Pradžia / Be problemų
 

NVO koalicija „Už vaiko teises“ palaiko Norvegijos vaiko teisių apsaugos sistemą

Pastarosiomis dienomis didelio žurnalistų, visuomeninių organizacijų, valdžios institucijų dėmesio sulaukia lietuvių vaiko atskyrimo nuo šeimos atvejis Norvegijoje. NVO koalicija „Už vaiko teises“, kurią sudaro 13 ekspertinių Lietuvos nevyriausybinių organizacijų, reiškia pasitikėjimą Norvegijos vaiko teisių apsaugos sistema, joje dirbančiais profesionalais bei atkreipia visuomenės narių dėmesį į tuos aspektus, kurie šiuo metu yra patys svarbiausi Lietuvai.

VšĮ "Psichikos sveikatos perspektyvos" / NGO Mental Health Perspectives
2015 m. Vasario 09 d., 10:43
Skaityta: 1226 k.
Protesto akimirka. http://visynes.no/wp-content/uploads/2014/10/PK3A3368.jpg.
Protesto akimirka. http://visynes.no/wp-content/uploads/2014/10/PK3A3368.jpg.

Norvegijos vaiko teisių apsaugos sistema vadovaujasi ta pačia JT Vaiko teisių konvencija, kurią ratifikavusi ir Lietuva, todėl pirmiausia siekia užtikrinti vaiko teisę saugiai ir laimingai augti savo šeimoje. Tik tuo atveju, jei turima pagrįstų įtarimų, kad vaikui kyla pavojus, kai paslaugos ir parama šeimai neduoda rezultato, tuomet vaikai apgyvendinami globėjų šeimose ar mažuose šeimyniniuose globos namuose. Kūdikių namų Norvegijoje apskritai nėra, kai tuo tarpu Lietuvoje jų turime net penkis, o įstaigose gyvena keli tūkstančiai vaikų. Atsižvelgiant į tai, kad Norvegijoje gyvena dvigubai daugiau vaikų nei Lietuvoje, tuo tarpu vaikų, netekusių tėvų globos, yra mažiau nei Lietuvoje, akivaizdu, kad norvegų vaiko teisių apsaugos darbuotojai vaikus iš šeimų paima tik kraštutiniais atvejais ir žymiai rečiau nei Lietuvoje, o juolab neatima iš vaiko teisės į šeimą ir netalpina jų į dideles įstaigas.

Vertindami vaikų ir šeimų padėtį Lietuvoje, NVO koalicijos „Už vaiko teises“ ekspertai atkreipia dėmesį į vis dar esančias paramos vaikams ir šeimai sistemos spragas: vis dar turime penkis kūdikių globos namus, keli tūkstančiai vaikų auga vaikų globos namuose, o vaikų teisių padėtis socializacijos centruose dažnai kritinė: užuot koregavus vaikų elgesį ir pasitelkus pažangius vaikų auklėjimo metodus, kurių efektyvumą pagrindžia ir moksliniai tyrimai, šiuose centruose vaikai vis dar neretai „tramdomi“ guminėmis lazdomis, ašarinėmis dujomis ir uždaromi į karcerius primenančias vienutes. Daugybė šeimų ir vaikų gyvena skurde, nesulaukia tinkamos specialistų paramos. Stinga kompleksinių paslaugų vaikams ir šeimoms, paramos globėjų ir įtėvių šeimoms. Lietuva vis dar pasižymi vienais didžiausių savižudybių rodiklių Europoje, o vaikai Lietuvoje yra vieni nelaimingiausių Europoje.

Šiais metais Lietuvoje prasideda deinstitucionalizacijos procesas: suformuota deinstitucionalizacijos darbo grupė prie Įvaikinimo tarnybos bei Neįgaliųjų reikalų departamento, NVO koalicijos „Už vaiko teises“ narės jau keletą metų vykdo pilotinius projektus, kuriančius sisteminius pokyčius įvairiuose Lietuvos regionuose, užtikrinančius kompleksinę paramą vaikams, šeimoms ir kuriančius alternatyvas vaikų institucinei globai. Norint pasiekti tvarių pokyčių, labai svarbu, kad valdžios institucijų, žiniasklaidos atstovų ir kiekvieno mūsų dėmesys nepamestų krypties ir būtų sutelktas ties sisteminiais pokyčiais Lietuvoje: perėjimu nuo institucinės globos prie šeimoje ir bendruomenėje teikiamų paslaugų, kompleksinės paramos vaikams ir šeimoms sistemos sukūrimo, kad galėtume turėti į vaiką ir šeimą orientuotą politiką ir palankią aplinką.

Kalbant apie Norvegiją, norėtume priminti, kad keliasdešimt tūkstančių lietuvių šeimų, gvenančių Norvegijoje, puikiai prisitaikė šioje šalyje, o galbūt atsivežė iš Lietuvos pagarbų ir rūpestingą požiūrį į savo vaikus ir jokių problemų su vaiko teisių apsaugos tarnybomis jiems nekyla. Norėtųsi paskatinti visuomenę įsiklausyti į faktus ir pagrįstus argumentus, nepasiduoti kitų valstybių skatinamai panikai dėl pavienių atvejų, toli gražu neatspindinčių nei norvegų požiūrio į lietuvius, nei lietuvių bendruomenės integracijos Norvegijoje sėkmės.

Vaiko teisių apsaugos sistema Norvegijoje tobulinama jau daugybę dešimtmečių. Vaiko teisių apsaugos įstatymas šioje šalyje priimtas dar 1953-aisiais. Nuo tada spėjo užaugti trys žmonių kartos, giliai suvokiančios vaiko poreikius bei teises. Norvegijoje yra teikiamos kompleksinės paslaugos vaikams bei šeimoms, kurios gerokai padidina vaikų galimybes augti saugioje, darnioje šeimoje. Iškilus sunkumams šeimoje, šioje šalyje dedamos visos įmanomos profesionalų pastangos, siekiant padėti šeimai. Vidutinėje norvegų šeimoje auga daugiau vaikų nei vidutinėje lietuvių šeimoje, ir vaikų norvegams tikrai netrūksta. Šeima yra didžiulė vertybė Norvegijoje, kaip ir vaikai – todėl skiriami visi reikalingi resursai ir pastangos užtikrinti kiekvieno jų gerovę.

Vaikų raidos, psichologijos ekspertai (M. Ainsworth, J. Bowlby ir kt.) prieš daugelį metų daugiamečiais tyrinėjimais įrodė, jog sveikai vaiko (ypač iki 3 m.) fizinei ir psichologinei raidai būtinas prieraišus ryšys su suaugusiuoju (pirminiu rūpintoju: motina/ tėvu, o paėmimo iš šeimos atveju: globėju/ įtėviu). Todėl tinkamam vaiko teisių užtikrinimui būtina šeima, šeimos aplinka. Tuo atveju, kai vaiko sveikatai ir gyvybei gresia pavojus gyvenant savo šeimoje, vaikui turi būti užtikrinamas gyvenimas kitoje šeimoje. Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitetas aiškiai konstatavo, kad institucinė globa, ypač vaikų iki trejų metų amžiaus, yra vaiko teisių pažeidimas.

Daugiau informacijos:

Dovilė Šakalienė, Žmogaus Teisių Stebėjimo Instituto direktorė, tel.: +370 671 04 245, el.p. dovile.sakaliene@hrmi.lt

Rasa Dičpetrienė, Gelbėkit vaikus generalinė direktorė. tel. +370 630 01461, el.p. rasa.dicpetriene@gmail.com

NVO koalicijos „Už vaiko teises“ nariai:                                                                            

  • Žmogaus teisių stebėjimo institutas
  • Labdaros ir paramos fondas „SOS vaikų kaimų Lietuvoje draugija“
  • VšĮ „Paramos vaikams centras“
  • VO „Gelbėkit vaikus“
  • VšĮ „Psichikos sveikatos perspektyvos“
  • VšĮ „Vaikų linija“
  • Asociacija „Nacionalinis aktyvių mamų sambūris“
  • Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrija „Viltis“
  • VšĮ „Šeimos santykių institutas“
  • Asociacija „Lietuvos neįgaliųjų forumas“
  • VšĮ „Vaiko labui“
  • Lietuvos autizmo asociacija "Lietaus vaikai"
  • "Žiburio" labdaros ir paramos fondas

 

Vaiko teisės: apie ką jos ir kam jų reikia?

Vaikystė yra ypatingas gyvenimo periodas, kai mažas žmogus yra pažeidžiamas ir priklausomas nuo suaugusiųjų. Kiekvienam vaikui reikia meilės, globos ir sustiprintos apsaugos, kad vaikystė būtų laiminga, saugi ir vaikai užaugtų geriausiais suaugusiais, kokiais tik gali būti. Vaiko augimo ir vystymosi poreikiais pirmiausia rūpinasi vaiko šeima – tačiau tam, kad šeima galėtų tinkamai atlikti savo funkcijas, jai taip pat yra reikalinga tinkama apsauga ir parama bei paslaugos, kurias šeima turi gauti iš valstybės. Kiekvienoje šalyje turi būti vykdoma tinkama šeimos politika, kuri įtvirtina modernų požiūrį į šeimą, esamų sąlygų ir šiuolaikinės visuomenės iššūkių kontekste; šeimą, kurioje netoleruojamas joks, net “lengvas” smurtas (toks, kaip pvz., pliaukštelėjimas) ir kur vaiko interesai yra svarbiausi.

Tai nereiškia, kad tėvų poreikiai ar interesai tampa mažiau svarbūs ar visiškai nereikšmingi – tačiau tai reiškia, kad turime atsisakyti įsisenėjusių ir žmogaus orumą žeminančių savo elgesio būdų ir kai kurių savo nuostatų. Tarkim, tokių kaip požiūris, kad vaiko nuomonė yra mažiau svarbi nei suaugusiojo. Tokių, kaip požiūris, kad vaikas, kol gyvena po “mūsų stogu”, privalės be jokių išlygų sutikti su viskuo, ką mes sakome ir liepiame – vien dėl to, kad taip pasakė suaugęs, ir nesvarbu, ar vaikui tai patogu ar ne, patinka ar ne, ar jis turi kitokį požiūrį ir nuomonę, ar ne. Tai – klaidingos ir vaiką ne tik žeminančios, bet ir visam gyvenimui žalojančios nuostatos.

Pagalvokime kaip įsivaizduojame savo vaikus užaugusius. Tarkim, po 20 metų. Kokie norime, kad vaikai būtų, kokiais asmenybės bruožais pasižymėtų? Tikriausiai visi iš karto pasakytume, kad norime, jog vaikas būtų atsakingas, sąžiningas, darbštus, gerbtų tėvus ir kitus suaugusius… Dabar pagalvokime, kaip mūsų elgesys su vaikais prisideda prie tokio siekio. Ar kai suduodame vaikui – tai moko jį pagarbos kitam? Ar tai moko jį kalbėtis ir ramiai, be smurto spręsti konfliktus, suvaldyti pykčio priepuolius? Kai sakome vaikui, kad jis mažas ir kvailas, ir todėl privalo paklusti tik tam, ką sakome mes, o pats galės vadovauti savo namuose, kai užaugs – ar tai moko jį pagarbos sau ir kitiems? Ar tai moko jį priimti tinkamus sprendimus ir prisiimti asmeninę atsakomybę už juos?

Kiekvienas mūsų žingsnis kuria vaiko asmenybę, ir todėl vaiko teisės, įtvirtintos Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje – tai pirmiausia, yra vadovas ir vedlys tėvams ir kitiems suaugusiems, kuris paaiškina, ko reikia vaikui, kad jis augtų atsakingas, saugus, sveikas ir laimingas. Tai yra augtų toks, kokiu jam linki tapti mylintys tėvai.

Taip pat, JT Vaiko teisių konvencija yra reikšminga ir tuo, kad tai pirmiausia, tarptautinis valstybių susitarimas ir įsipareigojimas skirti visus savo turimus išteklius tam, kad užtikrinti vaikystės apsaugą ir tinkamų sąlygų vaiko gerovei sukūrimą ir palaikymą. Antra, JT vaiko teisių konvencija – tai aiškios gairės valstybėms, ką konkrečiai jos turi padaryti, kad užtikrinti tinkamas sąlygas vaikams. Tai aiškus pripažinimas, kad kiekvienas vaikas, nepriklausomai nuo jokių skirtumų ar ypatumų, yra svarbus, reikšmingas, turi teisę į geriausias gyvenimo sąlygas bei reikalingą paramą. Taip pat, tai yra pripažinimas, kad vaikas – yra žmogus, o ne suaugusiojo asmens nuosavybė ar jo norų ir užgaidų objektas. Tuo pačiu, JT Vaiko teisių konvencija pripažįsta šeimos svarbą vaiko gyvenime – konvencijoje nurodoma, kad valstybės privalo gerbti tėvus ar kitus vaiku besirūpinančius asmenis, ir jų teises, taip pat jų pasirinkimą vienaip ar kitaip auklėti vaiką, jei tai nepažeidžia geriausių vaiko interesų.

Tad JT Vaiko teisių konvencija – tai ne vaiko norų ar užgaidų įgalinimo įrankis. Tai – rimtas tarptautinis dokumentas, kuris saugo žmogų jautriausiu jo gyvenimo laikotarpiu ir padeda tėvams, kitiems suaugusiems suprasti pagrindinius vaiko vystymosi poreikius. Kartu – tai instrumentas, kuris įgalina stebėti vyriausybių veiksmus ir pastangas apsaugant vaikystę bei kuriant vaikų ir jų šeimų gerovę. JT Vaiko teisių konvencija šiuo atveju nesiskiria nuo jokių kitų žmogaus teises ginančių dokumentų – vaiko teisės yra tos pačios žmogaus teisės, tik išskiriamos kaip atskira grupė, būtent dėl to, kad dėl vaikystės jautrumo ir vaiko pažeidžiamumo šiuo laikotarpiu, vaikams reikia papildomos apsaugos ir dėmesio.

Kodėl nekalbama apie vaikų pareigas?

Žmogaus teisių dokumentai, tame tarpe ir JT Vaiko teisių konvencija įtvirtina sąlygas, kurių reikia žmogaus apsaugai, oriam gyvenimui ir gyvenimo kokybei. Tuo pačiu pripažįstama, kad kiekvienas iš mūsų – ir suaugusieji, ir vaikai – turi laikytis teisėtų moralės, viešosios tvarkos ir visuotinės gerovės reikalavimų. Mes visi privalome gerbti ne tik save ir savo teises, tačiau ir šalia esančius ir jiems priklausančias tas pačias teises. Tačiau šioms nuostatoms įtvirtinti yra kuriami nacionaliniai įstatymai ir kiti teisės aktai, pvz., baudžiamieji, kurie įtvirtina kiekvieno atsakomybę už nepriimtiną, netoleruotiną elgesį, nusikalstamas veikas ir pan.

Žmogaus teisių instrumentų paskirtis pirmiausia yra įtvirtinti kiekvieno žmogaus prigimtines teises ir laisves, ir apibrėžti valstybių vyriausybinių įsipareigojimus tinkamai jas ginti. Pareigų įtvirtinimas tokiuose dokumentuose prieštarautų žmogaus teisių prigimčiai. Paprastai tariant, tai įtvirtintų nuostatą, kad jeigu vaikas neatlieka savo pareigų, jis negali naudotis savo teisėmis – tai tas pats, kas pasakyti, kad mes sutinkame, kad jei vaikas elgiasi nepriimtinai, jis gali būti nužudytas, jam gali būti uždrausta eiti į mokyklą, jis gali būti prievartaujamas ar kitaip išnaudojamas, ir pan. Ar to linkime vaikams? Ne – nuo to vaikus norime apsaugoti, ir būtent apie tai kalba ir JT Vaiko teisių konvencija. Tuo pačiu metu niekas neprieštarauja nuostatai, kad turi būti ugdoma vaiko atsakomybė, pagarba kitiems ir socialiai priimtinas elgesys.

Ar vaiko teisės suteikia vaikams galimybę neklausyti tėvų?

Vaiko teisės ir JT Vaiko teisių konvencija – tai nėra leidimas vaikui elgtis nepriimtinais būdais, žeminant ar kokiu nors būdu skriaudžiant kitą asmenį, negerbiant jo. Tai taip pat nėra leidimas nesilaikyti namų/šeimos taisyklių – tėvų ir vaikų sukurtų kartu. Kai suaugusieji kalba apie vaiko teises, visada norisi jų paklausti – ar galėtumėte išvardinti kelis pavyzdžius, kokios teisės yra nurodytos JT Vaiko teisių konvencijoje? Kokios tos vaiko teisės, kurios leidžia vaikams pvz., grubiai kalbėtis su tėvais ar mokytojais, skaudinti ar smurtauti prieš kitus vaikus ar suaugusius, nesimokyti ar nesitvarkyti namuose? Nei vienas Konvencijos straipsnis neįtvirtina privilegijų vaikams, kurios apriboja suaugusiųjų teises ir suteikia vaikams neadekvačią laisvę. Tačiau konvencija įtvirtina, kad vaikas yra lygus suaugusiam, ir kad jis yra asmenybė, o ne suaugusiojo lūkesčių, norų ir poreikių tenkinimo objektas.

Svarbesnis klausimas yra – kodėl vaikai kartais elgiasi nepagarbiai, neatsakingai, nepripažįsta kitų žmonių poreikių? Vaiko nepriimtino elgesio motyvų gali būti labai daug; kartais vaikai piktnaudžiauja ir posakiu “aš turiu teises, todėl tu nieko negali man padaryti ar pasakyti”. Tačiau tai – ne teisių problema. Tai – vaikų žinių ir teisinio išprusimo, tinkamo žmogaus teisių supratimo, tinkamo dėmesio iš suaugusiųjų pusės stokos pasekmė. Daugelis vaikų patys nežino, kas yra tos teisės ir kaip atrodo jų pritaikymas mūsų kasdieniame gyvenime. 2012 m. Lietuvoje atliktas apžvalgomasis tyrimas apie tai, kokias teises žino vaikai parodė, kad vaikai sugebėjo išvardinti tik teisę į mokslą, teisę į apsaugą nuo smurto, teisę į tinkamą sveikatos apsaugą ir … teisę į meilę. Tad visi piktnaudžiavimai dažnai atsiranda būtent dėl to, kad vaikai žino per mažai, o ne per daug apie savo teises, taip pat ir apie žmogaus teises bendrai. Tą galima pasakyti ir apie suaugusius.

Ar tėvai turi teises?

Kiekvienas suaugęs, taip pat kaip ir kiekvienas vaikas turi tam tikras teises ir laisves, kurios priklauso jam vien dėl to, kad jis gimė žmogumi. Suaugusiojo žmogaus teises gina atitinkami kiekvienos šalies įstatymai, o taip pat – įvairūs tarptautiniai instrumentai, kurie įtvirtina pagarbą kiekvieno žmogaus orumui. Nei vienas žmogus nėra beteisis, nesvarbu, ar tai būtų moteris, ar vyras, vaikas, ar suaugęs, negalią turintis asmuo, tikintis, ar ne – nepriklausomai nuo jokių jo asmenybės bruožų ar kitokių aspektų. Tad tėvai, kaip ir visi kiti, turi ir gali naudotis savo teisėmis.

Dėl teisingos ir tikslios informacijos stokos, tinkamo turinio mokymų vaikams, vaikai dažnai išreiškia nuostatą (tą parodė ir Lietuvoje atlikti tyrimai), kad teisės nustoja galioti, kai tau sukanka 18 metų. Tai dar kartą patvirtina teisinio išprusimo ir žmogaus teisių esmės suvokimo stoką.

http://www.perspektyvos.org

Komentarai