Guru Guru nuotykiai kosmose, arba Išmesta filosofija (1 dalis)

- Ir girdžiu, ir matau, netgi telepatiškai skenuoju tavo mintis, deja, kol kas tik 1 (vieną) procentą, - monitoriaus ekrane maivėsi Išmagnetinta Rupūžė.

- O kodėl tu neįmagnetinta?

- Klausyk, profane, tu neturi jokio supratimo apie Įmagnetinimą. Pabandyki atsiremti į sieną! Pabandyki!
Guru Guru atsilošė ir net nespėjo mirktelti, kai atsidūrė sienos viduje, bet nepajuto jokio užmūrijimo ar kitokio judesių suvaržymo.

Nepatikliam skaitytojui reikėtų priminti, kad Guru Guru buvo nesuvokiamai toli nuskridęs nuo Žemės ir rezidavo YES-5 triguboje planetoje. Ir kiek daug paprastam, neskafandriniam žingsniui erdvės, todėl Guru Guru pasuko žvyruotu taku, ir pastebėjo Aprūdijusią Armatūrą, išvedusią Bekepurį Šunį atsikratyti vidurių akmenų.

- Esi tolimame ūke, beveik beginklis... – įspėjo Aprūdijusi Armatūra.

- Mano erdvinis kreiseris „Perkūnas“ tvirtas, ir praktiškai (bei teoriškai!) neįveikiamas!

- O kur tavo komanda?

Guru Guru suklupo atsitrenkęs į keraminį kelmą. „Kodėl nėra komandos?“ – pasipiktinusi rėkė smėlėta sąžinė, o gal neišvengiama būtinybė.

- Rekomenduoju virtuozišką astropilotą Molinį Tritoną, inžinierių Geležinį Slieką ir nenugalimą amazonę Išmagnetintą Rupūžę, na, o tavo virtuali mylimoji Ema niekada nepaliko ir nepaliks nei tavęs, nei tavo kreiserio.

Oi kaip žiauriai klysta medituojantys į sieną... Juk žymiai daugiau pasiekiama įsliuogus į betono, plytų, akmenų ar metalo lydinių konstrukciją. Guru Guru užsidėjo užsieninius (tuos, kurie įveikia visas sienas, pertvaras, barjerus) akinius ir skubiai paliko betono piramidę. Kai tik įžengė į erdvėlaivio valdymo salę, suskambo Emos komanda:

- Dėmesio, kapitonas ant tiltelio!

- Ramiai, - sukomandavo Guru Guru.

Kovinėje rikiuotėje stovėjo/gulėjo/sėdėjo/hologramavo (tai nebuvo itin griežta rikiuotė) visa kreiserio įgula: Ema, Molinis Tritonas, Geležinis Sliekas ir Išmagnetinta Rupūžė. Prasidėjo didi kelionė.

Bet čia, nepatiklusis skaitytojau, mes turėtume grįžti laiku atgal, kai lygiai prieš dvidešimt dvi (22) Žemės dienas prasidėjo Guru Guru kelionė. Kaip tai nutiko? Pirmiausia reiktų paminėti, kad šiais laikais (ėjo .... metai; atleiskite, skaičiaus išduoti negalime - tai valstybės ir kosmoso paslaptis) į kosmosą galėjo skristi bet kas, be to, nemokamai. Nepaisant to, drąsiųjų atsirasdavo nedaug. Guru Guru, būdamas šiek tiek avantiūristas, be to, viską Žemėje praradęs, nusprendė surizikuoti. Nors... kokia ten rizika, kai Žemėje nebėra kas veikti? Jis išmetė visas savo filosofijos knygas (o jų buvo daug). Ne, nesudegino, o gražiai išmetė, jei tiksliau, - padėjo stirtą prie bibliotekos, gal kam prireiks (geriau jau neprireiktų, prie gero filosofija nepriveda). O pats atsisėdo ir ėmė bandyti medituoti. Guru Guru nežinojo, kaip tai daryti, todėl kaip mokėjo, taip ir darė. Meditacija įsliuogė į jį pati kaip kokia Mukalinda (gyvatė, saugojusi Budą nuo pavojų, kai šis ištirpdavo meditacijoje). Guru Guru pasijuto ramus, saugus, nors protas būdravo ir neleido pernelyg atsipalaiduoti, juolab užmigti. Tuomet būsimasis astronautas ir pamatė, koks gražus kosmosas. Ir apsisprendė, kad privalo jį pamatyti.

Tik kosmose nesuvokiamu būdu susijungia paprasti buitiniai dalykai ir iškiliausi siekiai. Tik kosmose pasijunti svarbus ir reikšmingas. Guru Guru tarsi senus marškinius išaugo Žemės galimybes, dusino ankšta apykaklė net ir atsegus viršutinę sagą trūko ne tik oro, bet ir kažko lakesnio, gaivesnio.

(bus daugiau... to be continued...)