Pradžia / Radikaliai
 

Dvi erotinės miniatiūros

Artėjant savaitgaliui - šiek tiek erotikos.

Vaiva Rykštaitė
2012 m. Liepos 19 d., 15:21
Skaityta: 2553 k.
Be pavadinimo. Deimantės Bandzevičiūtės nuotr.
Be pavadinimo. Deimantės Bandzevičiūtės nuotr.

Laiškas į praeitį

O mergaite, besidažanti motinos lūpdažiu! O mergaite, su dviem dydžiais per dideliais aukštakulniais, besistaipanti prieš veidrodį, svajojanti nusikirpti kasas ir iškeisti mokyklinę kuprinę į krokodilo odos rankinuką! Tavo kūdikiškas tarpkojis dar kvepia motinos pienu, sušilusios pažastys limpa medum, markstydamasi prieš miegą tu pamiršti išmoktą moters mimiką ir tavo spuoguotam veidelyje randasi vaiko nuovargis. Kaip aš tavęs nekenčiu! Kaip aš tavęs geidžiu! Aš tau pavydžiu. Nesupranti, koks fetišas yra tavo mokyklinė uniforma, ir tos baltos medvilninės kelnaitės, kojinaitės, ir ta tavyje gyvenanti žioplė? Nesupranti. Tu mokaisi būti moteris. Mokaisi laukti, šypsotis, žaisti, sukti garbanas ant piršto, kramsnoti apatinę lūpą. Greit išmoksi kvatotis iš nejuokingų pokštų ir inkšti vaizduojant dieviškąją palaimą kažkam šturmuojant tavo rojaus vartus. Tavo skaudžios krūtys sugis vyrų delnuose, tavo kraujas išdžius ir kaulėti pirštai įgus mikliu judesiu iš rankinės ištraukti raktus. O mergaite, stebinti save vonios veidrodyje! O mergaite, besiilginti ateities! Vaikiškos duobutės ant tavo rankų užaks, skruostai nubluks, ir niekniekių pilna rankinė nebus tinkama sėsti ir nusileisti nuo snieguoto kalno. Bet tu neklausyk manęs. Paskubėk. Bėk pasitikti to nejaukaus ryto, kai nudelbusi akis glamžysi suteptas paklodes.  Kaip aš tau pavydžiu... Kaip aš tavęs nekenčiu. Pasiilgau. Geidžiu.

Erotiška novelė

O, tas saldus buvimas karštyje, kandžiojant prisirpusius trešnių kūnus, kai pirštais varva saldus jų kraujas, tarp dantų traška avietės... gal kirminas? Tegul kirminas – nemačiau, o saldu. Prakaitas susikaupė virš antakių, menkiausias judesys ir kaptels į akis. Aš nejudu. Akinantis dangaus karštis. Guliu kaip driežas, tirpstu saulėje... svylančios odos kvapas. Taip kvepia oda sumišusi su smėliu, jūra ir dangum, ir nereikia jokio muilo, o ir tas nepadės – viskas kvepia karščiu. Tinginyste. Popiečio miegu. Įdegio kremu. Šiltu vėju. Nežinau, kuri savaitės diena. Taip ir turi būti. Atostogauju, vadinasi. Atmerkiu akis. Ilgi šešėliai. Saulė jau žemai. Nei telefono, nei laikrodžio, nei vieno žmogaus aplinkui. Šaltas baseino vanduo. Panyru kol apsemia ausis. Vanduo mėlynas. Visada mėlynas. Kodėl žmonės nepastato baseino raudonu dugnu? Daugiau aistros būtų. Ach, taip, tas mitas, kad prišlapinus į baseiną vanduo užsidažys raudonai. Praskėčiu kojas ir nusišlapinu. Vanduo vis tiek mėlynuoja dangumi. Išlipus nukrečia šiurpas. Kyla vėjas. Matyt, vakarop. Nė vieno žmogaus aplinkui, sakiau? Nuo gulto paėmusi rankšluostį einu į terasą. Pėdomis jaučiu įkaitintą grindinį, sausą kiemo žolę ir pagaliau – plytelių vėsą šešėlyje. Šleptelėjusi į plastikinę kėdę prisidegu cigaretę. Pilvu nuo liemenėlės teka vanduo. Mano tėvas sakė, tada kai man buvo keturiolika ir jis pirmą kartą pamatė mano krūtis. Jis sakė: tikiuosi tu nebūsi tokia kaip motina. Tada aš nesupratau ką reiškė „gyvuliškai jautri“. Tada. O dabar suprantu savo motiną, šokančią veidrodžiams, žvakių šviesoje raudonai tepančią lūpas ir tas lūpas nuolat laižančią. Ji visada buvo alkana. Sėdėdavo su tom žvakėm ir tais veidrodžiais, o nesulaukusi išsivirdavo makaronų. Ir rydavo savo alkį (jos lūpos žvilgėjo sviestu), plaudavo savo aistrą raudono vyno gurkšniais, bet niekas jos nepagirdė, ir niekas jos nepasotino. „Tas keistas alkis akyse. Jis skiria mus ar vienija?“ cituodavo savo mėgiamas eiles. „Koks atviras dangus, kaip moters beprotybė atviras...“ Pašokam? Klausdavo užvertusi knygą, ir aš, jos lūpdažiu pasiryškinusi savo vaikiškas lūpas, kraipydavau kaulėtus klubus atkartodama aksominius jos judesius ir baisiai norėjau būti kaip ji. Būti ja. Tu būsi gražesnė, sakydavo motina ir bučiuodavo mane, neįtikėtinai švelniai, vos vos liesdama mano odą, o nugara bėgdavo šiurpas. Ji bučiuodavo mano ausis, kaktą, akis, nosį, lūpas, smakrą ir kaklą. Tuose bučiniuose tilpo nepaaiškinama, nekalta motiniška erotika. Žinojau, kad ji mane mylėjo taip, jog galėjo suvalgyti. Žinojau, kad tokie bučiniai skirti tik man. Žinojau, kad niekada mano bučiniai nepasotins jos alkio, nes myluodama mane savo prakaitu ir pudra svaiginančiam glėby jis vis tiek troško kažko kito. Kažko dar. Dar! Dar! Dar! Dar! Šaukiau aš, tada pirmą kartą pajutusi, ko taip alko mano motina. O kaip jis džiaugėsi! O kaip aš vaitojau, ir norėjau kad tai niekad nesibaigtų! Dar! Prašiau, jam jau apsivertus ant nugaros ir sunkiai gaudant orą. Dar... prašiau, neleisdama jam užmigti. Dar, dar, dar, inkščiau, aš maldavau. Ir jis labai stengėsi. Mūsų paklodė permirko prakaitu, pro langą jau gėdino besiskverbianti šviesa kai aš pagaliau nustojau prašyti. Mudu nuvargome. Aš užmigau.

Neprisimenu savo pirmo, nei antro – išbluko tas nerangus rankų virpėjimas, keistas maudulys papilvėje ir nebylus klausimas po to: tai viskas? Išbluko. Ir viskas. Aš prisimenu šitą, tik šitą, savo pirmą „dar!“, kai manyje atsivėrė prisirpusių vyšnių bedugnė. Ir nuo tada aš žinau, apie ką kalbėjo tėvas, ir kodėl motinai reikėjo žvakių, ir muzikos, muzikos, muzikos, dieve mano, pagrokit kas nors! Aš alkana! O aplink svirpia cikados, burzgia šaldytuvas, spragsi mano žiebtuvėlis. Bet ta cigaretė tamsoj kažkokia vieniša. Gal kas nors pamatys mano liepsną? Nerami siela, sako apie tokias kurios niekaip negali užmigti, bastosi basos po užmigusią žolę, rūko tamsoje ir spokso į mėnulį. Ko blaškaisi? Klausė mėnulis. Katės kuitėsi po šiukšliadėžes, kibire nuskendo musė, gražiai ji nuskendo, įplaukė į mėnulio atspindžio vidurį ir spindėjo savo sparnų perlamutru, kol aš rūkiau tamsoje, nes buvau alkana. Kaip kalė. Dievas žino. Dainuojanti siela kreipiasi į tave, o beribi, o neaprėpiamas, aprėpk mane. Išspręsk mane. Išsekink. 

Komentarai
  • Alvydas - gerasgerąveja
    2012 m. Rugsėjo 01 d., 22:26
    ...puiki ta rykštaitė - atvira, nemeluojanti, negrąžinanti tiesos, neaukštinanti melo, bet pataršanti (kaip gera rykštė) gerokai tą, anapusinę žmogišką būtį. Patikėkit - bus gera rašytoja ta Rykštaitė, NES JI KLAUSO ir GIRDI KŪRĖJO BALSĄ ir užrašo ką reikia. O reikia tik tiek - dorai užrašyt...