Paranoja?

Nors Dravenio neieškojo gangsteriai, jis jau nepajėgė bėgti, slapstytis, nes nemiegojus dvi paras lenkė nepakeliamas miegas: nori ar nenori reikia ilsėtis. Atsipalaiduoti trukdo ne tik tariamas pavojus, bet ir nemirtinas atstumas iki stalo, grindų, lovos. Krisi, užmigsi, ir neatbusi surištas tuščiame sandėlyje, apleistame angare, barake. Tikrai!

Kaip gaila, kad negalima miegoti ant lubų: ten daug nepanaudotos erdvės, ten sunkiau esi pastebimas, pagaunamas. Gangsteriai nežiūri į dangų, nes ignoruoja ne tik aukštus siekius, bet ir stokoja remontinių pažiūrų. Labai gerai, nes lubos buvo suskeldėję, ir bet kuriuo metu ant Dravenio galvos galėjo nukisti tinko gabalas: niekis, palygimus su beisbolo lazdos smūgiu.

Taigi, Dravenis neįveikė nuovargio ir nuvirto ant senos sofos. Pagaliau prasidėjo baisus poilsis, pavogtas iš saugios miego karalystės, užpjudytas fobijų, prisotintas košmarų. Taip, taip, būtinas sapnas, abejoti neverta, nors ir bet kuriuo paros metu į bevertį kabinetą neįvirs referentas Galigantas „užversti“ kitokiam sapnui. Tikrai.

Nori ar nenori tenka ilsėtis. Ilsėtis? O tuo metu referentas džiūgavo: lochotronas veikia. Poetas Dravenis buvo pirma, bet ne paskutinė psichinės atakos auka. Tikrai, tikrai.