Pradžia / Radikaliai
 

O, šventasai įtvirtintas naivume!

Kartą per metus, per kurias nors šventes, man paskambina tolima giminaitė, mamos pusseserės duktė, kurios vestuvėse dar studijų metais buvau pamergė ir tik tiek teliko iš tos giminystės. Taigi, kaip sakoma, devintas vanduo nuo kisieliaus. Iš jos sužinau, kaip gyvena giminaičiai iš mamos pusės.

Pranciška Regina Liubertaitė
2012 m. Birželio 05 d., 10:04
Skaityta: 272 k.
Be pavadinimo. Artūro Rožkovo pieš.
Be pavadinimo. Artūro Rožkovo pieš.
Šiemet ji skambina tuoj po Velykų ir sako: 
 
„Labai keista tau tai sakyti, bet sužinojau, kad turėjai vaiką.“ 
 
„Kas tau sakė?“ – nustembu ir pagalvoju, kaip gerai būtų buvę turėti.
 
„Perskaičiau tavo knygą, o ten taip parašyta.“ 
 
„Bet juk tai romanas – viskas mano išgalvota,“ – juokiuosi.
 
Ragelyje trakšteli ir staiga įsivyrauja tyla.
 
„Alio alio,“ – pasitikrinu, ar girdi.
 
„Kaip taip gali būti? – stebisi. – Rašai, kad turėjai...“
 
„Mano romano ar apysakos veikėja turėjo, o gal turėjo turėti,“  – bandau aiškinti, bet jaučiu, kad nelabai mano atsakymu patiki.
 
Kalba nukrypsta kitur, o kai padedu ragelį, imu svarstyti, kur, kada ir kaip rašiau apie save. Man pačiai atrodo, kad apie save nerašiau, o mano fragmentinio romano herojė visai į mane nepanaši nei profesija, nei išsilavinimu, nei darbu, nei asmeniniu gyvenimu. Gal kiek panaši tuo vidiniu užsisklendimu ir kitokiu požiūriu į pasaulį, skirtingu jo vertinimu. Dar buvo tokia apysaka apie kaimo moters dalią, dar motinos, praradusios dukterį, neapsakomai gili kančia, dar pokario meto vaikystės potyriai, susibėgę į romano fragmentus... Bet kodėl svarstau apie tai? Ar verta svarstyti?
 
Galvon lenda pačios keisčiausios mintys. Suvokiu, kad manimi domisi tik todėl, kad turbūt daugeliui, net iš giminaičių, yra svarbiausia, su kuo aš draugauju, su kuo bendrauju, su kuo gyvenu, ir pagaliau – su kuo miegu arba seniau draugavau, o gal ir miegojau. Smalsiai knebinėjami mano kūriniai tik tam, kad ką nors įskaitytų tarp eilučių ar iš paliktų nuogirdų patikrintų, o kaip buvo iš tikrųjų. O gal netyčia ką prasitarsiu bendraudama telefonu.
 
Ilgokai svarsčiau, kodėl taip susiaurėjo tos mano giminaitės interesai, kas ją paskatino pernelyg uždarai, ribotai mąstyti, kodėl liko tik vienas, pats didžiausias įdomumas – knaisiotis po pažįstamų ar giminaičių gyvenimą, ieškoti ko nors pikantiško, išskirtinai įdomaus ir negirdėto. Kas skatina taip elgtis? Kokios paskatos kursto tą smalsumą? Tokios mintys atklysta pabendravus su kažkada gana artima moteriške, su kuria buvo praleista ne viena akimirka, kai atvažiuodavo vasaroti į kaimą. 
 
Pasirodo, kad svarstyti verta, nes niekada be priežasties neatsiranda ir padariniai. Taigi, iš kur jie, kodėl jie tokie.
 
Dažnai praeinu pro kioską prekybos centre netoli nuo namų ir matau jame daugybę spalvotų žurnalų viršelių. Kartais sustoju, išsitraukiu vieną kitą ir pasivartau. Kokia tuštuma! Turinys beveik visų vienodas, tik skirtingos gražios nuotraukos ir kažkokie nenusakomai tušti skiedalai. Kam jie? Kokia iš jų nauda, jei taip žiūrėtum giliau? Gal užpildyti tarpus tarp nuotraukų. O gal kieno įtakinga dukrelė ar sūnelis už juos turi gauti honorarą? Net ir tokios mintys atklysta paskaičius tokius nieko nei protui, nei jausmams neteikiančius muilo burbulus, tarsi jie būtų „muilo operų“ serijos lietuviškas variantas. Tai tarsi lyg ir gera kava, bet kurios puodelyje užplikius pusę šaukštelio, geri tartum rusvas paplavas arba, kaip mano draugė sako, – siusę. Tai skaitaliena smegenims bukinti, dvasios ubagams ugdyti. Mintys nubėga tarsi nuo žąsies vanduo: be gilesnio virpesio ar jaudulio, be neįprasminančio suvokimo kaip žavus bangelių slydimas vandens paviršiumi.
 
Ir tokia nudvasėjusi skaitaliena „ugdo“ rinkėją, seniau vadintą runkeliu, o dabar jau imtą šaukti paniekinamu patvorinio vardu, iš gėdos susigriebus, jog tas patvorinis, girdi, pats save taip ėmė vadinti. Matyt, toks slydimas paviršiumi yra labai reikalingas ir patogus tiems, kurie nori išsilaikyti sąrašuose, ant šiltos kėdės ar šiaip labai patogioje vietoje ir drumzlėti kartu su tokiais pat nubukintais skaitytojais, kuriems tereikia paskalų lygio „žinių“ smalsumui sužadinti. Taip ir stumiasi valdininkų dienos vaidinant, kad prie kompiuterio ekrano diena iš dienos žaidžiama valstybė, iš kurios reketuojant pinigus dažnai viešai perkama asmeninė garbė ir orumas, asmeniškai neturint net pačios  elementariausios savigarbos. Kai tokia didelė kai kurių valdžiažmogių garbės ir orumo vertė pinigine išraiška, jų sąžinė gūžiasi po menkystos skraiste, kad ir už ją Lietuvos valstybei netektų primokėti. Gėda darosi gyventi tokioje valstybėje.
Komentarai