nors ir neišleistos, bet sumečiau į pakartot.lt - https://www.pakartot.lt/album/liudnos-dainos. (Puikus albumas - M. P. past.)

90‘ųjų pradžioje pučiamųjų orkestro Ąžuolynas bazėje susikūrė Kauno Bigbendas, Petras Tadaras sugebėjo pramušti keletą papildomų etatų, gitaristų, žinančių apie alteruotus akordus Kaune tuo metu daugiau nelabai ir buvo, taigi tapau Bigbendo gitaristu.  Netrukus įvyko nedidelis perversmas, ir Bigbendo vadovu tapo Romualdas Grabštas. Buvo daug įdomių ir ne tokių įdomių koncertų ir festivalių. Atrodė taip:

Atlyginimai valdiškoj tarnyboj nebuvo dideli, P. Tadaras po perversmo Bigbende turėjo neišnaudotos energijos perteklių, atsirado dar vienas choleriškas energijos kamuolys - būgnininkas Pranas Grišmanauskas, ir visa tai tapo diksilendu Jumping Time Band. Petras su Pranu tvarkė administracinius ir menedžmento reikalus, aš tvarkiausi su muzikiniais reikalais. Turėjome nemažai tradicinio diksilendinio repertuaro, ir priaranžavau daugybę populiarių senienų. 1995 metais išleidome kasetę. 

Metas buvo tikrai įdomus ir dinamiškas. Naujieji verslininkai, pasidabinę raudonais švarkais, steigdami savo firmas darė prezentacijas, ir mes suteikdavom jų renginiams solidumo. Vėliau, kiek sumažėjus prezentacijų, organizuodavom kviestinius vakarus- koncertus Karaliaus dvare. Tai buvo puikios patalpos, jei neklystu, Jakšto gatvėje, vėliau grąžintos Bažnyčiai. Tų patalpų rūsyje ir repetuodavom, prieš mus ten dirbo Gediminas Zujus su Giedrium Litvinu, kurie išsikraustė į Lapes. Karaliaus dvaro rūsyje ir kiemelyje:

Kiek vėliau prie Funikulieriaus ir Menininkų namų:



Vytauto parke:

Prezentacijų mažėjo, ir palaipsniui Jumping Time band transformavosi į Tėtė Šoka Bugį ir Gerus Laikus. Prisijungus prie Jumpingo Egidijui Sipavičiui, diksilendinis repertuaras tapo nebeaktualus, tuo pačiu ir pučiamieji tapo ne būtinybe, o prabanga. Mažiau muzikantų, daugiau pinigų. Egio garbei reikia pastebėti, kad jis stengėsi kuo daugiau koncertuoti gyvu sąstatu, nors naudotis fonogramomis jau nebebuvo sudėtinga. 

Švedijoje dar kaip Jumpingai:

Menininkų namuose jau Tėtė šoka bugį:

Geri Laikai irgi buvo daugmaž tie patys žmonės, tik be žvaigždės. Čia reikėtų paminėti restoraną Elfų šėlsmas, kuris savaitgaliais sugebėdavo samdyti gyvas 4-5 žmonių grupes. Deja, tai truko neilgai. Ir ne iš gero gyvenimo Geri Laikai tapo duetu. Jumpinguose pagrindinis dainuotojas buvo trumpetistas Ričardas Kukulskis, aš pridėdavau kelis rock‘n‘rollus, ir dabar likom dviese.

Pradžioj tai buvo visiškai gyvas akustinis variantas - du balsai, gitara ir trumpetas (trimitas, - M.P. past.), vėliau atsirado ritmo mašina, dar vėliau sekvenceris. Apie 00‘jų vidurį prie mūsų prisijungė Irena Ašakaitė:

Vėliau vėl likome dviese su Ričardu. 

http://www.gerilaikai.w3.lt
https://www.facebook.com/GeriLaikai

Beje, pradžia buvo labai įdomioj vietoj, kur rinkdavosi ir ne iš gerosios pusės garsūs veikėjai. Tiesa, jokių incidentų nė karto nebuvo, o keli iš jų net yra nustebinę savo intelektu. Buvo vienas įvykis, kuris įvarė baimės. Tą vakarą Ričardas negalėjo, buvau vienas su gitara, staiga ateina keletas verchų, nesiklausydami mano inkštimo sukrauna mane į savo mašiną, pasakė, kad grosiu kažkieno gimtadieniui. Bevažiuojant pagrindinė mintis buvo, kad lieps dainuoti rusišką šansoną, o sužinoję kad nemoku, nušaus.. Viskas baigėsi laimingai, dainavau įprastą repertuarą, Only you buvo liepta pakartoti dar tris kartus, po to dosniai atlygino ir parvežė atgal, iš kur jau galėjau grįžti savo mašina. Vakarėlio metu mačiau nepatenkintų veidu, kažkas net bandė aiškinti, bet buvo labai greitai pasodintas į vietą. Hierarchija ir autoritarizmas kai kuriose situacijose yra gėris.

Sekvencerio atsiradimas atvėrė dar vieną galimybę, tai yra solinį grojimą su akompanimentu. Niekad nebuvau stiprus klasikinės, Tommy Emmanuel ar Joe Pass stiliaus grojėjas, man visada norėjosi ritmo grupės palaikymo, ir sekvenceris iš bėdos tą rolę atlieka. 00‘ųjų antroj pusėj- 10‘ųjų pradžioje tokių grojimų būdavo tikrai nemažai, iki 5-7 per savaitę, ir tai buvo visai puiki patirtis. Nieko ambicingo ar novatoriško, bet sugroji kokią gražią temą, ir vieną ar kelis (kiek pats susiprogramavai) kvadratų improvizacijos. Tokia koncentruota restoraninio grojimo patirtis, kurią praleidau jaunystėje.

Kai bendraamžiai grojo ir įgydavo patirtį restoranuose, aš grojau Argo. Net geriau, jie turėdavo daug labiau pataikauti publikai, man to daryti beveik nereikėjo. Ne visada groju tą, kas man labai patinka, bet stengiuosi, ir paskutiniu metu tas visada pavyksta, negroti to, kas nepatinka. Čia labai didelė problema muzikantams iš originalios kūrybos pragyvent, ypač mažoj šaly, labai sunku, - arba turi daryti kompromisus, arba dirbti pedagoginį, o kartais net nesusijusį su muzika darbą. O darydami kompromisus dažnai pjauname šaką, ant kurios sėdime, nes ir patys, o juo labiau kitos kartos, tų kompromisų turės daryti dar daugiau.

Be pedagoginio darbo neapsieinu ir aš. Kaip minėjau, pradėjau tik baigęs mokslus, vėliau nutraukiau, nes pragyvenimu užteko, bet kur dingsi. Apie 2000‘sius įsidarbinau Varpelyje, o dar po kokių metų ir Yamaha mokykloje. Mokinių netrūko, paklausa didelė, mokytojų tikrai nedaug. Kartais per abi mokyklas turėdavau net apie 100 mokinių. https://www.facebook.com/gitarapamokos.

Papasakokite apie savo žymiąją gitarų kolekciją.

Net sunku įsivaizduoti, kaip galėjau gyventi turėdamas vieną gitarą. Dabar į kiekvieną grojimą vežuosi bent dvi. Kai turėjau vieną, buvo atvejis, kai nuvažiavau į banketą be jos.  Gerai kad mėgstu atvažiuot labai anksti, ir tai buvo Kaune. Spėjau grįžt ir atsivežt.

Prasidėjo nuo to, kad radau skelbimą kur žmogus norėjo išmainyti kelias gitaras į pianiną. Mano pianinas Krasnyj Oktiabr, kurį mama buvo perdažiusi baltais aliejiniais dažais, jau metus stovėjo garaže.

Sandėris įvyko, ir prasidėjo... Pradėjau sekti skelbimus, pirkti dažniausiai tokias, kurias turėjau jaunystėje, tai yra čekoslovakiškas Jolanas ir Rytų vokiečių Musimas. Jaunystėje tas gitaras keikdavom ne todėl, kad jos buvo blogos, o todėl. Kad nesugebėdavom jų sutvarkyt ir gaut normalių stygų. Vėliau kai kurias parduodavau, bet ne pragyvenimui, už tuos pinigus ebay pirkdavau kitas, įdomesnes. Kai kurias net restauruodavau, ir dabar, žiūrint į kai kurias iš jų, negaliu suprast, kaip taip sugebėjau padaryt. Pirkinėdamas, tvarkydamas, bendraudamas su kitais kolekcininkais labai daug sužinojau, ir pagrindinė žinia yra ta, kad gitara, pagaminta toj pačioj gamykloj, pagal tuos pačius brėžinius, gali neįtikėtinai skirtis viena nuo kitos. Priežastis paprasta, pagrindinis elementas- medis. Ir tik meistrai gali pasiekti gan nuoseklių rezultatų. Kita žinia, jei išmanai, gali nusipirkti tokio paties lygio instrumentą dešimt ir daugiau kartų pigiau.

Ką reiškia grupės ARGO pavadinimas, kiti Jūsų grupių pavadinimai? Kas Jums GERI LAIKAI?

Tai iš graikų mitologijos. Jasono vadovaujamų didvyrių, ieškojusių aukso vilnos laivo vardas. Giedrius Kuprevičius visuomet stengėsi ieškot naujumo, vengė banalumo. Jis turi labai puikią melodisto dovaną, bet ja naudojosi labai saikingai, dėl ko dabar gal kiek ir gaila. Dabar dar daug kas atsimena Kregždutes, bet tokio lygio melodijų buvo ir daugiau. Kvaili svarstymai kas būtų, jeigu būtų, bet jei būtų buvęs išleistas tokių jo dainų albumas su G. Kizevičiumi, G. Jautakaite, ar A. Lukoševičiumi-Obuoliu, gal mūsų pop muzika dabar atrodytų kiek geriau? Bet jam tai buvo neįdomu, jis ieško aukso vilnos, ir garbė jam už tai. O mes tuo metu buvome visai žali, ir mums atrodė, kad didžiausias gėris būtų, jei mes grotume kaip Miles Davies, Tower of Power, Chick Corea ar dar kas nors.

Geri Laikai pavadinimas atsirado bejuokaujant. Pavartoti nevengdavom, - laikai? – geri! O jei rimtai, galima vartyt kaip nori, geri laikai yra visuomet, vieniems dabar, kitiems praeity, tretiems ateity. Grok, ką nori, viskas tinka.

Kokią muziką klausote a) darbo reikmėms, b) relaksui?

Čia kiek sudėtingesnis klausimas. Jei visai atvirai, tai relaksui turbūt visai nesiklausau, bent jau taip, kaip reikėtų klausytis, tai yra normaliu garsu, be pašalinių veiksnių. Galbūt reikėtų išvis vaikščioti užkimštom ausim ir atsikimšti tik per koncertus. Neseniai sūnus nusivežė į Tommy Emmanuel koncertą, sėdėjom antros eilės vidury, dar atsimenu John Scofield Kaune iš aštuntos eilės, turbūt muzikos klausymas turėtų atrodyti būtent taip. Mašinoj stengdavausi muzikos visai neklausyt, bet kai žinių radijo muzikinių intarpų supopsėjimas peržengė man priimtiną ribą, mečiau radiją ir pradėjau leisti diskus.

Neseniai bevažinėdamas perklausiau beveik visą Bachą, bet tai nepasiteisino. Mašinoj turbūt geriausia klausytis jau žinomų dalykų, kur gali nebegirdėti niuansų, o tk prisimint kažkokią seną emociją. Darbui klausau su nuostata, ar galiu padaryt iš to aranžuotę mokiniams, arba ar galiu padaryt aranžuotę, kurią mes pajėgūs padoriai atlikt su Ričardu.

Tai gali būt bet kas, išskyrus lietuvišką muziką, kas patiks mums patiems, ir gal būt kažkuriems užsakovams. Dėl lietuviškos tokia nuostata, nes jei padainuosi bet ką lietuviškai, o gerų dainų tikrai yra, vis tiek atsiras kas nors, kas paprašys kokio Meilės laivo ar panašiai.

Kas padarė ir daro didžiausią įtaką - muzikos, filmų, knygų, filosofijos, religijos ir bet kokių kitų dalykų sferose?

Muzikoj paminėsiu tris, bet gal labiau kaip kategorijas, į kurias galiu įtraukti ir kitus: The Beatles, Deep Purple ir John Scofield. 

Tarkim, į Bitlų kategoriją galiu į traukti ir man sublektyviai gražiausias dainas Elton John Yellow brick road ir Rolling Stones Angie. Prie Deep Purple galiu prijungti nors ir Slade ir daugelį kitų. John Scofield tai ir visi kiti Miles Davies auklėtiniai. Beje, tar šitų trijų išvardintų, matau daug panašumo, o tas panašumas tradicijos ir novatoriškumo santykyje. Jei kaip pavyzdį imsim džiazo gitaristus, tai A. Holdsworth man truputį per daug novatoriškas, o Joe Pass kiek per mažai, J. Scofield pats tas..

Filmų, kaip ir knygų, puikių tiek, kad nei peržiūrėt, nei perskaityt. Paminėsiu Monty Python, Christopher Guest, kurio Spinal tap žino daugelis muzikantų, bet kiti jo filmai taip pat nuostabūs. Jis savo filmams nerašo tekstų, aktoriams leidžia improvizuoti jų charakterių rėmuose, vėliau atrenka ir sukarpo. Tokie aktoriai kaip Fred Wilard ar Eugene Levy jo filmuose tiesiog žydi. Iš rašytojų paminėčiau  Voltaire'ą, Marką Twainą, Kurtą Vonnegutą.

Lustmord ar John Zorn? Alice Cooper ar The Legendary Pink Dots? Ugniavijas ar Ugnėlakis?

Iš šitų šešių negooglinęs žinau tik Alice Cooper, tai jį ir renkuosi.

Artimiausi planai (kvailas klausimas, bet būtinas, ką jau darysi).

Yra labai teisingas posakis, kad kvailų klausimų nebūna, kvaili būna tik atsakymai, tai labai nesiplėsiu. Tarkim, laukiu kol Dievas atsiųs karvelį. Tai ne tik pokštas, aš beveik niekur niekada nelindau, kas šiais laikais yra didelis trūkumas, bet man sekėsi, ir visada kažkas gero atsirasdavo lyg ir savaime.

Ačiū.

Komentarai
  • Ina Sjöstrand
    2017 m. Rugpjūčio 10 d., 08:48
    Koks zmogus! Kokia asmenybe! Koks talentas! Esu suzaveta.