Pradžia / Be problemų
 

Amžinosios kartotės nelaisvėje: ar iš tiesų gyvename linijiniame laike?

Mes, net to nesuvokdami, gyvename pagal ciklišką laiko sampratą. Dėl ko ciklišką?.. Juk Vakarų civilizacija yra įrėminta ne tik 365 dienų per metus, bet ir savotiško įsipareigojimo gyventi pagal besikartojančių švenčių - Kalėdų, Naujųjų Metų, Velykų, kt. - švenčių ratą. Žinoma, čia kalbame apie Krikščionių pasaulio šventes. Kinai, tibetiečiai turi savo kalendorių... Žydai-judėjai - savo... Iraniečiai - savo... Bet kyla klausimas... juk tai dažniausiai nekviestionuojami dalykai... visiems tikriausiai atrodo, kad gyvename pagal linijinį laiką... Kai iš tikrųjų esame amžinosios kartotės mito vergai.

Onutė Gaidamavičiūtė
2026 m. Lapkričio 17 d., 11:33
Skaityta: 5 k.
Onutės Gaidamavičiūtės vizualizacija
Onutės Gaidamavičiūtės vizualizacija

Amžinosios kartotės nelaisvėje: ar iš tiesų gyvename linijiniame laike?

Mums patinka manyti, kad gyvename linijiniame laike. Kad laikas juda viena kryptimi – iš praeities į ateitį, kad kiekviena diena yra nauja, kiekvienas rytas atveria dar nepatirtą galimybę, o istorija, kaip ir žmogaus gyvenimas, turi pradžią, raidą ir pabaigą. Toks laiko suvokimas atrodo savaime suprantamas. Jį palaiko ir moderniosios civilizacijos pažangos idėja: judame pirmyn, tobulėjame, kuriame, atrandame, paliekame tai, kas sena, ir žengiame į tai, kas nauja.

Tačiau ar tikrai gyvename taip, kaip manome gyvenantys? Galbūt mūsų tariamai linijinis laikas yra tik gražiai įpakuota iliuzija, o iš tiesų mes esame kur kas senesnės, gilesnės ir beveik nepastebimos laiko sampratos įkaitai – amžinosios kartotės mito vergai?

Pažvelkime į mūsų kasdienybę. Vakarų civilizacijoje metai turi 365 dienas (nepaisant keliamųjų metų), tačiau jų struktūrą lemia ne vien astronominis Žemės judėjimas aplink Saulę. Mūsų gyvenimą organizuoja švenčių, minėjimų, ritualų ir simbolinių sugrįžimų kalendorius. Kalėdos, Naujieji metai, Velykos, Sekminės, Visų šventųjų diena... Metai po metų mes sugrįžtame prie tų pačių datų, tų pačių simbolių, tų pačių pasakojimų, tų pačių ritualų. Vėl puošiame Kalėdų eglutes, vėl laukiame dvyliktosios valandos, vėl marginame kiaušinius, vėl sveikiname vieni kitus su prisikėlimu. Net jeigu šių švenčių religinis turinys mums jau nebe toks svarbus, jų kalendorinė galia niekur nedingsta.

Kiekvienais metais mes tarsi iš naujo išgyvename tai, kas jau buvo išgyventa. Ir keisčiausia, kad retai susimąstome, kodėl taip darome. Švenčių kartojimasis atrodo natūralus, savaime suprantamas, beveik biologinis poreikis. Tarsi žmogus negalėtų gyventi be periodiškai pasikartojančių simbolinių sugrįžimų.

Žinoma, skirtingos civilizacijos turi savus laiko matavimo ir jo įprasminimo būdus. Kinų kultūra gyvena pagal savitą tradicinį kalendorių, žydų religinė tradicija – pagal savąją švenčių ir istorinių įvykių seką, Irano kultūroje ypatingą reikšmę turi Nowruz – pavasario lygiadienio ir naujųjų metų šventė. Kiekviena kultūra turi savo simbolinį laiką, savo pradžias, savo atsinaujinimo ritualus. Tačiau po šia įvairove slypi stebėtinai panašus žmogaus poreikis: sugrįžti. Sugrįžti prie ištakų, prie pirmapradžio įvykio, prie kažko, kas jau buvo ir kas, regis, privalo vėl įvykti.

Čia ir atsiveria įdomus paradoksas. Mes deklaruojame tikėjimą linijiniu laiku, tačiau savo gyvenimus organizuojame pagal ciklinį. Mūsų ekonomika, technologijos, mokslas ir politinės institucijos dažnai remiasi progreso, augimo ir ateities idėja. Tačiau mūsų emocinis ir kultūrinis gyvenimas tebėra susietas su pasikartojimu. Mes laukiame ne tik ateities, bet ir to, kas jau buvo. Kiekvienų metų pabaigoje sakome „vėl Kalėdos“, „vėl Naujieji metai“, „vėl pavasaris“. Žodis „vėl“ čia yra kur kas svarbesnis, nei gali pasirodyti.

Galbūt šį paradoksą geriausiai padeda suprasti rumunų religijotyrininko ir filosofo Mircea Eliade's aprašyta archajinė laiko samprata. Knygoje „Amžinojo sugrįžimo mitas“ jis atskleidė, kad tradicinėse kultūrose laikas nebuvo suvokiamas vien kaip negrįžtamai tolstanti įvykių seka. Ritualai, šventės ir religinės apeigos leisdavo žmogui simboliškai sugrįžti į sakralinį, pirmapradį laiką – į mitinę pradžią, kai pasaulis buvo sukurtas, kai dievai atliko savo veiksmus, kai buvo nustatyta pasaulio tvarka.

Kitaip tariant, ritualas nebuvo vien praeities prisiminimas. Jis buvo jos pakartotinis aktualizavimas. Švęsdamas tam tikrą šventę žmogus ne tik prisimindavo įvykį, bet ir simboliškai jame dalyvaudavo. Laikas tarsi prarasdavo savo negrįžtamumą. Tai, kas įvyko kadaise, vėl tapdavo dabartimi.

Ar neturėtume savęs paklausti, kiek šios archajinės laiko sampratos išliko šiuolaikiniame žmoguje?

Juk Kalėdos mums nėra vien gruodžio 25-oji. Tai sugrįžimas į tam tikrą emocinę ir simbolinę erdvę. Į vaikystę, šeimos prisiminimus, namų kvapą, laukimą, dovanas, šviesas tamsiausiu metų laiku. Kiekvienais metais mes bandome atkurti ne tik šventę, bet ir kažkada patirtą jos jausmą. Galbūt todėl Kalėdos kartais sukelia nusivylimą: tikimės, kad pasikartos ne vien data, bet ir kažkada išgyventa būsena. Tačiau mes jau esame kiti žmonės, pasikeitė mūsų aplinka, santykiai, net patys prisiminimai.

Štai čia cikliško laiko samprata susiduria su linijinio laiko tikrove. Kalendorius kartojasi, tačiau žmogus – ne. Šventė sugrįžta, bet mes negalime sugrįžti į save, kokie buvome prieš metus, dešimt ar trisdešimt metų. Ritualas žada tapatybę, o gyvenimas nuolat ją keičia.

Galbūt todėl žmogui taip reikalingi pasikartojantys ritualai. Jie suteikia stabilumo pasaulyje, kuriame niekas nėra stabilu. Jie sukuria iliuziją, kad egzistuoja tam tikra tvarka, kad pasaulis, nepaisant visų jo permainų, vis dėlto sukasi aplink pažįstamą ašį. Kad po žiemos ateis pavasaris, po tamsos – šviesa, po senųjų metų – naujieji. Ciklas suteikia saugumo, nes leidžia tikėtis, kad tai, kas buvo, dar kartą sugrįš.

Tačiau ar šis saugumas nėra kartu ir savotiška nelaisvė?

Juk kartojasi ne tik šventės. Kartojasi ir mūsų gyvenimo scenarijai. Mes kartojame šeimos tradicijas, socialinius vaidmenis, įpročius, lūkesčius, net savo klaidas. Kiekvienais metais pažadame pradėti gyvenimą iš naujo, daugiau sportuoti, mažiau dirbti, daugiau skaityti, atsisakyti žalingų įpročių. Naujieji metai tampa savotišku simboliniu atgimimu. Tačiau kiek šių pažadų iš tikrųjų pakeičia mūsų gyvenimą? Ar ne dažniau jie tik leidžia dar kartą pakartoti tą patį pažadą?

Galbūt Naujųjų metų šventė yra puikiausias mūsų santykio su laiku pavyzdys. Mes tikime nauja pradžia, tačiau jai pasirenkame tą pačią kalendorinę datą, tą patį ritualą, tuos pačius simbolius. Norime ištrūkti iš praeities, bet tai darome pagal iš anksto nustatytą pasikartojimo mechanizmą. Net mūsų maištas prieš rutiną turi savo kalendorių.

Vis dėlto būtų pernelyg paprasta teigti, kad cikliškas laikas tėra archajinis prietaras, išlikęs modernioje visuomenėje. Cikliškumas yra ir pačios gamtos principas. Dienos ir nakties kaita, metų laikai, mėnulio fazės, biologiniai organizmų ritmai – visa tai liudija, kad gyvenimas nėra vienakryptis judėjimas. Mes patys esame įrašyti į ciklus, kurių negalime panaikinti jokia technologine pažanga. Galbūt linijinio laiko samprata yra ne tiek objektyvi tikrovė, kiek modernybės sukurta interpretacija, padedanti įprasminti istoriją, pažangą ir individualų gyvenimą.

Tačiau čia svarbu atskirti du dalykus: ciklišką gamtos laiką ir kultūrinį, ritualinį laiko kartojimąsi. Pirmasis yra neišvengiamas. Antrasis – mūsų pačių kuriamas ir palaikomas. Mes galime rinktis, kaip įprasminti šventes, kokias tradicijas tęsti, kokias keisti, o kokių atsisakyti. Vadinasi, nesame visiškai pasmerkti kartotei.

Galbūt tikroji problema net nėra tai, kad gyvename ciklais. Problema atsiranda tada, kai kartojimąsi palaikome gyvenimu, o ritualą – patirtimi. Kai manome, kad vien dėl to, jog vėl atėjo Kalėdos, mūsų gyvenime kažkas savaime atsinaujino. Kai kalendoriaus lapelio pakeitimą supainiojame su egzistenciniu pokyčiu.

Friedricho Nietzsche's pasiūlyta amžinojo sugrįžimo idėja šiam klausimui suteikia dar radikalesnį matmenį. O kas, jeigu turėtume išgyventi savo gyvenimą ne vieną kartą, bet be galo daug kartų – su visomis jo džiaugsmo ir skausmo akimirkomis, su visomis klaidomis, praradimais ir pasirinkimais? Ar galėtume tokią perspektyvą priimti? Ar tai būtų didžiausias išbandymas, ar, priešingai, patvirtinimas, kad mūsų gyvenimas iš tiesų vertas būti išgyventas dar kartą?

Nietzsche's klausimas nėra vien apie laiką. Jis apie mūsų santykį su savo egzistencija. Jis verčia klausti, ar iš tikrųjų gyvename, ar tik atliekame iš anksto išmoktus savo gyvenimo ritualus.

Ir štai čia norėtųsi sugrįžti prie pradinės prielaidos. Galbūt mes nesame tokie linijinio laiko žmonės, kokiais save laikome. Galbūt mūsų tikėjimas progresu, ateitimi ir nuolatiniu judėjimu pirmyn tėra racionalus paviršius, po kuriuo tebeveikia archajiškas poreikis grįžti prie pradžios. Mes kuriame naujas technologijas, bet švenčiame tas pačias šventes. Keičiame politines santvarkas, bet kartojame istorines klaidas. Kalbame apie ateitį, tačiau emociškai gyvename praeities prisiminimais ir pasikartojančių ritualų laukimu.

Tad galbūt reikėtų ne tiek klausti, ar laikas yra linijinis, ar cikliškas, kiek mėginti suprasti, kodėl žmogui būtina tikėti abiem šiomis laiko formomis. Linijinis laikas suteikia viltį, kad galime pasikeisti. Cikliškas laikas suteikia saugumą, kad pasaulis nesugrius. Vienas mus stumia į priekį, kitas nuolat kviečia sugrįžti.

Tačiau ar įmanoma ištrūkti iš šio užburto rato?

Galbūt atsakymas slypi gebėjime atpažinti kartotę. Neatsisakyti švenčių, tradicijų ar ritualų, bet suvokti jų prigimtį. Nebelaikyti jų savaime suprantamais, o klausti, ką jie mums reiškia. Ar mes iš tiesų norime švęsti, ar tik atliekame kultūriškai paveldėtą veiksmą? Ar laukiame Naujųjų metų todėl, kad tikime nauja pradžia, ar todėl, kad taip esame išmokyti tikėti?

Juk kalendorius gali parodyti, kad praėjo dar vieneri metai, tačiau jis niekada nepasakys, ar mes iš tikrųjų pasistūmėjome į priekį.

Galbūt didžiausia žmogaus laisvė laiko atžvilgiu ir yra ne gebėjimas sustabdyti laiką ar pabėgti nuo jo ciklų, bet gebėjimas nebekartoti savęs aklai. Nes metai gali sugrįžti, šventės gali kartotis, metų laikai gali keistis pagal amžiną gamtos tvarką, tačiau žmogaus gyvenimas – bent jau toks, kokį mes jį patiriame – vyksta tik vieną kartą.

Ir galbūt būtent todėl verta kartais sustoti ir paklausti savęs: ar aš gyvenu savo laiką, ar tik dar kartą išgyvenu kažkieno kito kadaise sukurtą jo scenarijų?

Nes laikas, kuris tik kartojasi, nebūtinai yra gyvenimas. O gyvenimas, kuris niekada nesugrįžta, galbūt ir yra vienintelė tikroji mūsų galimybė ištrūkti iš amžinosios kartotės mito.

Komentarai