Pakilk ir nusileisk...

Tyli kibirkštis įžiebs rytinį orą, Staigus džiaugsmo gūsis, skrydis ir žydėjimas — Laukinis tikėjimas, kad gyvenimas šviesus ir gražus, Kol kambarys prisipildo didingų, neįmanomų vizijų. Iš staigios šviesos statau šviesias pilis Ir suplanuoju ištisus pasaulius dar iki vidurdienio atoslūgio, **Įsitikinusi**, kad galiausiai laimėjau kovą, O visi užsitęsę šešėliai nublokšti į šalį. Tada ateina lūžis, aštrus ir staigus krytis, Kur entuziazmas subyra į dulkes, O tyla sutirštėja, sunki kaip siena, Pakeisdama visą tą trumpą, elektrinį pasitikėjimą. Didžios viltys sudužta ant miegamojo grindų; Protas atsisuka į vidų – sunkus, šaltas ir lėtas, Kad užsibūtų prie tamsių, pažįstamų durų, Kur tamsesnės mintys pradeda tyliai čiuždėti. Balanso lakštas šaltas, bekompromisis, tikras — Kalnas, iškilęs aukštai ties dvidešimt vienu tūkstančiu, Skola, pakibusi virš to, kaip jaučiuosi, Našta, kurios joks staigus manijinis sapnas nepajudins ir nepavaldys. Fantazija ištirpsta prieš pilkumą; Skaičiai išlieka, negailestingi ir griežti, Kol nuotaikų kaita šoka savo chaotišką, kartų šokį, **Įstrigusi** tarp lubų ir baimės. Ir vis dėlto aš stoviu čia, per kiekvieną pakilimą ir kritimą, **Pavargusi** šio begalinio rato liudininkė — Laukdama, kol trikdomas švytuoklės judėjimas sustos, Ir ieškodama pagrindo, kuris būtų tiesiog tikras.