Apie tai, kas mums vis dar tabu

Savižudybė krikščionybės, judaizmo, hinduizmo, budizmo ir islamo mokymuose Savižudybė yra vienas iš sudėtingiausių klausimų, kuriuos nagrinėja religija, nes ji susijusi su kančia, žmogaus laisve, morale, mirtimi ir gyvenimo prasme. Krikščionybė, judaizmas, hinduizmas, budizmas ir islamas yra sukūrę plačias tradicijas, aiškinančias gyvenimą ir mirtį, tačiau jų požiūriai į savižudybę nėra visiškai vienodi. Daugumoje šių tradicijų sąmoningas savo gyvenimo nutraukimas laikomas morališkai arba dvasiškai problemišku. Tačiau priežastys, dėl kurių taip manoma, gerokai skiriasi, o kai kuriose tradicijose egzistuoja svarbios išimtys ar dviprasmiškos interpretacijos. Taip pat svarbu atskirti religinį mokymą nuo konkretaus žmogaus vertinimo. Žmogus, patiriantis nepakeliamą psichologinę kančią, nebūtinai turi tokį patį atsakomybės laipsnį, kokį tradicinė religinė teisė priskiria žmogui, kuris sąmoningai ir visiškai laisvai priima sprendimą nutraukti savo gyvenimą. ## Krikščionybė: gyvenimas kaip Dievo dovana Krikščionybėje savižudybė tradiciškai laikoma sunkiu moraliniu nusižengimu, nes žmogaus gyvenimas suprantamas kaip Dievo dovana. Pagrindinė mintis yra ta, kad žmogus nėra absoliutus savo gyvenimo šeimininkas. Gyvybė galutinai priklauso Dievui, todėl žmogus neturi neribotos teisės sąmoningai ją nutraukti. Katalikų Bažnyčia šį požiūrį išreiškia ypač aiškiai. Katalikų Bažnyčios katekizmas teigia, kad Dievas išlieka aukščiausiasis gyvybės Viešpats, o žmogus yra jam patikėto gyvenimo **tvarkytojas, o ne savininkas**. Todėl savižudybė laikoma rimtai prieštaraujančia meilei sau, artimui ir Dievui. Istoriškai krikščioniškas požiūris į savižudybę galėjo būti itin griežtas. Savižudybė dažnai buvo laikoma sunkia nuodėme, o kai kuriose krikščioniškosios Europos visuomenėse nusižudžiusiems žmonėms buvo atsisakoma suteikti įprastas laidojimo apeigas. Šv. Augustinas ir vėlesni viduramžių krikščionių teologai griežtai atmetė savižudybę, ypač todėl, kad krikščionybėje gyvenimas suprantamas kaip tai, ką žmogus turi saugoti net ir kentėdamas. Tačiau šiuolaikinėje krikščioniškoje teologijoje labai svarbi tapo mintis, kad **psichologinė kančia gali sumažinti moralinę atsakomybę**. Katalikų Bažnyčios katekizmas aiškiai teigia, kad sunkūs psichologiniai sutrikimai, didelė kančia, nerimas ar stipri baimė gali sumažinti žmogaus atsakomybę už savižudybę. Katekizmas taip pat teigia, kad nereikėtų prarasti vilties dėl žmogaus, mirusio savižudybe, išganymo ir kad Bažnyčia meldžiasi už tokius mirusiuosius. Taigi šiuolaikiniame katalikų mokyme egzistuoja dvi kartu laikomos mintys: pati savižudybė laikoma moraliai klaidingu veiksmu, tačiau žmogus, kuris nusižudo, nebūtinai laikomas visiškai atsakingu už savo veiksmą ar pasmerktas pražūčiai. Šis skirtumas yra labai svarbus, nes tradicinis krikščioniškas savižudybės pasmerkimas nėra tas pats, kas kenčiančio žmogaus pasmerkimas. ## Judaizmas: gyvybės šventumas ir užuojauta kenčiančiam žmogui Judaizmas taip pat tradiciškai draudžia savižudybę. Žydų teisėje, arba *halachoje*, žmogaus gyvybės išsaugojimui teikiama ypatinga reikšmė. Nors Hebrajų Biblijoje nėra paprasto tiesioginio įsakymo „nenusižudyk“, vėlesni rabinų autoritetai draudimą atimti sau gyvybę grindė bibliniais principais, susijusiais su žmogaus gyvybės ir kraujo šventumu. Pagrindinė judaizmo mintis yra ta, kad žmogus neturi absoliučios nuosavybės teisės į savo kūną ir gyvenimą. Gyvybė yra Dievo dovana, todėl sąmoningas jos sunaikinimas pažeidžia žmogui patikėtą atsakomybę. Tačiau judaizmo tradicijoje egzistuoja labai svarbus aspektas, dėl kurio šis požiūris yra kur kas sudėtingesnis nei paprastas teiginys, kad kiekviena savižudybė yra vienodai kalta. Tradicinė žydų teisė nustatė labai aukštą ribą tam, kad mirtis būtų laikoma tyčine savižudybe. Turėjo būti įrodyta, kad žmogus veikė sąmoningai, suprasdamas savo veiksmą ir būdamas sveiko proto. Todėl vėlesni žydų autoritetai dažnai aiškino, kad savižudybė, įvykusi dėl sunkios psichologinės kančios, ligos, siaubo ar nepakeliamos situacijos, gali neatitikti griežto tyčinės savižudybės apibrėžimo. Tai turėjo reikšmės gedėjimui ir laidojimui. Klasikinė žydų teisė numatė tam tikrus gedėjimo apeigų apribojimus žmogui, kuris buvo laikomas sąmoningai nusižudžiusiu. Tačiau šiuolaikiniai rabinai dažnai ieško pagrindo tokį žmogų vertinti su užuojauta, ir šiandien savižudybe mirę žydai dažniausiai laidojami žydų kapinėse ir dėl jų gedima įprastai. Žydų tradicijoje taip pat aptariami išskirtiniai istoriniai atvejai. Ji nagrinėja kankinystę ir situacijas, kai žmogus buvo verčiamas atsisakyti savo tikėjimo arba susidūrė su kitomis kraštutinėmis aplinkybėmis. Tokie atvejai nėra tapatūs įprastai savižudybei ir sukėlė daug teisinių bei teologinių diskusijų. Todėl judaizmo požiūrį galima apibūdinti kaip stipraus draudimo sąmoningai nutraukti savo gyvenimą derinį su gilia užuojauta: **žmogus, kurį užvaldė nepakeliama kančia, neturėtų būti vertinamas taip pat, kaip žmogus, ramiai ir sąmoningai priimantis moralinį sprendimą.** ## Hinduizmas: karma, atgimimas ir savanoriškos mirties sudėtingumas Hinduizmas pateikia sudėtingesnį vaizdą, nes nėra viena centralizuota religinė sistema su vienu visiems privalomu autoritetu. Hinduizmo tradicijose egzistuoja daugybė filosofinių mokyklų, šventraščių, praktikų ir istorinių interpretacijų. Apskritai savižudybė buvo smerkiama todėl, kad gyvenimas suprantamas kaip *karmos* ir *samsaros* – gimimo, mirties ir atgimimo ciklo – dalis. Fizinis kūnas gali būti sunaikinamas, tačiau tai nebūtinai nutraukia kančią ar išsprendžia karmos pasekmes. Asmuo toliau egzistuoja didesniame būties cikle. Svarbus ir *ahimsos*, arba neprievartos, principas. Hinduistinė mintis tradiciškai labai gerbia gyvas būtybes, todėl šis principas paprastai prieštarauja savižudybei. Tačiau hinduizmo istorijoje egzistuoja ryškių išimčių. Kai kurios savanoriškos mirties formos buvo suprantamos kaip religiniai ar asketiniai veiksmai, o ne paprasta savižudybė. Istoriniai pavyzdžiai yra *sati* ir *jauhar*, nors šios praktikos šiais laikais yra griežtai kritikuojamos ir atmestos. Kai kuriose asketinėse tradicijose taip pat atsirado labai specifinių savanoriško kūno atsisakymo formų. Todėl mokslininkai hinduizmo požiūrį į savižudybę dažnai apibūdina kaip **istoriškai nevienareikšmį**, o ne absoliučiai vienodą. Šis skirtumas yra labai svarbus. Žmogus, kuris nutraukia savo gyvenimą dėl nevilties, nebūtinai patenka į tą pačią kategoriją kaip asketas, kuris po ilgos dvasinės disciplinos tam tikromis religinėmis aplinkybėmis savanoriškai atsisako kūniškos egzistencijos. Karmos ir reinkarnacijos sampratos gali lemti dvi iš pirmo žvilgsnio priešingas išvadas. Viena vertus, jos skatina ištvermę: kančia yra daug didesnės dvasinės kelionės dalis, o mirtis nebūtinai išsprendžia pagrindinę problemą. Kita vertus, tam tikros hinduizmo tradicijos istoriškai pripažino labai ribotas religinės savanoriškos mirties formas. ## Budizmas: kančia, intencija ir atgimimas Budizmas pateikia vieną filosofiškai sudėtingiausių požiūrių į savižudybę iš penkių aptariamų tradicijų. Budizmo centre yra *dukkha* – kančios, nepasitenkinimo ir sąlygoto egzistavimo nestabilumo – pripažinimas. Kadangi budizmas taip rimtai vertina kančią, natūraliai kyla klausimas: jei gyvenimas susijęs su kančia, kodėl gi jo nenutraukus? Budistinis atsakymas paprastai yra toks: mirtis savaime neišsprendžia kančios problemos. Kadangi budizmas moko apie atgimimą ir karmą, mirtis nebūtinai nutraukia egzistavimo procesą. Veiksmas, kylantis iš nevilties, neapykantos, baimės ar prisirišimo, pats gali turėti karmų pasekmių. Pirmasis budistinis priesakas tradiciškai išreiškiamas kaip įsipareigojimas susilaikyti nuo gyvybės atėmimo. Todėl savižudybė kelia rimtų etinių problemų. Budistinėje etikoje taip pat ypatingai svarbi **intencija**. Veiksmo moralinis pobūdis priklauso ne tik nuo to, kas fiziškai įvyko, bet ir nuo žmogaus sąmonės bei motyvo. Tačiau budistiniuose šventraščiuose yra keletas sudėtingų pasakojimų apie vienuolius, mirusius savižudybe, tarp jų Channą, Vakkalį ir Godhiką. Mokslininkai ir budizmo teologai šiuos pasakojimus aiškino įvairiai, nes jie ne visada lengvai telpa į paprastą teiginį, kad kiekviena savižudybė yra vienareikšmiškai smerkiama. Kai kurios interpretacijos pabrėžia vienuolių dvasinę būseną, o kitos mano, kad šie pasakojimai pirmiausia kalba apie nušvitimo ir Nirvanos prigimtį, o ne suteikia leidimą nusižudyti. Todėl budizmo negalima tiksliai apibūdinti nei teiginiu „savižudybė visada draudžiama“, nei teiginiu „savižudybė yra priimtina“. Budistinė etika šiuo klausimu yra sudėtinga ir kai kuriais atvejais nevienareikšmė. Vienas iš svarbiausių skirtumų yra tarp savižudybės, kylančios iš destruktyvaus troškimo, baimės ar nevilties, ir išskirtinių atvejų, susijusių su labai pažengusiais praktikuotojais ar ypatingomis medicininėmis aplinkybėmis. Vis dėlto įprastas budistinis atsakas į kančią nėra egzistencijos nutraukimas savižudybe. Tai bandymas suprasti kančią, pakeisti savo santykį su ja, ugdyti atjautą ir išsilaisvinti iš kančios priežasčių. ## Islamas: gyvenimas kaip Allaho patikėta dovana Islamas turi vieną aiškiausių savižudybės draudimų iš penkių aptariamų religijų. Korane, 4-osios suros 29 eilutėje, sakoma: **„Nežudykite savęs (vienas kito). Iš tiesų Allahas yra jums Gailestingas.“** Šį draudimą sustiprina hadisai. Keliuose *Sahih Muslim* ir *Sahih al-Bukhari* pateiktuose pasakojimuose savižudybė griežtai smerkiama ir kalbama apie rimtas pasekmes pomirtiniame gyvenime žmogui, kuris sąmoningai atima sau gyvybę. Teologinis pagrindas glaudžiai susijęs su islamo supratimu, kad gyvybė priklauso Allahui. Žmogus yra jos saugotojas ir patikėtinis, o ne absoliutus savininkas. Todėl kančia nesuteikia žmogui neribotos teisės nutraukti savo gyvenimą. Islamo tradicija taip pat labai stipriai pabrėžia Dievo gailestingumą. Pats Koranas draudimą žudyti save susieja su teiginiu, kad Allahas yra gailestingas, o islamo mokymas ne kartą ragina žmogų kantriai ištverti sunkumus, melstis, pasitikėti Dievu ir ieškoti pagalbos kančios metu. Tačiau griežto religinio draudimo egzistavimas nereiškia, kad kiekvienas musulmonas, miręs savižudybe, automatiškai laikomas žmogumi, kuriam nebeliko Dievo gailestingumo. Individualios atsakomybės, žmogaus psichinės būklės, intencijos ir galutinio Dievo teismo klausimai yra teologiniai dalykai. Žmogus negali užimti Dievo vietos ir galutinai nuspręsti apie kito žmogaus pomirtinį likimą. ## Penkių tradicijų palyginimas Nors jų teologiniai paaiškinimai skiriasi, visose penkiose tradicijose galima pastebėti keletą bendrų temų. **Pirma, gyvenimas laikomas vertingu.** Krikščionybėje gyvenimas yra Dievo dovana; judaizme gyvybės išsaugojimas yra viena iš pagrindinių religinių pareigų; hinduizme gyvenimas suprantamas per karmą ir atgimimą; budizme gyvenimas suteikia galimybę suprasti ir įveikti kančią; islame gyvenimas laikomas Allahui priklausančiu patikėjimu. **Antra, savižudybė paprastai nelaikoma įprastu kančios sprendimu.** Krikščionybė, judaizmas, hinduizmas ir islamas tradiciškai draudžia arba griežtai smerkia įprastą savižudybę. Budizmas klausimą daugiausia nagrinėja per intencijos, karmos ir kančios prigimties sampratas, tačiau įprasta savižudybė taip pat laikoma etiškai problemiška. **Trečia, visos penkios tradicijos yra sudėtingesnės nei paprasta „nuodėmės“ ir „nenuodėmės“ priešprieša.** Krikščionybė pripažįsta, kad psichologiniai sutrikimai gali sumažinti atsakomybę. Judaizmas tradiciškai skiria tyčinę savižudybę nuo mirties, įvykusios dėl psichinės negalios ar kraštutinės kančios. Hinduizmas turi istorinę išskirtinių religinių savanoriškos mirties formų tradiciją. Budizme egzistuoja sudėtingų kanoninių istorijų apie vienuolius, kurie mirė savižudybe. Islamas griežtai draudžia savižudybę, tačiau galutinį žmogaus likimo įvertinimą palieka Dievui. **Ketvirta, kančios prasmė yra esminė.** Nė viena iš šių tradicijų paprasčiausiai nesako, kad kančia įrodo, jog žmogaus gyvenimas tapo bevertis. Priešingai, kančia įtraukiama į didesnį religinį pasaulėvaizdį: santykį su Dievu krikščionybėje ir islame, sandorą ir pareigą judaizme, karmą ir atgimimą hinduizme, kančios transformavimą per išmintį ir išsilaisvinimą budizme. ## Išvada Taigi penkias didžiąsias religines tradicijas sieja įspūdinga bendra nuojauta: **žmogaus kančia nepaverčia žmogaus gyvenimo beverčiu.** Jų teologiniai paaiškinimai labai skiriasi. Krikščionybė pabrėžia Dievo valdžią gyvybei ir mirčiai, kartu vis labiau pabrėždama užuojautą žmogui, kurio gebėjimą priimti sprendimus galėjo paveikti psichologinė kančia. Judaizmas derina griežtą draudimą su ypač išplėtota užuojautos tradicija tiems, kurie galėjo veikti dėl nepakeliamos kančios. Hinduizmas savižudybę aiškina karmos, reinkarnacijos ir *ahimsos* kontekste, tačiau turi sudėtingą istoriją, susijusią su išskirtinėmis savanoriškos mirties formomis. Budizmas ypač daug dėmesio skiria intencijai, prisirišimui, kančiai ir atgimimui, todėl jo etinis požiūris yra sudėtingesnis. Islamas aiškiai draudžia savižudybę Korane ir hadisuose, kartu galutinį žmogaus likimo įvertinimą palikdamas Dievui. Galbūt svarbiausia bendra šių tradicijų mintis nėra vien **„nemirk“**. Tai mintis, kad kančia pati savaime neturi būti interpretuojama kaip galutinė žmogaus gyvenimo prasmė. Kiekviena tradicija sava kalba bando kančią įtraukti į didesnį prasmės, santykio, dvasinio augimo, atsakomybės ar vilties horizontą. Tačiau žmogui, patiriančiam gilią neviltį, religiniai mokymai apie savižudybę neturėtų būti naudojami kaip kaltės ar gėdos ginklas. Jie susiformavo labai skirtinguose istoriniuose pasauliuose. Šiuolaikiniai religiniai mąstytojai vis dažniau skiria sąmoningą moralinį pasirinkimą nuo situacijos, kai žmogaus gebėjimą spręsti užvaldo didžiulė psichologinė kančia. Šis skirtumas ypač aiškiai matomas šiuolaikinėse krikščioniškose ir žydiškose interpretacijose. Šia prasme religinis klausimas **„Ką reiškia savižudybė?“** neatsiejamas nuo kito klausimo: **„Kaip bendruomenė turėtų elgtis su žmogumi, kuris kenčia taip stipriai, kad mirtis jam ima atrodyti geresnė už tolesnį gyvenimą?“** Šių tradicijų atsakymai, nepaisant didžiulių jų skirtumų, vis dažniau krypsta ne į pasmerkimą, o į **užuojautą, buvimą šalia, gyvybės saugojimą ir tikėjimą, kad nepakeliama kančia nebūtinai turi būti paskutinis žmogaus gyvenimo skyrius.**