Šeštoji revoliucijos (karantino) diena. Pusė tiesos

- Eleonora, ar jūs laiminga?
- Mano sužadėtinį nuvežė į klinikas, nes jis grįžęs iš Italijos
parsivežė virusą. Sužlugo vestuvės, o aš likau viena .
- Aš taip pat vienišas... Mane išdavė Mylimoji...
- Kaip tai nutiko?
- Nenorėčiau apie tai kalbėti...
- Suprantu jūsų skausmą.
Stojo sunki karantino tyla. Ne, tai nebuvo tyla, nes Dravenis vis dar
skambino šiek tiek primirštas, bet puikias Electric Light Orchestra
melodijas.
- Norėčiau pagroti, ar galima? – paklausė Eleonora.
- Būčiau laimingas.
Dravenis džiugiai pakilo nuo kėdės ir mandagiu gestu pakvietė
Eleonorą. Suskambo Šopenas.

Nors... Geriau įsiklausius, nebuvo tai joks Šopenas (Chopin). Skambėjo pianinu atliekama Australijos black metal velnių Advent Sorrow daina, pranašaujanti ilgą ir nuožmų marą. Artimieji praras artimus, tolimieji - tolimus. Tie, kur per vidurį, irgi pasmerkti, o gal prakeikti (nieko bendra su filmais apie banditus).

Guru Guru lėtai suvokdavo globalius reiškinius, bet daina padėjo susivokti gerokai greičiau, nei buvo galima tikėtis. Žmonių neatsakingumas, nesugebėjimas laviruoti tarp panikos ir vidinės ramybės, nesimokymas iš savo klaidų. Pirmosios mirtys. Nežinomybė (kai saujelė žino daugiau)...

"Niekas... daugiau... nebesvarbu..." - rašė Draveniui SMS Guru Guru. Jis suvokė, kad viskas bus tik blogiau, ir jokios vilties nėra.

Dravenio atsakymas buvo netikėtas:
- Guru Guru, nėra jokio coronaviruso, tai tik stiprus gripas. Tai
sąmokslas, būdas pajungti ateivių valiai planetą. Stebėki, kaip visi
nuolankiai pakluso, kaip sustabdė ekomomiką... Ir kai žmonija
atsitokės - pasaulis bus kitoks.

Guru Guru neatsakė. Pusė tiesos - dar ne tiesa. Deja, tai baisiausia melo rūšis.