Į kur plečiasi Visata? Ketvirtas Visatos matmuo

        Per savo  egzistavimo amžių (13,77 mlrd.  metų)  šviesa nukeliavo milžiniškus atstumus ir tokiu būdu apibrėžė matomos Visatos ribas.  Tačiau kas yra  už  besiplečiančios Visatos  ribų?  Į kur ji plečiasi? Į didesnę Visatą?  Į nieką? – klausia  straipsnio autorius.

         Taigi kokia mokslininko aiškinamų  minčių pagrindinė  esmė? Ogi ta, jog jei iš savo galaktikos (iš  kurios  mes matome Visatą kaip besipučiantį burbulą ir  kurio centre randamės), mes save teleportuotume į pačią tolimiausią nuo mūsų nutolusią galaktiką, tai taip pat atsidurtume analogiškoje vietoje stebimos Visatos atžvilgiu (iš tolimiausios galaktikos vėlgi stebėtume Visatą kaip besiplečiantį burbulą, kurio  centre mes randamės). Tačiau kitaip vaizdžiai kalbant apie Visatą ir  pasinaudojant  populiaria  besipučiančio futbolo  kamuolio analogija, pastebime, kad  galaktikos  randasi kamuolio paviršiuje, o paviršius  juk  centro neturi, centrą gali pažymėti kur tik panorėjęs – sako Paulas Sutteris.  Tad  šiuo  atveju klausimas ar gali būti kažkoks Visatos kraštas tampa nereikalingas  nes pasakymas besiplečianti visata reiškia, jog galaktikos tolsta viena nuo kitos. Tik tiek, – tad jokio krašto ir jokio burbulo su centru! Bet šis analoginis modelis yra dvimatis, o  mes akivaizdžiai matome, jog visata plečiasi į trečią išmatavimą. Fizinėje tikrovėje taip ir yra - reali Visata trimatė. Ar yra ketvirtas išmatavimas į kurį galėtų plėstis visata? – klausia mokslininkas. Ir čia pat atsako: galbūt yra, o galbūt nėra. Be abejonės matematiškai įsivaizduojant ketvirtą išmatavimą mūsų trimatė Visata turėtų kraštą. Tačiau ketvirtas išmatavimas nebūtinas nes mes galime išsamiai, nuosekliai, matematiškai paaiškiname Visatą ir trijuose jos matmenyse, kurie mums piešia Visatos vaizdinį be jokio krašto, be jokios galimos plėtimosi vietos – samprotauja  astrofizikas. Tačiau čia pat Paulas Sutteris priduria padarydamas galutinę išvadą ; „Prisipažįstu, man sunku suvokti šią koncepciją. Bet būtent čia ir slypi visas grožis kaip paaiškinti Visatą pasitelkus matematiką: mes galime kurti koncepcijas, kurių mūsų smegenys pačios nesugeba suvokti !“
         Negalime nesutikti su tokia nuostabia mąstančio ir todėl prieš Visatos neįmintas paslaptis  save  nukarūnuojančio  proto išvada. Juolab, jog nūdienoje tapo įprasta, kad  buitiniais klausimais (plačiąją prasme) apsiribojantis tam tikro žmogaus protas save laiko visažiniu.
        Tad ar galima ką nors dar pridėti prie žymaus mokslininko minčių ir  taip bandyti su juo tarsi polemizuoti, stumiat mūsų protus į dar didesnį Visatos bei žmogaus nesuvokimą?
       Būtina !  Pats astrofizikas tarsi provokuoja tokią polemiką, kadangi  naudoja tokius žodžius ir mintinius eksperimentus, kurie fizikos mokslo teikiamų žinių atžvilgiu prašosi platesnių paaiškinimų.   
       Taigi  pradžioje atkreipkime dėmesį  į tai, jog Paulas Sutteris  bando ieškoti Visatos vaizdinio  ne tik fizikos ir matematikos mokslų  griežtai apibrėžtų koncepcijų kontekste, bet ir gamtamokslio atžvilgiu antgamtiškumą išreiškiančio  žodžio niekas dėka.
Kodėl nieko samprata gamtamokslyje yra naudojama tik kaip filosofinė ir iš jos nėra jokios mokslinės naudos? Ogi todėl, kad gamtamokslis  pripažįsta tik tai ką gali pažinti ir apibrėžti, t.y.,  Visatą  sudarančią medžiagą.  Taigi čia priimtina kalbėti tik apie medžiaginius – gamtinius dalykus, o žodis niekas  reiškia, kad jokios medžiagos nėra. Taigi samprotavimas,  kad po Didžiojo sprogimo besiplečianti  Visata  užpildo nieką  kvantinės prigimties medžiaga yra nuoseklus. (Žodžio medžiaga sinonimas yra  materija – energija, kuri pagal pagrindinį fizikos dėsnį niekur nedingstą, o tik keičia formą).
         Dabar  eikime prie  kito klausimo, – prie Paulo Sutterio  mintinio eksperimento, kurio dėka galime persikelti į toliausiai nuo mūsų nutolusią galaktiką.   Čia viena iš esmių  ta, kad fizikos mokslo pažintos medžiagos bei Visatos atžvilgiu žmogaus mintis ir jos dėka gimusios idėjos  yra niekas. Minčiai negalioja fizikinės konstantos ir medžiagoje nepriekaištingai veikiantis mechanistinis principas, kuris neviršija šviesos greičio. Todėl  astrofizikas sako, jog  norėdami teleportuotis, turime atmesti sveiko proto ribas (Tačiau nesako, jog  jo aiškinimas apie Visatą  bus išprotėjusio žmogaus samprotavimas).  Juk pirmiausia moksliniu požiūriu užkliūna tai, kad  teleportacijos  procese išskaidyto žmogaus kūno  subatomines  dalelės negalės pranokti mechanistinio  principo ir todėl niekada negalės pasivyti   tolstančios galaktikos. Tačiau iš žmogaus sąmonės kilusi mintis tai padaryti gali ir be kūno – savo kūną galime  palikti sėdėti  patogiame fotelyje.
Tad tęskime mokslininko pradėtą  mintinį eksperimentą. Jo  metu, mes neapsistokime toliausiai nuo mūsų nutolusioje galaktikoje, o praskriejus  Visatą imkime  ją stebėti  iš nieko matmens.  (Nepaisant to, kad žodis „matmuo“ asocijuojasi su jo apibrėžties  galimybe, mes šį žodį  panaudosime kaip neapibrėžtą,  juolab, jog eksperimentas vyksta mumyse realiai egzistuojančios, tačiau fizikos mokslo neapibrėžtos minties – nieko dėka).  Iš šio nieko matmens,  turėtume matyti Visatą kaip Didžiojo sprogimo  sukurtos medžiagos pučiamą   burbulą (nebūtinai taisyklingos geometrinės formos), kurio paviršiuje išsidėstę galaktikos. Tačiau to negana! Iš nieko matmens, mes galime stebėti medžiagą bei jos raidą  (Visatą)  ne tik jos kuriamame laike ir erdvėje. Vienu ir tuo pačiu laiko momentu, mes  galime stebėti nieko atžvilgiu ir visiškai niekinį singuliarumą bei iš jo sekusi visai  menką  Spragtelėjimą (vadinamą Didįjį sprogimą). Taip įmanoma, nes mūsų minčiai neegzistuoja nei laikas, nei erdvė. Taigi iš nieko matmens puikiausiai matome labai aiškiais kraštais  apibrėžtą  trimatę medžiaginę,  į  nieką  besiplečiančią Visatą, kurios vaizdas atitinka mūsų proto pasisavintas  mokslo žinias apie ją. Tačiau Visatos vaizdas nėra svarbiausias dalykas.
        Tad esminis klausimas: ar  nieko matmuo tikrovėje  gali  realiai egzistuoti?
        Kaip minėjome,  fizikos mokslo atžvilgiu nieko sąvoka neturi jokios prasmės, nors tas pats mokslas yra sukurtas minties – nieko dėka. Galbūt žmogaus medžiaginio kūno ir nieko vienovė  nūdienoje  nebereikalauja įrodymų, ir kaip savaime  aiški   egzistuoja  žmoguje, bet ne Visatoje? Juk besiplėsdama Visata tarsi turėjo nebepalikti vietos niekui – turėjo nieką pilnai užpildyti savo medžiaga (žinoma, išskyrus neginčijamą žmogaus nieko atvejį).  Todėl Visatą sudarančios  medžiagos atžvilgiu, galbūt rimčiau  neverta  nė kalbėti apie  nieko kažkokią veikiamąją galią tai medžiagai. Juk tai būtų kalba ne apie ką kita, o apie antgamtinę  jėgą. Būtent,  antgamtines jėgas gamtamokslis paneigia savo moksliškumu!  
      Taigi kaip su tais dalykais yra iš tikrųjų?
       Įdomiausiais faktas tas, kad fizikos mokslui skverbiantis į medžiagos paslaptis, nieko matmuo iš tikrųjų realiai sutinkamas. Tačiau niekas postulatiškai (nereikalaujat įrodymų)  yra perkeltas į medžiagą (t.y., niekas sutapatintas su medžiaga) nes niekas medžiagą  pranoksta ir todėl mokslui nepasiekiamas. Tiksliau sakant, niekas pranoksta šviesos greitį, o kartu ir mechanistinį medžiagos sąveikos principą, t.y., principą, kurio dėka galima  apibrėžti  sąveikaujančias gamtos jėgos. Kaip žinoma, mechanistinis principas reiškia ir tai, kad visos gamtos jėgos cirkuliuoja  medžiagos dėka (pvz. vieną iš keturių mokslui žinomų jėgų, - gravitacinę jėgą  perduoda   gravitonas). Jei moksle surandamas reiškinys, kurio negalima paaiškinti šiuo principu,  tai iš tiesų reiškia, kad  surandama  jėga pranokstanti gamtinę. Todėl mes tokią jėgą pagrįstai galime pavadinti antgamtine.
        Dabar pabandykime  užčiuopti vieną iš pačių slidžiausių gamtamokslio grandžių kalbant apie nieko poveikį medžiagai (arba antgamtiškumą).
        Labai akivaizdžią   slidžią vietą vienovėje tarp medžiaginio ir nieko tikrovių parodo fotonų sieties reiškinys.  Šis reiškinys,  tarp  pačių  įžymiausių pasaulio fizikų tapo ginčų objektu dar tik gimstant kvantinei mechanikai.  Sieties reiškinio esmė ta, jog šviesos nešėjai fotonai, tarpusavyje gali keistis informacija neprarasdami laiko. Einšteinas tokį reiškinį  pavadina metaforiškai: „vaiduoklišku veikimu per atstumą“. Nesurandant galimybių šį reiškinį  paaiškinti fizikos žinių kontekste, priimamas postulatinis sprendimas – dalelės sieties savybes turi iš anksto. Tad sugrįžtama į gamtinę tikrovę, bet tai nereiškia, kad  tokiu būdu fizikos mokslas sugebėjo  tikrovę apibrėžti objektyviai. Taigi  medžiaginėje tikrovėje, dalelių savybės tėra pasekmės, o pirminė  jų  nemedžiaginė priežastis tegali žadinti  mokslininko fantaziją, tačiau  gamtamoksliui ji niekada nebus pasiekta ir apibrėžta. Tačiau nemedžiaginė  tikrovė egzistuoja!
(Pvz., eksperimentinis nūdienos mokslas neginčijamai žino, jog niekada negalės pateikti fizikinės teorijos, paaiškinančios, kas nulėmė subatominių dalelių savybes, kurių dėka atsirado atomai ir jų jungtys, nulėmusios medžiagos atsiradimą, būtiną gyvybiniams procesams, bei reikiamą materialią tikrovę, užtikrinančią tų procesų galimumą).
Kitaip yra su galimomis stebėti  dalelių savybėmis. Jomis pasinaudodamas pastarųjų metų mokslas  kuria informacijos perdavimo technologijas ir pan.  Deja, populiariai aprašant tokius dalykus atsiranda  šiokios tokios painiavos. Pavyzdžiui.: Kaip ir dera moksliškai, omenyje turint tai, kad informacijos nešėjas yra medžiaga, pasirodo straipsnių, kuriuose rašoma, jog  naujausių eksperimentų metu informacijos perdavimo greitis viršijo  šviesos greitį. Tikrai taip gali būti, tačiau  eksperimentatoriai  tegali  „prisiliesti“  tik prie dalelių, o jos jau savo sieties dėka sugeba  pranokti laiką ir erdvę. Taigi ne pačios dalelės viršija šviesos greitį, o jų tarpusavio informacijos perdavime nesugaištamas laikas. Šio reiškiniu mokslas ir pasinaudoja. Tik tiek. Subatominių dalelių tarpusavio  informacijos pasikeitimo neprarandant laiko pagrindu yra  pagrįsta holograminės Visatos hipotezė. Kadangi dalelės yra užpildę  milžinišką Visatą, tai  tokiai globaliai siečiai paaiškinti įvedama informacinio lauko sąvoka, kurioje  iš esmės nebelieka nei laiko, nei erdvės  nei greičio sampratos – informacija milžiniškoje erdvėje cirkuliuoja akimirksniu. Tačiau objektyvioje tikrovėje, šis informacinis  laukas  yra  nemateriali  todėl gamtamokslio neapibrėžta jėga galinti keisti medžiagos būvį. Taigi  matome, kad tas niekas objektyvioje tikrovėje ne toks jau niekas. Niekas ne tik kad nebuvo „išstumtas“  iš  singuliarumo besiplečiančios  Visatos, bet ir pats ją formavo.
      Šiek tiek patyrinėję  nieką,  galime bandyti komentuoti bei atsakyti  Paulo Sutterio  kolegų iš CERN mokslo centro keliamą klausimą: Kas atsitinka su informacija kai viena dalelė patenka į juodąją bedugnę, o kita ne?
Nors turime labai platų klausimą ir apie jį galima samprotauti visiškai prieštaringai, tačiau  svarbiausias dalykas aiškus – informacija  neišnyksta. Bet ji  gali keistis.  Taigi  pirmuoju atveju  galima  aiškinti, jog  juodoji bedugnė (tai tam tikras medžiagos būvis dar vadinamas juodąją skyle)  pakeičia dalelių tarpusavio informaciją, kuri kartu pakeičia ir tų dalelių elgesį. Tad čia  išeitų, kad medžiaga pirminė ir ji pati  kuria informaciją savo pačios būvio pokyčiams. Tačiau pastarasis atvejis nesuvokiamas mūsų aptartų žinių kontekste. Todėl nepalyginamai  geriau šį klausimą paaiškina atvirkštinis antras  atvejis, jog būtent informacija yra pirminė ir ji apsprendžia medžiagos elgesį. Informacija valdo daleles ir tokiu  būdu sukuriama juodoji bedugnė bei  kiti medžiaginiai (gamtiniai)  procesai. Tokį atsakymą pagrindžia ir ankstesnis atsakymo ieškojimas kalbant apie Visatos ribas (kraštą).  Kad ir kaip bandytume įsivaizduotume singuliarumą, tačiau neginčytina, jog būtent jis pagimdė  šiandieniniam mokslui pažinią medžiagą, kuri apibrėžė tam tikrą kintančią  erdvę nieko atžvilgiu. Jei niekas būtų buvęs pačiame singuliarume, tai negalėtume kalbėti  apie Visatos ribas (nežinotume kieno atžvilgiu jas apibrėžti). Šiuo atveju  niekas būtų medžiagoje.  Čia  prisiminkime kaip mokslas išsprendė sieties reiškinio problemą.  Juk  informacija  apsprendžianti   dalelę elgesį buvo perkelta į dalelę ir traktuojama kaip jos savybė. (Beje, minėtu  sprendinio pagrindu  CERN mokslininkai  formuluoja klausimą, todėl  jų atsakymas tegali apsiriboti mūsų  ankstesniu  pirmuoju atveju). Taigi  nuosekliai sudėliojus  apmąstymus apie medžiagą ir ją užpildžiusią Visatą į platesnių žinių kontekstą, gaunasi, kad niekas  buvo anksčiau negu singuliarumas.

      Atėjo laikas apibendrinanti mūsų samprotavimus.
       Lakoniškai kalbant apie nieko egzistavimo faktą yra štai taip: Mokslui  negalint paaiškinti nieko, jis sutapatinamas su medžiaga, t.y.. didesnius medžiagos darinius (o tai gali būti tik mažytis atomas) „kurianti dalelė tampa  protinga“ (o juk kaip matėme  tikrovėje, nei ta dalelė kuria, nei ji yra protinga) . Arba  dar paprasčiau kalbant apie antgamtinės jėgos apėjimą kaip labai slidžią vietą moksle, galima sakyti:  kad mokslui būtų galima surasti galimybę  „prisiliesti“ prie antgamtinės jėgos, ši jėga priskiriama  gamtinei.
 Akivaizdu, jog nūdienos gamtos mokslus atstovaujantys tam tikri mokslininkai skatina mąstančio  proto proveržį iš  materialios trimatės Visatos sampratos. Tačiau suradus realiai egzistuojantį (o ne menamą matematinį) ketvirtą matmenį, akivaizdžiai pastebime tokį dalyką:  šis gamtamokslio neapibrėžiamas matmuo (šiame tekste sutapatintas su nieku, informaciniu lauku) savo pagrindine esme visiškai atitinka Jėgą apie kurią kalba  senovės tam tikros monoteistinių religijų ir filosofijų   kosmologijos. Tad galime pastebėti labai įdomų dalyką:  Atsakydami į CERN astrofizikų klausimą, pamatome, kad pirmasis samprotavimas atitinka tolimųjų Rytų, o antrasis artimųjų Rytų religinę – filosofinę  kosmologiją.
Tad apibendrinimą galime užbaigti retoriniu  klausimu: Kur dingsta žmogaus turima informacija, kai jo kūmą sudaranti medžiaga pakeičia būvį ?

 P.S.   Turėtų būti tarsi savaime aišku, kad nieko jokiu būdu negalime  tapatinti su mokslininkų kalboje apie Visatos   medžiagą naudojamais  žodžiais: pvz. tamsioji medžiaga, tamsioji energija ir pan.  Nepaisant kas apie tai  mažiau - daugiau mokslui  žinoma, visi šie dalykai priklauso energijos tvermės dėsniu aiškinamai medžiagai, kuri egzistuoja trijuose matmenyse.