Ai*ma*na

Kai gyvenimas prilygsta mirčiai Buvo ruduo. Prieš dvidešimt septynerius su puse metų. Kauno klinikos. Koridoriai. Laukimas. Nerimas, kurio tada dar nemokėjau įvardyti. Ir žinia, po kurios mano pasaulis daugiau niekada nebebuvo toks pats. Mama serga mirtina liga. Keli žodžiai, galintys sudrebinti visą pasaulį. Man tada buvo vos dvidešimt, gal dvidešimt vieneri. Amžius, kai viskas dar turėtų būti prieš akis. Kai svajonės tik pradeda įgauti formas, kai kuriami planai ir atrodo savaime suprantama, kad yra namai, į kuriuos galima grįžti, ir žmonės, kuriems gali paskambinti bet kuriuo metu. Mama. Tėtis. Žmonės, kurie buvo mano saugumo jausmas. Tačiau labai anksti teko suprasti, kad likimas gali atimti tai, kas atrodė neatskiriama nuo tavęs. Pirmiausia netekau Mamos. Vėliau – Tėčio. Kartu su jais praradau ne tik du artimiausius žmones. Dingo ir tas nematomas jausmas, kad pasaulyje yra vieta, kurioje visada esi laukiamas, suprastas ir saugus. Nuo tada viskas tapo kitaip. Iš šalies žmogus gali atrodyti stiprus. Jis keliasi, dirba, bendrauja, kuria savo kasdienybę, kartais juokiasi. Tačiau niekas nemato to, kas vyksta viduje. Būna dienų, kai tiesiog labai sunku būti. Kai labiausiai norisi ne patarimo, o žmogaus, kuriam galėtum išsakyti viską. Kai norėtum paskambinti Mamai. Kai norėtum išgirsti Tėčio balsą. Kai norėtum pasakyti jiems apie tai, kas vyksta tavo viduje – apie tai, kas skaudina, kas džiugina, ko bijai. Bet telefono numerio jau nebėra kam atsiliepti. Ir tada supranti, kokia gili gali būti vienatvė. Ypač tada, kai aplink yra žmonių, bet nėra nė vieno, kuriam galėtum be baimės parodyti savo silpnumą. Vieni žiūri su gailesčiu. Kiti skuba patarti, kaip reikėtų susitaikyti, kaip išmokti paleisti, kaip būti stipresniam. Tačiau žmogui, išgyvenančiam netektį, ne visada reikia atsakymų. Kartais tereikia, kad kažkas pabūtų šalia. Kad nesakytų, jog „laikas viską išgydo“. Kad nereikalautų paleisti. Kad leistų prisiminti. Leistų verkti. Leistų ilgėtis. Nes netekus tėvų jauname amžiuje prarandama ne tik jų kasdienė būtis. Prarandami žmonės, kurie žinojo tavo istoriją nuo pat pradžių. Kurie prisiminė tavo vaikystę, tavo pirmuosius žingsnius, baimes ir svajones. Jiems nereikėjo aiškinti, kas esi. Jie tiesiog žinojo. Praėjo dvidešimt septyneri su puse metų. Atrodo, tai labai ilgas laikas. Tačiau yra prisiminimų, kurių metai nepanaikina. Kartais užtenka rudens kvapo, ligoninės koridoriaus prisiminimo ar vienos datos, ir viskas sugrįžta ne kaip sena istorija, o kaip gyvas išgyvenimas. Vėl esi tas jaunas žmogus, kuris dar nežino, kaip būti pasaulyje be savo tėvų. Galbūt todėl iki šiol taip stipriai jaučiu saugumo poreikį. Jis buvo prarastas per anksti. Ir galbūt niekas nėra pasiruošęs tokiai netekčiai. Mes tik išmokstame ją nešti. Ne pamiršdami, o priimdami, kad meilė išlieka net tada, kai žmogaus šalia nebėra. Šiandien nenoriu, kad mano skausmas būtų laikomas silpnumu. Nenoriu gailesčio. Noriu būti išgirsta. Kartais žmogui nereikia, kad kas nors išspręstų jo skausmą. Užtenka paprasto buvimo šalia. Žodžių: **„Aš girdžiu tave.“** **„Tau nereikia visada būti stipriai.“** **„Gali apie juos kalbėti.“** Galbūt kai kurių netekčių neįmanoma išgydyti. Galima tik išmokti jas nešti. O laikui bėgant supranti, kad tas skausmas yra ir meilės ženklas. Jeigu taip skauda, vadinasi, taip stipriai mylėjai. Mamą ir Tėtį praradau tada, kai pati dar buvau labai jauna. Tačiau tai, ką jie manyje paliko, niekur nedingo. Jų meilė. Jų vertybės. Jų buvimas mano prisiminimuose. Ir galbūt net ta stiprybė, kuri atsirado ne todėl, kad jos norėjau, o todėl, kad likimas privertė ją savyje atrasti. Todėl šiandien mokausi būti ne su praeitimi, o kartu su ja. Su Mama širdyje. Su Tėčiu atmintyje. Su tuo, ko neįmanoma pakeisti, bet galima priimti. Ir tikiu, kad net praradus pirmąjį saugumo pasaulį galima po truputį susikurti kitą. Ne tokį, koks buvo. Kitokį. Savą. Gyvą. Tokį, kuriame galima prisiminti, ilgėtis ir vis tiek rinktis būti čia.