Pradžia / Radikaliai
 

Absurdiška atlyginimų „sistema“ Lietuvoje

Mūsų Vyriausybė, darbdaviai ir profesinės sąjungos jau nuo praeitų metų kaunasi dėl minimalių mėnesinių algų (MMA), bet susitarti nepavyksta. Vyriausybei 850 Lt yra per daug, nors ir tokia skurdžių alga neužtikrina egzistavimo minimumo, yra žemiausia Europos Sąjungoje (išskyrus Rumuniją ir Bulgariją), stumia mūsų šalies gyventojus į emigraciją. Vyriausybės pozicija, žiūrint iš jos „varpinės bokšto“, jai yra naudinga, nes jei mūsų piliečiai „neišsivaikščiotų“ po kitas šalis, išaugusios bedarbių armijos išlaikymas smogtų ne tik „Sodrai“, Vyriausybės biudžetui bei įvaizdžiui, bet ir visam šalies ūkiui.

Norbertas Penkaitis
2012 m. Birželio 03 d., 15:32
Skaityta: 469 k.
SugarSkull Boy. Artūro Rožkovo pieš.
SugarSkull Boy. Artūro Rožkovo pieš.

Atlyginimų chaosas

Valstybės tarnautojų atlyginimo sektoriuje dominuoja ne vien tik painiava ir savanaudiškumas, bet ir aukšto lygio chaosas. Tačiau nėra kuo stebėtis, nes šio chaoso tėvams tokia sistema yra paranki, nes suteikia galimybę patiems ir saviesiems optimaliai apsitarnauti. Startas „valstybininkų“ savitarnai buvo 2002 m. palaimintas įstatymas, numatantis algų priedų ir premijų (iš „sutaupyto“ uždarbio fondo) mokėjimo galimybę. Savaime suprantama, kad juo didesnis viršininkas, tuo didesnis priedas, pagal buvusį sovietinį principą: „ja - načalnik, ty - durak“ (aš - viršininkas,  tu -  kvailys).

Išpopuliarėjo daugelio viršininkų praktika, savo palankiesiems liokajams mokėti premijas už „gerą darbą“ ir viršvalandžius. Pirmiausia – alga neturėtų būti mokama už negerą darbą, o uolūs  valstybės tarnautojai turėtų būti paaukštinami. Antra – viršvalandžius reikia kompensuoti laisvadieniais, nuolatiniai viršvalandžiai prieštarauja darbo įstatymams, gali būti imituojami, reiškia blogą darbo organizaciją, kenkia darbuotojų ir biudžeto sveikatai. Trečia – visoks „sutaupytas“ uždarbio fondas turėtų būti grąžinamas į biudžetą.  Nepateisinama situacija, kai jau ir taip didelius atlyginimus gaunantiems aukšto rango valdininkams yra dar mokamos ir premijos, kai tuo tarpu kai kuriose valstybinėse institucijose eiliniams darbuotojams gali mėnesiais vėluoti algų išmokėjimas. Problemos sprendimas galėtų  būti toks: vadovams algos išmokamos tik sumokėjus atlyginimus visiems pavaldiniams. Sveiku protu nesuvokiama egzistuojanti algų „sistema“, kai už tą pačią pareigybę vienoje ministerijoje ar savivaldybėje mokamas didesnis, kitoje – gerokai mažesnis atlyginimas. Mūsų valdžiai tai neužkliūva (kodėl?), o piliečiams nuo senų laikų aišku, kad „načalstvo luče znaet“ (viršininkija geriau žino).  

Uždarbių  diapazonai  

Lietuva pirmauja ES ne tik pagal mažiausius, bet ir pagal politinio ir finansinio elito didžiausius atlyginimus. Skirtumas tarp vidutinio darbo užmokesčio ir parlamentarų atlyginimo Lietuvoje yra ženkliai didesnis nei daugumoje kitų šalių. Mūsų politinio elito palaikomose valstybinėse įmonėse ir institucijose ne tik vadovų, bet ir visų vadovaujančių darbuotojų vidutiniai mėnesiniai atlyginimai gali dešimteriopiai viršyti pavaldinių atlyginimus. Aukščiausios valdžios malonės „nusipelnė“ ištisa eilė valdiškų įmonių, kurių vadovaujančių kadrų algos sukelia pavydą kitoms, mažiau proteguojamoms įmonėms. Pavyzdžiui „Klaipėdos naftos“ vadovaujančiųjų  darbuotojų algų vidurkis siekia 22,4 tūkst. Lt, „Lietuvos energijos“ - virš 15 tūkst. Lt, o gausaus būrio „Lietuvos geležinkeliai“ viršininkijos algų vidurkį sudaro palyginti „kuklūs“ 12 tūkst. Lt. Stebėtinai ( o gal pateisinamai?) didelis algų skirtumas egzistuoja ir valstybės finansinio elito tarpe: Lietuvos Banko valdybos narių algos viršija 19 tūkst. Lt, kai tuo pat metu taip vadinami LB specialistai turi „džiaugtis“  2,7 tūkst. Lt alga, nes kandidatų į  bankininkystės olimpo rūmus netrūksta.

Politinio elito valdomuose didmiesčių savivaldybėse labiausiai pamaloninami administracijų direktoriai su 6-7 tūkst. Lt algomis, nes to turbūt nusipelnė (?). Jiems gali pavydėti net šių savivaldybių merai, turintieji tenkintis „tik“ 5-6 tūkst. Lt algomis. Ironiškai tariant, tai geras pavyzdys visai mūsų valdžiai, jog pavaldiniai turi moralinę teisę į „riebesnius“ atlyginimus nei jų viršininkai.

Ne tik pagal viešojo sektoriaus, bet ir pagal privačiojo aukščiausiojo lygio vadovų atlyginimus  lietuviai nelabai nusileidžia net turtingoms ES šalims (kodėl turėtų?). Tačiau reikšmingiau nei bruto atlyginimai yra jų perkamoji galia. Mūsų finansinis elitas pasiekė, kad jų perkamoji galia žymiai lenkia estus ir latvius, bet didesnės nuostabos nusipelnė duomenys, kad mūsų aukščiausio rango kaip valstybės, taip ir verslo vadovai įsigudrino pagal savo realias pajamas aplenkti ne tik mūsų kaimynus, bet ir Vokietijos bei Šveicarijos vadovų elitą, kad ir ne taip žymiai. Paaiškinama tai labai paprastai: ekonomiškai išsivysčiusiose valstybėse didelės pajamos apmokestinamos aukštu pajamų mokesčio tarifu. Tai reiškia, kad iš vokiečių, šveicarų ir kitų šalių didelių pajamų žymiai didesnė dalis mokesčių pavidalu nei mūsuose išplaukia į biudžetą. Tuo pat metu kai mūsų „piniginis elitas“ gali sau leisti didelę prabangą, dauguma mūsų „normalių“ darbuotojų turi tenkintis tokiais uždarbių vidurkiais: valytojai – 800 Lt, sandėlininkai – 1000 Lt, santechnikai – 1200 Lt, biurų sekretorės – 1500 Lt, slaugytojai – 1600 Lt, statybininkai – 1900 Lt, elektrikai – 2000 Lt, ūkininkai – 2100 Lt, mokytojai – 2700 Lt, mokslininkai - 2800 Lt, vaistininkai – 3000 Lt. Aukščiausias deklaruojamas mėnesines bruto pajamas pasiekia notarai – 14000 Lt, tačiau dalis šių pajamų skiriama kontorų išlaikymui. Bet ir šioje sferoje be paradoksų neapsieinama - tos pačios specialybės darbuotojų atlyginimai gali skirtis net iki dviejų kartų.Vidutinis mėnesinis darbo užmokestis, atskaičiavus mokesčius ir, neįskaitant individualių, įmonių š.m. pirmąjį ketvirtį siekė 2138 Lt. Palyginti su ketvirtuoju 2011 m. ketvirčiu jis sumažėjo 1,7 proc. Tai yra menkniekis, nes dėl infliacijos realusis darbo užmokestis ne tik mažėjo, bet ir krito.

„Teisingų“ atlyginimų vizija

Akivaizdu, kad įsigaliojusi dabartinė kaip viešojo, taip ir privataus sektorių atlyginimų painiava ilgainiui nei socialiniu, nei ekonominiu atžvilgiu negali būti toleruojama kaip ir mūsų „valstybininkų“ savitarnos mentalitetas. Ūkio ministras Rimantas Žylius rekomenduoja valstybinių įmonių vadovų atlyginimus nustatyti pagal analogiškų privačių įmonių vadovų pajamas. Tokie analogai nepateisinami, nes privatininkai nėra apmokami iš valstybinio biudžeto, jie, priešingai nei valdininkai, neturi „šiltų“ kėdžių, bet turi būti kompetentingi kad išsilaikytų konkurencinėje kovoje, gali prarasti visą savo investuotą turtą, neša ant savo pečių bankroto riziką, ir tai turi apsimokėti.

Vokietijoje, kaip ir kitose išsivysčiusiose valstybėse yra vieninga valstybės tarnautojų apmokėjimo sistema. Atlyginimai priklauso nuo užimamų pareigų, kvalifikacijos, darbo stažo. Priedai gali būti taikomi kaip 13-ieji ar net didesni mėnesiniai atlyginimai prieš atostogas ir šventes. Taip pat numatomi priedai valstybės tarnautojams regionuose, kuriuose nekilnojamo turto kainos, o kartu ir butų nuomos, viršija šalies vidurkį. Jokie priedai už viršvalandžius ar kitus „nuopelnus“ nenumatomi. Net Angela Merkel neturi teisės savo sekretorės pamaloninti kokiu nors priedu.

Priešrinkiniame laikotarpyje politinės partijos šioje srityje galėtų veiksmingai profiliuotis, t.y.  įsipareigoti panaikinti chaotišką ir įgyvendinti racionalią viešojo sektoriaus darbuotojų apmokėjimo sistemą. Nors jau pradėtos skleisti pasakėčios padidinti minimalią algą iki 1500 Lt viliojančiai skamba, tačiau, norisi tikėti, kad dauguma rinkėjų labiau patikėtų realesniais pažadais. Akivaizdu, kad būsimos vyriausybės prioritetas atlyginimų srityje turėtų būti ekonominiu potencialu pagrįsta, socialiai orientuota vieninga valstybės tarnautojų apmokėjimo sistema. Laukiam kol politiniame horizonte atsiras kokia nors partija, kuri  pažadės iš pagrindų reformuoti absurdišką „valstybininkų“ apmokėjimo sistemą.

Komentarai
  • Aloyzas
    2012 m. Liepos 10 d., 09:50
    Šis p. Norberto straipsnis patvirtina visuomenėje plintančią nuomonę, kad dabartinis elitas(deja jo didesnė dalis apsišaukėliai ir sukčiai)naudojasi savitarna kaip ir prie sovietų. Gal būt dabartinio elito galimybės žymiai didesnės.Kuo aukštesnes pareigas užimi tuo didesnį priedą gauni. Ir reikia skaičiuoti ne procentais o kartais.Prie sovietų dar kažkokia kontrolė buvo,buvo ir mokos fondas kurio negalėjai viršyti ir premijų limitas ir vadovas savavališkai negalėjo pasikelti atlyginimo. Premijos už gerą darbą -absurdų absurdas.Daleiskime įmonė neša vien nuostolius o premijos už gerą darbą mokamos. Tokių pavyzdžių rasim įv. sferose.P Norbero pateiktuose samprotavimuose patraukli būtų sistema Vokietijoj.Ne veltui liaudyje sklandomintis, kad Lietuvai, šiai giminų ir švogerių šalei, trūksta "šlubo vokiečio" kuris sugebėtų įvesti tvarką.
    Rinkdami naująjį seimą susimastykim ir pasistenkim atrinkti "grūdus nuo pelų"!!! Saugokimės nuo rėksnių ir išsišokėlių.