Pradžia / Didysis Žaidimas
 

KALBŲ ZONA. Alkis

Aš buvau Romoje ten mačiau katiną jis yra toks pats (Dalia Jazukevičiūtė, Poezija. 2000 m.).

Algimantas Lyva ir Mindaugas Peleckis
2017 m. Sausio 06 d., 16:48
Skaityta: 15 k.
KALBŲ ZONA. Alkis

Lovasiurbė it dulkių siurblys "Hydra" turi praryti pavargusį žmogų, sušildyti minkštais patalais ir užliūliuoti be jokios lopšinės.

(interjero dizainerio replika)

- Guru Guru, ką reiškia žodis lovasiurbė? - sunerimo Dravenis.

- Tai lova, įsiurbianti sapnus ir leidžianti gerai išsimiegoti, - paaiškino Guru Guru.

- Vadinasi, lova - tai informacijos kaupėjas. Atsigulus pvz. į mokslininko lovą galima tapti mokslininku, o į poeto - poetu. Ar pavojinga nakvoti viešbučiuose, nes ten miegojo daug alkoholikų, narkomanų, padugnių?

- Ne. Mes visi tokie.

- Nesutinku, tu esi Guru Guru - aukštai pakylėta asmenybė!

- Aš tiesiog sėdžiu medyje.

- Taip, taip Troškimų medyje!

- Ne, Alkio.

- Tai žodžių alkis?

- Kalbų. Kuo daugiau kalbų mokėsim, kuo labiau viską suprasim, o galiausiai suprasim, kad nieko nesuprantam, ir nuoširdus yra tik pirmasis kūdikio žodis.

- Ne, ne, aš žinau tavo tikruosius siekius. Žodis - tai kalbos gravitacinė banga, kurioje nėra net laiko, tik garsas. Bet (dėmesio pavojus!) gravitacinės kalbos bangos yra intuicijos priešas. Kuo daugiau išmoksti kalbų, tuo esi mažiau dvasingas. O ką tik gimęs kūdikis rėkia, nes bijo bet kokio žodžio. Vėliau jį prievarta išmoko kalbos.

- Gravitacinės bangos buvo atrastos, bet jos... tyli. Nekalba. O gyvūnai kalba ir gravituoja.

- Bet gravitacinių bangų dažnis toks pats kaip ir kalbančio žmogaus. Visas kosmosas sklidinas išmintingų žodžių, todėl reikia tylėti, ir išgirsti!

- Kosmose tyla ir mirtis. Tuštuma ir dujos. Jis negyvas. Tai didžiulis, labai, labai didelis lavonas. O mes vieninteliai protingi, atsitiktinai atsiradę žmonės, kurie užkariaus tą lavoną ir iš jo išgręš viską, ką galima, kad gyventume toliau. Kur skrisim toliau, Draveni? Marsan, o gal toliau?

- Kosmosas tai didžiulė minčių sankaupa, mozaika... Protingų būtybių yra daug, mes ne unikalūs. Mes ne atsitiktinės materijos kombinacijos. Jei tai būtų tiesa, tai šovus iš patrankos skeveldros išsidėstytų taisyklingu trikampiu ar kita figūra. Bet taip nebūna. Kosmosas – ne lavonas, ir ne iškasenų šachta... Niekur skristi nereikia - viskas yra tavo prote.

- Iš kur žinai, Draveni? Nors vieną sutikai? O kodėl neatsitiktinės? Kiek "netyčiukų" gimsta žmonijoje? Milijonai, o gal ir milijardai per visą istoriją. O kodėl taip negali būti ('kaip viršuje, taip ir ant žemės') su kosmosu? Gal jis netyčiukas, o gyva liko viena dalelė - unikali Žemė. Juk niekur dar nerasta kitos tokios planetos. O ir šalia esančios visai nesvetingos, jokio vandens ten. Marse - yra, bet nepakankamai, temperatūrų skirtumai dideli, todėl niekas negyvena. Jei gyventų, jau žinotume, gal bendrautume. O kol kas mums signalus iš 13 milijardų metų tolių siunčia mirę pulsarai... Sprogusios supernovos... Kosmosas yra mirtis. Kažkieno gyvo mirtis, lavonas. Kas galėtų būti tas gyvasai (buvęs gyvasis)? Dievas?

- Štai prie ko veda lingvistinės studijos! - pasipiktino Dravenis.

- ŠTAI. ECCE HOMO.

- Štai kur profanacija! - dar daugiau pasipiktino Dravenis, - sveikinu sugrįžus į ateistinį XX amžių!
Staiga, tarsi trenkus žaibui, Dravenis nurimo:

- Pagaliau supratau šviesią tavo atsakymo pusę. Sveikinu, esi Guru Guru. Kitaip atsakyti tu ir negalėjai.

Vilnius, 2017 m.

Komentarai