Pradžia / Didysis Žaidimas
 

Šv. Rašto ir mokslo sintezė. Evoliucionavę ar sukurti?

2016 m. kovo 25 d. versija.

Stasys Gliaudys
2016 m. Kovo 27 d., 16:11
Skaityta: 109 k.
Šv. Rašto ir mokslo sintezė. Evoliucionavę ar sukurti?

     „Evoliucionavę ar sukurti?“ ne prieš mokslą ar mokslininkus. Savo atkakliu triūsu būtent jie veda žmoniją pirmyn. Bet kartais tenka pripažinti, jog pasirinktas kelias baigėsi aklavietėje ir reikia pasukti kita kryptimi. Turiu omeny evoliucijos teoriją, taip ir neįrodytą eksperimentais.

     Nesidomintys mokslu tikriausiai mano, kad primityvios Charleso Darvino idėjos neginčijama tiesa, tačiau objektyvi faktų analizė byloja apie žymiai sudėtingesnę realybę. Darvino ir jo pasekėjų indėlis į mokslo vystymą nenuginčijamas. Bet jo teorija tik kur kas sudėtingesnių, mums dar nesuprantamų procesų dalis.

     Taigi, Dievas (Protas) ar Atsitiktinumas (Evoliucija) Žemėje sukūrė tokius stebuklus kaip gyvybė?

Gyva atsiranda tik iš gyvo!

            „Joks pasaulio mokslininkas negali pasakyti kuo skiriasi gyva materijos būsena nuo negyvos (...) ir niekas negali negyvo daikto paversti gyvu. (...) Kaip sujungti chemines medžiagas, kad jos taptų gyvos? (...) Ar tokia dėlionė Žemėje gavosi atsitiktinai (...) ar atkeliavo iš tolimojo kosmoso?“ (Brukso M. Michael Brooks. 13 protu nesuvokiamų dalykų. V., 2013. P. 96-113.)

     Kadangi visus ląstelių struktūros ir medžiagų apykaitos niuansus įtakoja baltymai, galima drąsiai sakyti, jog Žemės planetoje bet kuris gyvas organizmas yra 20-ties pagrindinių kairiųjų aminorūgščių, sudarančių įvairiausių erdvinių struktūrų ir savybių (funkcijų) baltymus, dėlionė: L-glicino, L-alanino, L-valino, L-leucino, L-izoleucino, L-metionino, L-serino, L-treonino...

     Iš interneto: Baltymus sudarančių aminorūgščių, kurias koduoja DNR yra 20. Tačiau šis skaičius nėra griežtai apribotas. Yra dvi aminorūgštys – selenocisteinas ir pirolizinas – kurias gali koduoti DNR, bet jos neįtrauktos į dvidešimtuką dėl savo retumo. Organizmai turi sugebėjimų „tobulinti“ savo baltymus, į juos vėliau įkomponuodami aminorūgštis, kurios nepriskiriamos toms 20-čiai. Naujosios panaudojamos įvairiems specializuotiems tikslams, pvz., suformuoti ragui.

     Baltymai – fermentai skatina (katalizuoja) ląstelėse užprogramuotas chemines reakcijas, todėl jos vyksta labai greitai. Baltymai - reguliatoriai jungiasi prie nukleorūgščių, kitų baltymų, tikslu pakeisti jų biologinį aktyvumą. Transportiniai baltymai per ląstelės ar organoidų membranas perneša įvairiausias medžiagas: nuo elektronų, jonų, aminorūgščių iki makromolekulių (angliavandenių, kitų baltymų). Pvz.,  baltymas hemoglobinas iš plaučių į audinius neša deguonį. Kartu su lipidais baltymai sudaro biologines membranas. Plaukai, nagai taip pat sudaryti iš baltymų. Baltymas - hormonas insulinas reguliuoja cukraus kiekį kraujyje, o baltymas - hormonas somatotropinas – augimą. Baltymai – antikūniai (pvz., interferonas) šeimininką saugo nuo bakterijų. Baltymams oksiduojantis išsiskiria gyvybei būtina energija. Pieno kazeinas, kiaušinio baltymas – tai atsarginės medžiagos, reikalingos organizmo vystymuisi. Raumenų baltymai (aktinas ir miozinas) cheminę energiją paverčia mechanine. Judėjimui taip pat svarbūs tubulinas, flagelinas, kinezinas, dineinas ir kiti baltymai. Skonio, uoslės ir kiti receptoriai vėlgi baltymai...

     Kairioji aminorūgštis yra dešiniosios veidrodinis atspindys, o dešinioji – kairiosios. Nors kairės ir dešinės rankos pirštinės arba  kairės ir dešinės pusės automobilio durelės atrodo visiškai vienodos, tačiau konkrečioje struktūroje negali viena kitą pakeisti.

     Kairioji ir dešinioji aminorūgštis nesusijungs taip, kaip dvi kairiosios. Kairiųjų (laevo) ir dešiniųjų (dextro) optinių izomerų visos fizinės ir cheminės savybės yra vienodos, išskyrus vieną: jie šviesos poliarizacijos plokštumą suka priešingomis kryptimis. Tik L-glicinas lygus D-glicinui, o treoninas ir izoleucinas turi net po keturis skirtingus optinius izomerus. Nors dešiniųjų aminorūgščių baltymuose nerandama jų yra bakterijų sienelėse ir peptidinių antibiotikų (gramicidino, valinomicino ir aktinomicino) struktūroje.

     Ar mūsų atžvilgiu veidrodinėje Visatoje gyvybė sudaryta iš dešiniųjų aminorūgščių? Kodėl Žemėje iš kairiųjų? Šiandien į šiuos klausymą, tikriausiai, niekas argumentuotai neatsakys.

     Kaip iš lego kaladėlių surenkami įvairūs daiktai, taip iš tų 20-ties išskirtinių (o žinoma jau virš pusė tūkstančio) aminorūgščių surenkami visi gyvi organizmai: žmonės, gyvūnai, augalai, grybai, vabzdžiai, bakterijos, virusai... Valgydami vieni kitus organizmai gauna savo ir savo palikuonių kūno statybai reikalingų amino rūgščių. „O visiems laukų gyvuliams, visiems padangių paukščiams ir visiems žeme ropojantiems gyvūnams, turintiems gyvybės alsavimą, daviau maistui visus žaliuosius augalus.“ (Šventasis Raštas. V., 1998. Pr 1. 30.).)     

      Iš plytų galima pastatyti ir šuns būdą, ir bažnyčią. Iš abėcėlės raidžių galima sudėlioti ir kvailą, ir genialią mintį. Teptuko prisilietimais galima ir pateplioti, ir nupiešti šedevrą. Viskas priklausys nuo to, kokio lygio autorius.

     Kaip yra Lego kaladėlių surinkimo planas (paveikslas), taip yra ir kiekvieno gyvo organizmo projektas (failas, lietuviškai byla). Jis Žemėje užrašytas DNR struktūra, tiksliau keturių skirtingų azotinių bazių seka. Kol kas įprasta sakyti: keturių nukleotidų seka.

     Daugindamiesi organizmai be išimties kopijuoja ir perduoda savo gyvybės projektą (genomą) sekančiai kartai.

     Apvaisinta kiaušialąstė vadovaudamasi savo DNR informacija pradeda dalytis ir diferencijuotis, o finale jau gali būti ir trilijonai somatinių ląstelių sudarančių konkretų organizmą. Instrukcija padaryti širdį, instrukcija padaryti akis, instrukcija padaryti smegenis, instrukcija apibrėžianti elgesį, instrukcija pasakanti kuo maitintis, instrukcija kaip orientuotis aplinkoje (ką matyti, ką girdėti, ką užuosti ar skanauti...) – visa tai yra užrašyta keturių azotinių bazių milijonine ar milijardine seka ant fosforo rūgšties ir cukraus iš penkių anglies atomų „siūlo“ susukto į glaudžią spiralę.

     „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį: vyrą ir moterį; sukūrė juos.“ (Šventasis Raštas. Senasis ir Naujasis Testamentas. V., 1998. Pr 1. 27.) Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą ar genomą? Genomas – tik XX amžiaus mokslo simbolis. Jo prasmė prašyte prašosi į Šv. Rašto kontekstą. Joks vertėjas prieš kelis šimtus ar tūkstančius metų kitaip negalėjo išversti. Negi Dievas pirma nupaišė save, o po to žiūrėdamas į savo paveikslą kūrė žmogų? „Įspūdinga, kad mūsų genomas yra it mozaika“, – sako profesorius S. Pebas. (Neandertalietis rodo mūsų tikrąjį veidą / Iliustruotasis mokslas. 2011, Nr. 3. P. 56.)

Klysta tie, kurie sako, kad genetinė informacija yra DNR struktūroje.

     Informacija reikalinga zigotai (didžiausio pajėgumo ląstelei) virsti žirniu, šimpanze ar žmogumi yra ne DNR struktūroje - ši informacija užrašyta DNR struktūra.

     Žymiausi pasaulio mokslininkai klydo ir klysta rašydami, kad genetinė informacija slypi DNR struktūroje, kad prisiminimai saugomi smegenyse. Iš tikrųjų informacija neturi atskiro pavidalo, todėl ji niekur ir nesandėliuojama. Informacija tik užrašoma viena ar kita struktūra, tiksliau bet kuo.    

     Norėdami perteikti savo mintis kitiems (matantiems) mes jas dėliojame iš raidžių! Savo mintį galime užrašyti lietuviškomis, rusiškomis, angliškomis... raidėmis, kinų ar egiptiečių hieroglifais. Galime užrašyti Brailio raštu, t. yra iškiliais taškais storo popieriaus lape. Toks informacijos perdavimo būdas skirtas akliesiems, skaityti pirštais. Arba taškų ir brūkšnių (trumpų ir ilgų impulsų) seka - Morzės abėcėle.

     Savo mintis galime užrašyti patefono plokštelės mikronelygumais, kristalų arba DNR struktūra. Jei galėtume - net galaktikomis. Nuo to mūsų mintis nepasikeis. Tik vienu atveju informacija bus geriau prieinama vieniems, kitu - kitiems.

     Savo mintis galime perduoti ir kalba (skirtingais oro virpesiais), arba gestais, mimika (skirtais kurtiesiems), įvairaus ilgio elektromagnetinėmis bangomis... Savo mintis galime perduoti net tam, kuris yra ir aklas, ir kurčias! Pabandykite savarankiškai sugalvoti kaip?

     Kaip matote informacija (mintis, žodis, projektas, failas) neturi vieno pavidalo. Informacija nėra paslaptinga medžiaga, kurią galima būtų kur nors sandėliuoti. Niekas smegenyse nerado minties todėl, kad ji atskiru pavidalu neegzistuoja. Informacija kaupiama ne smegenyse, bet smegenimis, tiksliau kintančiomis baltymų molekulėmis.

     Niekas ir DNR struktūroje neras informacijos, nes ji pati yra informacija, o ne „genetinės informacijos apie organizmą saugykla“. (V. Kučinskas. Tu ir tavo genai. K., 1998. P. 10.)

     Ląstelėje gyvybės failas yra užrašytas keturiomis skirtingomis azotinėm-is bazėm-is arba nukleotidų-ais! Tačiau nė viename nukleotide jokios informacijos nėra - kaip nėra informacijos raidėse. Informacija užrašoma raidėmis, azotinėmis bazėmis, patefono plokštelės mikronelygumais...

     Tačiau gyvybės failas su azotinėmis bazėmis arba nukleotidais gali ir neturėti nieko bendro. Esmė – mintis (idėja), bet ne ženklai kuriais ta mintis užrašyta. Bet kurio organizmo projektą (genomą) galima sėkmingai užrašyti keturiomis skirtingomis raidėmis, keturiais skirtingais skaičiais ar bet kuriais kitais keturiais skirtingais ženklais. Tik ne DNR pavidale jų informacija nebus suprantama ląstelei. Be to vietoj plika akimi nematomos DNR gautume 428 tomų, turinčių po 1000 puslapių, enciklopediją. Tokių enciklopedijų, ir net po du komplektus, yra bet kurioje iš 100 trilijonų mikroskopinėje žmogaus kūno ląstelėje. Per vidutinės trukmės žmogaus gyvenimą ši enciklopedija stulbinančiu tikslumu nukopijuojama apie 1016 kartų.

     Kad tai tiesa iliustruoja kitas veiksmas: bet kurios knygos turinį ar plokštelės melodiją galima išsaugoti DNR molekule. Kitaip tariant pagal vieną ar kitą loginę sistemą bet kurį skaitmeninį failą galima paversti DNR failu, t. yra DVD ar standaus disko informaciją užrašyti azotinių bazių seka. Šiandien tai ilgai trunkantis ir brangus procesas, bet žinant kaip viskas sparčiai tobulėja... Gal būt ne už kalnų diena, kai muzika, kino filmai ar moksliniai pranešimai... bus užrašomi DNR struktūra. Tokios technologijos pranašumas: kompaktiškumas ir informacijos išsaugojimo ilgaamžiškumas. Palyginimui atminties kaupimo tankis MB/mm3: standžiojo disko – 1500, DNR – 2287500000. DNR išsilaikė kauluose, kurie žemėje pragulėjo tūkstančius metų.

     Visa Žemės biosfera neįsivaizduojamo sudėtingumo, tikslumo ir tobulumo programa. Ji saugoma, perrašoma ir perduodama iš kartos į kartą DNR molekulių pavidalu.

     Bet jeigu knygą sukarpysite į atskiras raides ir jas sušluosite į krūvą, jeigu DNR padalinsite į atskirus nukleotidus ir juos sumaišysite, o patefono plokštelę susmulkinsite – tai nebeliks teksto minčių, bus sunaikintas gyvybės failas, niekada neišgirsite plokštelės muzikos ar eilėraščio įrašo.

     Palyginę atsitiktinai susintetintą DNR (be prasmingos informacijos), lytinės ląstelės DNR ar DNR atliekančią standžiojo disko funkciją tik specialistas pastebės skirtumus. Todėl, kad esmė ne pati DNR, o ta informacija, kuri ja užrašyta. Lygiai tai pat ir atsitiktinė raidžių (ženklų) rikiuotė neturi prasmės.

      Stebuklas ne nukleotidai, ne įvairiausios raidės ar kiti ženklai, bet jais užrašytos mintys. Ne patefono plokštelė - o jos mikronelygumais įrašyta melodija. Ne organinių medžiagų buljonas, o iš jų pagal gyvybės bylą (failą) surinktas gyvas organizmas.

     Stebuklas (Dievas) yra čia pat, bet mes Jo nenorime nei matyti, nei girdėti. Gyvybės Projekto didybei žmogaus protas neprilygsta. Evangelijos pagal Joną prologe parašyta: „Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą. (...) Visa per jį atsirado, (...). Jame buvo gyvybė“... (Šventasis Raštas. V., 1998. Jn 1. 1 - 4.) Ženklas „žodis“ reiškia ir mintį, ir informaciją. Po pamokslo dažnai sakoma: „tai buvo Dievo žodis“.

     Neturėdama reikiamos informacijos (Dievo žodžio) lytinė ląstelė nepastatys naujo organizmo. Nėra žodžio – nebus ir kūno!! Orkestras be natų nepagros naujo kūrinio.

     Reikėjo 40 metų mokytis ir mąstyti, kad vieną dieną suvoktum, jog pasakymas  „Tas Žodis buvo pas Dievą, Jame buvo gyvybė“ gali byloti tikrus praeities įvykius.

     Mokslinė pasaulėžiūra teigia priešingai. Kad pirmiausia iš organinių medžiagų atsitiktinai susidarė kūnas, o mintis atsirado vėliau, kad gyvybė (t. tarpe ir žmogus) evoliucionavo, kitaip tariant „susilipdė“ atsitiktinai. Aiškinama, kad tai vyko labai ilgai, palaipsniui, tačiau be projekto, be Kūrėjo.

     Ar meluoja Šventasis Raštas, ar klysta šiuolaikinis mokslas???

     Dėl atsakymo lentoje užrašau trumpą savo mintį. Pvz., „Žemė yra apvali“. Pagalvokite kur yra informacija?... Po to įsivaizduokite, kad nuimu visas 13-ka raidžių ir susidedu į maišą. Raidės liko, bet mano minties maiše nebėra! Maiše minties nėra todėl, kad informacija nebuvo raidėse, ji buvo užrašyta raidėmis. Viskas prasidėjo nuo mano minties, kurią materializavau lietuviškomis raidėmis.

     Dabar imituokime evoliucinį scenarijų: tą pačią mintį iš tų pačių 13-os raidžių pabandykime sudėti aklai. Kokie mūsų šansai tai padaryti galima paskaičiuoti: kad paimsime būtent „Ž“ – tikimybė yra 1 iš 13-os, bet kad po to paimsime „e“ – tikimybė 1 iš (13 x 12), kad iš karto sudėsime „Žem“ tikimybė 1 iš (13 x 12 x 11). Kad traukdami raides atsitiktinai iš karto sudėliosime „Žemė yra apvali“ - tikimybė viena iš (13 x 12 x 11 x 10 x 9 x 8 x 3/7 x 2/6 x 5 x 4 x 3 x 2 x 1). Tai mums turėtų pavykti atlikus vieną milijardą ir 37,8368 milijonus bandymų!! Bet, tai bus tik viena trumputė mintis atsitiktinai sudėta iš tam tikslui paruoštų raidžių. Ar tokiu principu verta rašyti mokslinį darbą, romaną, eilėraštį..? Taip kurti niekam net į galvą neateina, tačiau gyvų būtybių gausybę, įvairenybę ir tobulybę daug kas laiko atsitiktinių įvykių sekomis.

    Gyvybės byla yra DNR spiralės. Jos mintis (instrukcija, programa) užrašyta keturiais skirtingais nukleotidais: adeninu, timinu, guaninu ir citozinu. Kokia tikimybė, kad kokios nors rūšies programa susidėliojo atsitiktinai? Matematiškai: viena iš 4x, kur x - nukleotidų skaičius bet kurioje DNR grandinėje. X reikšmė dažnai siekia milijardus!!!

     Kaip matote Dievo kūrimą neigiantys žmonės taip pat yra tikintys. Tik jie tiki Evoliucija (Atsitiktinumu).

     Pvz., „žmogaus genomas – tai 3,3 x 109 (3,3 milijardų) azotinių bazių porų („skersinukų“). Palyginimui žirnio (Pisum sativum) – 5 x 109.“ (Rančelis V. Genetika. V., 2000. P. 127.) Martynas Yčas savo knygoje Apie biologiją pateikia tokią genomų statistiką milijardais azotinių bazių porų: paukščių - 1,2; žinduolių – 3,2; aštuonkojų - 4,4; svirplių – 5,7; varlių - 6,2. Šiuo atžvilgiu rekordininkai dvikvėpės žuvys: 111,7 (Kaunas. 1994. P. 83.) ir aukštesnieji augalai. Žmogaus genomas informacijos kiekio požiūriu tikrai nėra išskirtinis.

     Kiek Žemėje yra tokių bylų? Mūsų planetoje gyvų organizmų rūšių skirtingais duomenimis gali būti nuo 2 iki 100 milijonų. Spėjama, jog žinduolių surasta 98%, paukščių 96%, roplių 80%, žuvų 72%, varliagyvių 45%, moliuskų 43%, vėžiagyvių 31%, vabzdžių 20%, voragyvių 17%.

     Virusus sudaro tik DNR arba RNR ir keletas baltymų todėl ne visi juos linkę laikyti gyvais organizmais. Tačiau patekę į augalų ar gyvūnų ląsteles jie tampa labai aktyvūs. Ląstelėje virusas nusimeta savo apsauginį apvalkalą ir skverbiasi į branduolį. Jo tikslas pasinaudojus ląstelės mechanizmais organizuoti savo genomų ir juos saugančių baltymų gamybą. Kai okupuota ląstelė nusilps ji virusus paleis į aplinką. (Pvz., šiuo metu nuo ŽIV viruso kasmet miršta apie 1,8 milijonai žmonių).

     Dievo nėra, nes yra DNR - tolygu pasakymui: minties nėra, nes yra raidės. Gali būti tik priešingai: yra raidės, bet nėra minties. Atsitiktinis raidžių kratinys neturi nieko bendro su prasmingu tekstu. Genetinis kodas akivaizdžiai byloja apie Kūrėją, užrašiusį savo Gyvybės Projektą keturiomis azotinėmis bazėmis!!

     Ne veltui Tarybų Sąjungoje po antro pasaulinio karo vyko arši kova prieš genetiką. Tai, kad viskas iš anksto nulemta ir be galo tiksliai suplanuota, visiškai nesiderino su marksizmo – leninizmo ideologų propaguojamu savaiminiu, betiksliu vystymusi nuo paprasto iki vis sudėtingesnio. „Norėdamas paneigti Dievo buvimą, privalai turėti milžinišką išmanymą,“ tačiau to pasiekęs nematysi prasmės įrodinėti, kad Jo nėra. (Šri Šri Ravi Šankaras. Švenčiant meilę. V., 2011. P. 151.)

       Kuo užrašyta gyvybės Byla (Failas)

    Medžiagos, kuri lemia organizmo išvaizdą (fenotipą), funkcijas ir pokyčius nuo gimimo iki mirties (ontogenezę), ieškojimui buvo mestos didžiulės lėšos ir talentingiausių mokslininkų pajėgos. Pradžioje manyta, kad tai baltymai, nors tos medžiagos savybės atspėtos visiškai teisingai: stabilumas ir kopijuojanti sintezė. Kad tai dviejų grandinių (gijų) polimeras - dezoksiribonukleino rūgštis (DNR) - buvo staigmena! Abi DNR grandinės sudarytos iš daugybės nukleotidų (monomerų) sekos ir dėl kompaktiškumo susuktos į glaudžią spiralę.

     Beje, tokios medžiagos egzistavimą maždaug prieš 150 metų numatė ir evoliucijos teorijos tėvas Charlesas Darvinas. Mokslininkas spėjo, jog kūno ląstelėse turėtų būti paveldimų dalelių (gemulų) saugančių informaciją, kaip turėtų formuotis viena ar kita kūno dalis.

     Nukleotidas tai fosforo rūgšties, cukraus ir azotinės bazės junginys. Grandinių „stuburas“ per visą DNR ilgį vienodas: tai fosforo rūgšties ir cukraus iš penkių anglies atomų (dezoksiribozės) girlianda. Užtat prie kiekvienos cukraus molekulės prisijungusi gana sudėtinga azotinė bazė būna keturių rūšių ir taip lemia nukleotido pavadinimą.

     Noriu atkreipti dėmesį į internete esantį Vinco Andriušio straipsnį „Gyvybės Žemėje kilmė“, jo pradžioje labai daug klaidų apibūdinant genetinę medžiagą. Ląstelės – gyvybės „atomai“, tačiau jos ne „vienos ir tos pačios“, o be galo įvairios! Pvz., raumenų, smegenų (neuronai), kraujo, skrandžio... Visos gyvos būtybės pagal jas sudarančių ląstelių tipą skirstomos į prokariotus ir eukariotus...

     Nuklidai – cheminio elemento atomai, kurių branduoliai skiriasi protonų arba neutronų skaičiumi. Tuo tarpu DNR sudaryta iš nukleotidų! DNR (nukleotidą) sudarantis cukrus ne riboza, o desoksiribozė. Panašiai vadinamas RNR cukrus – ribozė. DNR informaciją tik saugo ir daugina, ji baltymų sintezėje nedalyvauja – tai atlieka RNR. Apie nukleotidų prisitvirtinimą prie to, kas įeina į jų pačių sudėtį, visiškas nonsensas. Manau, jog prieš bandymą atsakyti į klausymą kaip atsirado gyvybė reikia atsakyti kas yra gyvybė.

     Abi DNR gijas (kaip ir vandens molekules) riša  azotinių bazių vandenilinės jungtys. Viena vandenilinė jungtis labai silpna, bet kai jų yra milijonai... Taigi, vienos grandinės azotinės bazės jungiasi su kitos grandinės azotinėmis bazėmis ir vienodais tarpais sudaro daugybę jungčių („skersinukų“). Todėl DNR piešiama kaip begalinės spiralinės kopėčios. „Kopėčių skersinukai“ tai minėtų keturių skirtingų azotinių bazių (adenino - timino arba guanino – citozino, sutrumpintai A -  T ir G - C) poros. „Kopėčių turėklai“ – iš fosforo rūgšties ir cukraus.

     Azotinės bazės nesijungia bet kaip  -  A tik su T, o G tik su C. Dėl nekintančios nukleotidų poravimosi tvarkos, kai DNR grandinės atsiskiria, pirmoji grandinė visada atgamins antrąją, o antroji - pirmąją. Tokiu principu visa Gyvybės informacija idealiai nukopijuojama ir padauginama. Vietoj vienos DNR (vieno projekto) atsiranda lygiai tokios pat dvi DNR – du identiški failai turintys po vieną „seną“ grandinę. Taip visa informacija apie gyvybę perduodama sekančiai kartai.

     Tačiau kaip formuojant konkretų baltymą (polipeptidą) reikalingą amino rūgštį „užsako“ (koduoja) DNR nukleotidų seka jeigu skirtingų nukleotidų (azotinių bazių) yra tik keturios (A; T; C; G), o pagrindinių aminorūgščių – dvidešimt?

     1954 metais G. Gamovas, M. Yčas (išeivių iš Lietuvos sūnus) ir A. Ričas suprato, kad tokiu atveju vieną aminorūgštį turi koduoti trijų nukleotidų derinys. Dviejų nukleotidų kombinacijų, sudarančių tik šešiolika (42) skirtingų ženklų, neužtektų. Tuo tarpu trijų nukleotidų kombinacijomis (kai jų yra keturios rūšys) galima gauti net 64 (43) skirtingus ženklus. Pvz., CTA; TCA; ATG...

     Trijų nukleotidų derinį, „pastatantį“ reikiamą aminorūgštį į jai skirtą baltymo vietą genetikai pavadino kodonu, visą nukleotidų seką, informuojančią apie baltymo struktūrą ir funkcijas – genu, o patį genetinį kodą -  tripletiniu.

     Vilniaus universiteto docentas Dobilas Kirvelis 1994 metais Lietuvoje pristatydamas Martyno Yčo knygą „Apie biologiją“ parašė, jog pastarasis su kolegomis „sugalvojo biologinio genetinio kodo tripletus.“ (P. 3) Deja, šią unikalią abėcėlę išrado ne mokslininkai. Reikėjo sakyti, kad šie vyrai suprato Jo (Atsitiktinumo arba Dievo) raštą ir taip atvėrė galimybę iššifruoti genetinį kodą.

     Žmogaus genų lokalizavimui chromosomose, jų pirminės struktūros ir funkcijų nustatymui pasaulyje buvo skirtos milijardinės lėšos. 1990 pradėjus skaityti (skenuoti) žmogaus genomą darbas buvo baigtas tik 2000 balandį.

     Iš tikrųjų šį raštą perskaityti nėra paprasta, nes iš 64 tripletų (Jo raidžių arba ženklų) ne 20 bet 61 koduoja amino rūgštis. Pvz., net 6 skirtingi kodonai užsako leuciną, seriną ir argininą. Tik dvi amino rūgštis, koduoja vieninteliai tripletai: tai metioninas, kurį užsako tik ATG bei triptofanas, kurį užsako tik TGG. Dėl tokių neapibrėžtumų mokslininkai pyktelėjo ir genetinį kodą apibūdino išsigimusiu. Įsivaizduokite raštą, kur garsą „a“ reikštų šeši skirtingi ženklai, „m“ – trys ir pan.

     Tik trys kodonai TAA, TAG ir TGA „neužsako“ aminorūgščių. Tai pabaigos (terminacijos) kodonai skelbiantys, kad baltymo sintezė baigta. Tuo jie skiriasi nuo pradžios (iniciacijos)  kodonų, kurie be šios funkcijos dar koduoja ir aminorūgštis. Prokariotų ir eukarijotų baltymų pradžios kodonai truputi skiriasi, nors pagrindinis ATG (tik ką minėtas kaip koduojantis metioniną) yra tas pats.

     Mokslininkai sako, jog genomas „lyg“, „tarytum“, „kaip“ raštas.  Iš tikrųjų DNR yra tikrų tikriausias Raštas! Tai Gyvybės Biblija (Byla), tik parašyta ne mums įprastais ženklais, o keturiomis skirtingomis azotinėmis bazėmis! Ne veltui Lietuvių kalba yra labai labai sena, nes jos panašiai skambantis ženklas (raktas) kaip „Biblija“ rakina analogišką skrynią.

     Kiekviena chromosoma su joje esančiais genais ir juos skiriančiais tripletais yra atskiras Gyvybės Knygos skyrius. Visą Gyvybės Knygą, vadinamą Genomu, sudaro pilnas informacijos komplektas, reikalingas padaryti vieną ar kitą gyvybės formą. „Genetinis kodas, kaip ir mūsų raštas, pilnas visokiausių ženklų. (...) Jo sandarą, matyt, galima palyginti su knygos turiniu. Yra labai svarbūs skyriai, po to smulkesni, dar smulkesni...“ (Rančelis V. Genetika. V. 2000. P. 62.)

     Nors gyvūno ar augalo DNR molekulė sąlyginai paprasta ir monotoniška, tačiau ji yra unikali instrukcija, kaip padaryti vieną ar kitą gyvą sutvėrimą.  Analogiškai, knygos vertę lemia ne raidžių seka, bet jomis užrašytos mintys.

     Atsitiktine tvarka jungdami nukleotidus mes DNR molekulei nesuteiksime jokios minties. Juo labiau tai nebus unikalus failas apie gyvybės sukūrimą. Lygiai taip pat neparašysime prasmingo teksto aklai dėliodami raides arba neišsaugosime dainos bet kaip nuliedami patefono plokštelę.

     DNR azotinių bazių sekos fragmentas (genas) „užsako“ amino rūgščių seką, o amino rūgščių seka lemia baltymo struktūrą ir funkcijas. Tačiau svarbiausia, kad tik Dievo sukurtas baltymas atliks gyvybiškai svarbias užduotis. Chemikams nesunku ištirpinti amino rūgštis ir sujungti jas peptidinėmis jungtimis. Tačiau „atsitiktinis baltymas“ nebus gyvas.

     Pvz., baltymą hemoglobiną sudaro 150 amino rūgščių seka. Žinant kad visa Žemės gyvybė pagrinde sudėliota iš 20 skirtingų aminorūgščių, galima paskaičiuoti kokia buvo tikimybė hemoglobinui atsirasti atsitiktinai. 1/20 x 1/20 x 1/20 – toks šansas, kad iš eilės teisingai susidėlios trys lego kaladėles. Kad šešios – viena iš 64 milijonų! Galimybė laimėti nacionalinėje Jungtinės Karalystės loterijoje prilygsta vienam iš 14 milijonų. Kiek reiktų bandymų, kad be dieviškų žinių iš karto surinktume 150 amino rūgščių gyvo baltymo seką? Atsakymas – teoriškai 20150.

     Kiek tokiam dėliojimui prireiktų laiko? Tarkim, kad per minutę galima surinkti vieną 150 amino rūgščių sekos versiją. Mūsų Visatai yra beveik 14 trilijonų (14 000 000 000 000) metų, juos dauginkime iš 366 dienų, 24 valandų ir 60 minučių. Suapvalintas atsakymas 7,4 x 1018.

     Jeigu pirmą atsakymą padalinsime iš antro matysime kiek kartų mūsų Visata gali iš naujo gimti ir vėl pasiekti dabartinę būseną kol atsitiktinai sudėliosime vieną gyvą baltymą. Gauto skaičiaus 4,4 x 20135 dydį irgi neįmanoma suvokti. Net jeigu hemoglobino aminorūgščių seką bandytų atsitiktinai sudėlioti visi šiuo metų Žemėje gyvenantys žmonės (7,16 milijardai, ir tai darytų dieną naktį be jokios pertraukos) šio skaičiaus sumažėjimas mums, paprastiems mirtingiesiems, neturėtų praktinės reikšmės.

Komentarai