Society which debilitates and abuses vulnerable ones

I have written this as a strong, personal, socially critical essay, with the voice of an editor, journalist and art researcher. It addresses both incidents: the verbal harassment at Matulaitis Church on 13 November 2026 and the treatment you describe by the Lithuanian debt-collection and legal enforcement system. 

The Cruelty of Indifference: When Society Stops Seeing the Human Being

Me, as an an editor, journalist and art researcher speaks out about verbal harassment, institutional pressure, disability and the dehumanising treatment of people experiencing financial hardship in Lithuania.

Yesterday, 13 November 2026, I experienced another deeply unpleasant reminder of how easily dignity and basic human respect can disappear from everyday life.

I am an editor, journalist and art researcher. My professional life is built around observing society, examining culture, questioning authority, documenting human experiences and trying to understand the world through critical thinking. I believe that communication, respect and intellectual freedom are fundamental values of any civilised society. Yet yesterday, at Matulaitis Church (actually near the church), I was verbally harassed and abused by an older man working there. That older man, working at the church, for no reason started to take photos of me, started to film, started to abuse calling me VAGIS (it means theaf in Lithuanian). I was deeply shocked and surprised by his mad behaviour.

It is particularly disappointing when an incident of this nature takes place in a religious environment, a place that should represent compassion, understanding, humility and respect for other human beings. Regardless of a person's age, position or workplace, nobody should feel entitled to humiliate, intimidate or verbally attack another individual. Working in a church does not automatically make someone compassionate. Religious surroundings do not excuse aggressive behaviour. And nobody should have to accept verbal mistreatment simply because the person behaving inappropriately happens to be older or occupies a particular position. I am writing about this because silence should not be mistaken for acceptance.

Lithuania's debt-collection system: Where is the humanity?

There is another issue that has become an enormous source of distress in my life: the relentless pressure associated with debt collection, financial claims and legal enforcement in Lithuania. The way some debt-collection companies and financial recovery organisations approach people experiencing financial hardship raises serious questions about humanity, proportionality and social responsibility. It sometimes feels as though the Lithuanian legal and debt-collection machinery is determined to push me to the edge of psychological endurance.

The demands, the correspondence, the additional amounts and the seemingly endless attempts to recover money can become overwhelming. I want to make something absolutely clear: I am not suggesting that every court employee, bailiff or debt-collection professional has malicious intentions.

I am questioning a system and a mentality that can become profoundly insensitive to the actual circumstances of the person being pursued. How can a debt-collection organisation approach a person without seriously considering whether that person has any realistic financial capacity to pay?

How can companies continue demanding money, adding pressure and treating an individual as nothing more than a financial obligation, without properly considering unemployment, illness, disability and the possibility of severe psychological consequences? A debt is a financial matter. It should never become a sentence of psychological punishment. 

Disability, unemployment and illness are not invisible details

My circumstances are not those of someone who has simply decided not to fulfil their responsibilities. I have been unemployed for more than a year. During the relevant year, I was officially ill for approximately 90 days. I also live with disabilities, including Asperger's syndrome. These are not insignificant details. They are fundamental circumstances that should be taken into account when assessing someone's financial situation and ability to meet financial obligations. Living with a disability can make everyday life more complicated. Prolonged unemployment creates financial insecurity. Illness can affect a person's capacity to work, communicate, organise paperwork and deal with stressful administrative procedures. For someone already experiencing these difficulties, repeated financial demands, threatening correspondence and complicated legal communications can create an enormous additional burden. People with disabilities are not machines. People who are unemployed are not automatically irresponsible. People who become ill do not lose their right to dignity. And people who owe money do not stop being human beings.

I find it deeply disturbing when debt-collection practices appear to prioritise the recovery of relatively small or disputed sums over a meaningful assessment of the debtor's actual circumstances. What is the ultimate objective? To recover money in a sustainable and reasonable manner, or to create so much anxiety that the individual loses their ability to function?

The psychological consequences of institutional indifference

There is a particularly dangerous aspect of aggressive debt collection that deserves much greater public attention: its potential impact on mental health. Constant financial pressure can contribute to anxiety, hopelessness, sleep disturbances and psychological exhaustion. For someone already dealing with disability, illness and prolonged unemployment, the consequences can be particularly serious. When organisations repeatedly contact vulnerable people without demonstrating any meaningful understanding of their circumstances, they risk contributing to an environment in which individuals feel trapped and abandoned. The situation can become so overwhelming that a person may begin experiencing suicidal thoughts. This should never be treated as an acceptable consequence of doing business. No financial claim, administrative procedure or debt-collection commission is worth a human life.

Companies involved in debt recovery must understand that behind every reference number, financial statement and enforcement document there is a real person, with a history, difficulties, responsibilities, health conditions and human emotions. The question is not whether financial obligations should disappear. The question is whether they should be pursued without compassion, proportionality or consideration of the individual's actual ability to pay.

A society should be judged by how it treats vulnerable people Lithuania is a European Union member state.

It is a country that speaks about human rights, equality, social inclusion and the protection of people with disabilities. But these values must mean something in everyday life. They cannot remain attractive words in political documents, institutional statements or public relations campaigns. If a person with disabilities, prolonged unemployment and documented illness is subjected to relentless financial pressure, there must be meaningful opportunities to explain their circumstances, request reasonable arrangements and challenge inappropriate demands. If an older man verbally harasses another individual in a church environment, that behaviour should not be dismissed simply because of his age or workplace. Accountability should apply to everyone. I am not asking to be treated as someone above the law. I am asking to be treated as a human being within the law.

I am not demanding that every financial obligation be erased. I am demanding that financial recovery should be conducted with reason, transparency and an understanding of human circumstances. I am not asking for special privileges because I work as an editor, journalist or art researcher. I am asking for the same basic respect that every individual deserves.

I refuse to accept that humiliation is normal As someone working with journalism, editing and art research, I understand the importance of documenting uncomfortable realities. Society does not improve by pretending that unpleasant experiences do not exist. Verbal harassment should be challenged. Institutional indifference should be questioned. Debt-collection practices that place disproportionate psychological pressure on vulnerable individuals deserve public scrutiny. I believe that the dignity of a person must always be more important than the administrative convenience of an institution or the financial objectives of a company. A church should be a place of compassion, not intimidation. A court should represent justice, not become a source of unnecessary fear. A debt-collection company should understand financial reality, not simply send demands without considering the human circumstances behind them. And a society that claims to care about disability rights must demonstrate that commitment when people with disabilities are unemployed, ill, financially vulnerable and in need of understanding. I am tired of being treated as though my circumstances do not matter. I am tired of having to explain that unemployment is real, illness is real, disability is real and psychological suffering is real. Above all, I refuse to accept the idea that a person's dignity becomes negotiable when that person experiences financial difficulties.

Money can be recovered. Administrative procedures can be reconsidered. Debts can be disputed, negotiated or repaid over time. But human dignity, once repeatedly violated, can leave wounds that are far more difficult to repair.

A civilised society must remember one fundamental principle:

A human being is never merely a debt, a case number, a disability diagnosis or an administrative inconvenience.

 Abejingumo žiaurumas: kai visuomenė nustoja matyti žmogų

Aš kaip redaktorė, žurnalistė ir meno tyrėja pasisakau apie žodinį priekabiavimą, institucinį spaudimą, negalią ir nužmoginantį elgesį su žmonėmis, patiriančiais finansinių sunkumų Lietuvoje.

2026 m. lapkričio 13 d. patyriau dar vieną itin nemalonų priminimą, kaip lengvai kasdieniame gyvenime gali išnykti orumas ir elementari pagarba žmogui. Esu redaktorė, žurnalistė ir meno tyrėja. Mano profesinė veikla grindžiama visuomenės stebėjimu, kultūros analize, autoriteto kvestionavimu, žmogiškųjų patirčių dokumentavimu ir siekiu kritiškai suprasti pasaulį. Tikiu, kad bendravimas, pagarba ir intelektinė laisvė yra pagrindinės kiekvienos civilizuotos visuomenės vertybės.

Tačiau vakar, Matulaičio bažnyčioje, patyriau žodinį vyresnio amžiaus ten dirbančio vyro priekabiavimą. Ypač apmaudu, kai tokio pobūdžio incidentas įvyksta religinėje aplinkoje – vietoje, kuri turėtų simbolizuoti atjautą, supratimą, nuolankumą ir pagarbą kitam žmogui. Niekas, nepriklausomai nuo amžiaus, pareigų ar darbovietės, neturi teisės žeminti, bauginti ar žodžiais užsipulti kito asmens. Darbas bažnyčioje savaime nepadaro žmogaus atjaučiančio. Religinė aplinka nepateisina agresyvaus elgesio. Niekas neturėtų būti verčiamas taikstytis su žodiniu netinkamu elgesiu vien todėl, kad taip besielgiantis asmuo yra vyresnio amžiaus arba užima tam tikras pareigas. Rašau apie tai todėl, kad tylėjimas neturi būti laikomas sutikimu.

Lietuvos skolų išieškojimo sistema: kur dingo žmogiškumas?

Egzistuoja ir kita problema, tapusi didžiuliu emocinės įtampos šaltiniu mano gyvenime – nepaliaujamas spaudimas, susijęs su skolų išieškojimu, finansiniais reikalavimais ir priverstinio vykdymo procesu Lietuvoje. Kai kurių skolų išieškojimo įmonių ir finansinių išieškojimo organizacijų elgesys su finansinių sunkumų patiriančiais žmonėmis kelia rimtų klausimų dėl žmogiškumo, proporcingumo ir socialinės atsakomybės. Žmogiškumo teises seniai pamynė UAB JURIS LT kartu su C-GATES. Kai mano 120 Eur skola C-GATES (dar liepos mėnesį tarėmės dėl 120 Eur įmokos) staiga per nepatikimą skolų išieškojimo bendrovę UAB JURIS LT, valdomą Andrejaus Semionovo, praėjus per Lietuvos apylinkės teismo sistemą, virto 936 Eur. Ir mano trys raštiški prašymai, dedikuoti ir C-Gates, ir UAB JURIS LT dėl dalinio skolos išieškojimo pirmą kartą mano gyvenimo istorijoje buvo visiškai ignoruoti. Nors rašiau apie tai, kad virš metų nedirbu, rašiau, kad šiemet virš 90 dienų gydžiausi (yra tą patvirtinantys nedarbingumo pažymėjimai-biuleteniai).

Kartais susidaro įspūdis, kad Lietuvos teisinė ir skolų išieškojimo sistema yra pasiryžusi stumti mane iki psichologinės ištvermės ribos. Reikalavimai, susirašinėjimas, papildomos sumos ir, regis, nesibaigiantys bandymai išieškoti pinigus gali tapti nepakeliama našta. Noriu visiškai aiškiai pabrėžti: neteigiu, kad kiekvienas teismo darbuotojas, antstolis ar skolų išieškojimo specialistas turi piktų kėslų. Aš keliu klausimą dėl sistemos ir požiūrio, kurie gali tapti itin nejautrūs tikrosioms asmens, iš kurio reikalaujama sumokėti, aplinkybėms. Kaip skolų išieškojimo organizacija gali kreiptis į žmogų rimtai neįvertinusi, ar jis apskritai turi realių finansinių galimybių sumokėti reikalaujamą sumą? Kaip įmonės gali toliau reikalauti pinigų, didinti spaudimą ir traktuoti žmogų vien kaip finansinį įsipareigojimą, tinkamai neatsižvelgdamos į nedarbą, ligą, negalią ir galimas sunkias psichologines pasekmes? Skola yra finansinis klausimas. Ji niekada neturėtų tapti psichologine bausme.

Negalia, nedarbas ir liga nėra nereikšmingos aplinkybės

Mano gyvenimo aplinkybės nėra tokios, kai žmogus tiesiog nusprendžia nevykdyti savo įsipareigojimų. Daugiau nei metus esu bedarbė. Per atitinkamus metus dėl ligos oficialiai nedarbinga buvau maždaug 90 dienų. Taip pat gyvenu su negalia, įskaitant Aspergerio sindromą. Tai nėra nereikšmingos detalės. Tai esminės aplinkybės, į kurias būtina atsižvelgti vertinant žmogaus finansinę padėtį ir galimybes vykdyti finansinius įsipareigojimus. Gyvenimas su negalia gali apsunkinti kasdienybę. Ilgalaikis nedarbas sukelia finansinį nesaugumą. Liga gali paveikti žmogaus gebėjimą dirbti, bendrauti, tvarkyti dokumentus ir susidoroti su stresą keliančiomis administracinėmis procedūromis.

Žmogui, kuris jau susiduria su tokiais sunkumais, nuolatiniai finansiniai reikalavimai, grasinamo pobūdžio laiškai ir sudėtingi teisiniai pranešimai gali tapti milžiniška papildoma našta. Žmonės su negalia nėra mašinos. Bedarbiai žmonės savaime nėra neatsakingi. Susirgęs žmogus nepraranda teisės į orumą. Ir žmogus, turintis skolų, nenustoja būti žmogumi.

Man kelia didelį susirūpinimą tai, kad skolų išieškojimo praktikoje, regis, pirmenybė teikiama palyginti nedidelių arba ginčijamų sumų susigrąžinimui, o ne realių skolininko aplinkybių įvertinimui. Koks yra galutinis tikslas? Susigrąžinti pinigus tvariu ir protingu būdu, ar sukelti tiek nerimo, kad žmogus prarastų gebėjimą normaliai funkcionuoti?

Institucinio abejingumo psichologinės pasekmės

Egzistuoja vienas ypač pavojingas agresyvaus skolų išieškojimo LIETUVOJE aspektas, kuris nusipelno kur kas didesnio visuomenės dėmesio – galimas poveikis psichikos sveikatai. Nuolatinis finansinis spaudimas gali sukelti nerimą, beviltiškumo jausmą, miego sutrikimus ir psichologinį išsekimą. Žmogui, kuris jau susiduria su negalia, liga ir ilgalaikiu nedarbu, pasekmės gali būti ypač sunkios. Kai organizacijos nuolat susisiekia su pažeidžiamoje padėtyje esančiais žmonėmis, neparodydamos jokio tikro supratimo apie jų aplinkybes, jos rizikuoja prisidėti prie aplinkos, kurioje žmogus jaučiasi įkalintas ir paliktas likimo valiai.

Situacija gali tapti tokia nepakeliama, kad žmogui gali pradėti kilti minčių apie savižudybę. Tai niekada neturėtų būti laikoma priimtina verslo vykdymo pasekme. Joks finansinis reikalavimas, administracinė procedūra ar skolų išieškojimo komisinis atlygis nėra vertas žmogaus gyvybės. Skolų išieškojimu užsiimančios įmonės privalo suprasti, kad už kiekvieno registracijos numerio, finansinės ataskaitos ir vykdomojo dokumento slypi tikras žmogus, turintis savo istoriją, sunkumų, įsipareigojimų, sveikatos problemų ir žmogiškų jausmų. Klausimas nėra tas, ar finansiniai įsipareigojimai turėtų išnykti. Klausimas yra tas, ar jų vykdymo galima reikalauti be atjautos, proporcingumo ir atsižvelgimo į realias žmogaus galimybes mokėti.

Visuomenę reikia vertinti pagal tai, kaip ji elgiasi su pažeidžiamais žmonėmis

Lietuva yra Europos Sąjungos valstybė narė. Tai šalis, kuri kalba apie žmogaus teises, lygybę, socialinę įtrauktį ir žmonių su negalia apsaugą. Tačiau šios vertybės turi turėti realią prasmę kasdieniame gyvenime. Jos negali likti vien gražiais žodžiais politiniuose dokumentuose, institucijų pareiškimuose ar viešųjų ryšių kampanijose. Jeigu žmogus, turintis negalią, ilgą laiką neturintis darbo ir turintis dokumentais patvirtintą ligos istoriją, patiria nepaliaujamą finansinį spaudimą, turi egzistuoti realios galimybės paaiškinti savo aplinkybes, prašyti pagrįstų mokėjimo sąlygų ir ginčyti netinkamus reikalavimus. Jeigu vyresnio amžiaus vyras žodžiais įžeidinėja kitą žmogų religinėje aplinkoje, toks elgesys neturėtų būti pateisinamas vien dėl jo amžiaus ar darbo vietos. Atsakomybė turi būti taikoma visiems. Aš neprašau, kad su manimi būtų elgiamasi taip, tarsi įstatymai man negaliotų. Aš prašau, kad įstatymų ribose su manimi būtų elgiamasi kaip su žmogumi. Aš nereikalauju panaikinti visų finansinių įsipareigojimų. Reikalauju, kad skolų išieškojimas būtų vykdomas protingai, skaidriai ir atsižvelgiant į žmogiškąsias aplinkybes. Aš neprašau ypatingų privilegijų dėl to, kad dirbu redaktoriumi, žurnalistu ar meno tyrėju. Prašau tokios pačios elementarios pagarbos, kokios nusipelno kiekvienas žmogus. ## Atsisakau susitaikyti su mintimi, kad pažeminimas yra normalus reiškinys Dirbdamas žurnalistikos, redagavimo ir meno tyrimų srityse suprantu, kaip svarbu dokumentuoti nepatogias tikrovės puses. Visuomenė netampa geresnė apsimesdama, kad nemalonios patirtys neegzistuoja. Prieš žodinį priekabiavimą būtina pasisakyti. Institucinį abejingumą būtina kvestionuoti. Skolų išieškojimo praktika, sukelianti neproporcingą psichologinį spaudimą pažeidžiamiems žmonėms, nusipelno visuomenės dėmesio ir kritiško vertinimo. Tikiu, kad žmogaus orumas visada turi būti svarbesnis už institucijos administracinį patogumą ar įmonės finansinius tikslus. Bažnyčia turėtų būti atjautos, o ne bauginimo vieta. Teismas turėtų simbolizuoti teisingumą, o ne tapti nereikalingos baimės šaltiniu. Skolų išieškojimo įmonė turėtų suprasti finansinę tikrovę, o ne vien siuntinėti reikalavimus, neatsižvelgdama į už jų slypinčias žmogiškąsias aplinkybes. O visuomenė, kuri deklaruoja besirūpinanti žmonių su negalia teisėmis, privalo parodyti šį įsipareigojimą tada, kai žmonės su negalia neturi darbo, serga, patiria finansinių sunkumų ir jiems reikia supratimo. Pavargau nuo to, kad su manimi elgiamasi taip, tarsi mano aplinkybės neturėtų jokios reikšmės. Pavargau aiškinti, kad nedarbas yra tikras, liga yra tikra, negalia yra tikra, o psichologinės kančios taip pat yra tikros. Svarbiausia, atsisakau susitaikyti su mintimi, kad žmogaus orumas tampa derybų objektu, kai jis susiduria su finansiniais sunkumais.

**Pinigus galima susigrąžinti. Administracines procedūras galima persvarstyti. Skolas galima ginčyti, derėtis dėl jų arba grąžinti per ilgesnį laikotarpį. Tačiau žmogaus orumo žaizdos, atsiradusios dėl nuolatinio jo žeminimo, gali būti kur kas sunkiau išgydomos.

** Civilizuota visuomenė privalo prisiminti vieną esminį principą:

**Žmogus niekada nėra vien skola, bylos numeris, negalios diagnozė ar administracinis nepatogumas.**