Pradžia / Be problemų
 

Šešėlis arba orkestro duobė

Kai pasibaigė opera Philip Glass – Satyagraha, Guru Guru tapo įtartinai šnekus, ir jis savo Mylimąjai, Draveniui ir Giedrei, eilėje prie rūbinės rėžė ilgą kalbą: - Banalu, bet šešėlį sukuria šviesa. Skaidri nuotaika sukuria lauką, kuriame paklystame laimingi, pamiršę nutysusį šešėlį, kuris kaip aštriausias peilis pjauna per pusę laimingas mintis. Susidvejina pasaulis.

Algimantas Lyva ir Mindaugas Peleckis
2015 m. Liepos 06 d., 11:42
Skaityta: 49 k.
Šešėlis arba orkestro duobė

- Atskiriame save nuo svajonių miško, ir kertame karjeros medžius, statome sau būstą, kuriame gyvens šešėliai, ir neliks vietos šviesos šventei. Vaiduokliai ant sienų kirviais iškapoja datas, nes niekas neįsidėmi savo gimimo valandos, bet skaičiuoja kalendorines dienas, nors negali pagauti nei mėnesio, nei metų.

- Užmaršties tinklai gaudo haliucinogenines akis. Apkurtę tuo modifikuotos tylos, paklystame muzikos labirintuose, nors žinome, kas garsas neturi šešėlio, kad klausa nėra dviguba, kad dar galima išgirsti, kaip virpa žemė ir oras, dejuoja gitaros...

- Tamsu, kai esi laimingas, ar išsigandęs. Kiekvieną dieną ateina paprasti, konservuoti koncertai, kurie primena, kad tu dar gyvas, kad dar ne viskas prarasta ir dar gali numirti, kai bus išjungta muzika, kaip pro sudužusias akis bus išmesta aparatūra ir akustinės kolonėlės.

- Sukasi plokštelės, dreba diskai. Muzika netrukdo pasenti, nebando sulaikyti dienų, pakviesti į garso šventę. Uždegę romantiškas žvakes pamirškime laidotuves. Ir visai nesvarbu, kad gyvenimas nenori tau dovanoti nei laimės, nei sėkmės, kad bus tik pralaimėjimai ir netektys, kad bus atimtos net ir laimingos akimirkos, kurių tu nesugebėsi ar nespėsi paslėpti tuščioje ledinukų dėžutėje...

- Artėja visų koncertų pabaiga. Iš orkestro duobės išlips muzikantai. O tu negalėsi rūbinėje atsiimti savo seno kūno, ir išeisi be drabužių, nuogas, bet gyvas, - tarsi pratęsė Dravenis.

- Draveni, kuo tave traukia (orkestro) duobė? – susidomėjo Guru Guru.

- Orkestro duobė - kai sarkofagas, slėptuvė nuo gyvenimo, tai vieta, kurioje žaidžia muzikantai, tai paslaptis... Noriu orkestro duobės, bet, deja, turiu sėdėti balkone, ir klausytis pabodusios operos... Guru Guru, keliaukime į orkestro duobę?

- O kuo taip ji patinka tau, Draveni?

- Tai trauka, gravitacinė svajonių trauka. Esu tikras, kad tu orkestro duobėje pažinsi save ir ištesėsi pažadus duotus užsakovei Mirčiai. Tu vis dar privatus detektyvas, nes negali pats save atleisti iš darbo. Mums keliauti padės patikima gidė - Geltonoji pelytė... Aš jau susitariau...

- Kosmoso varteliai prasivėrė, žydi kvantiniai bijūnai, žaižaruoja kvazarai ir kvepia... – nepakankamai nudžiugo Guru Guru.

- Tai kvepia alyvos, atvežtos iš Marso... Taigi, ar jūs abu pasiruošę kelionei į orkestro duobę? - paklausė Geltonoji pelytė.

- Lįskime į duobę!!! – sutiko ir suriko Guru Guru.

Geltonoji pelytė, Guru Guru ir jo Mylimoji, Dravenis ir Giedrė priėjo prie duobės krašto. Staiga trys kurmiai, apsirengę statybininkų kombinezonais, užtvėrė kelią:

- Remontas, pašaliniams įeiti griežtai draudžiama!

Prie pelytės priskrido piktasai Kranklys, ir nusinešė ją amžiams. Tiek juos abu ir tematė.

Didysis Scenaristas visus personažus išbraukia iš Scenarijaus. Girgžda plunksna, tolumoje girdėti pelytės cypsėjimas ir kranklio kranksėjimas. Merginos pravirko, joms buvo gaila pelytės. Bet kaip pranešė Absurdistano naujienų agentūra, Geltonajai pelytei pavyko pasprukti gyvai, ir net ne sužeistai. Štai taip.

 

Gal ir Vilnius, gal ir ne. 2015 m. 

Komentarai