Kuršėno šalies pasakos

Kodėl Morkos nebežydi?

Šv. Morkus, apaštalo Petro palydovas, buvo pasiūstas į platų pasaulį surasti kažkieno pradangintą miltams sijoti sietą.

– Be jo, Danguje nebus galima duonos iškepti, – apsireiškusi vakarienės metu, pareiškė Mergelė Marija.  

Po šių šventų Marijos žodžių, apaštalų plaimintas Morkus, užsimetęs milo apsiaustą, asilo nešinas išvyko į beribę nežinią. Jis turėjo galimybę judėti į visas keturias puses: eiti per Egipto dykumas, stabtelti Pažadėtoje Žemėje, malšintį troškulį iš midumi tekančių upių. Kelionė truko net keturiasdešimt metų. Paieškas sunkino tai, kad  paklausti kur eiti, nebuvo ko. Nesimatė aplink jokio žmogaus. Nebent tamsaus debesies, kuris kabojo virš  Šv. Morkaus galvos. Jame rodėsi kažkas slypėjo, savo siluetą įsisupęs. Tačiau su debesimi Šv. Morkus nebuvo įpratęs kalbėtis. Pamatęs tolumoje degančią ugnį, suskubo prie jos. Deja, tai buvo liepsnojantis krūmas, nušviečiantis kelią tolyn. Visur Šv. Morkus ieškojo sieto, visuose Žemės taškuose, Aliaskoje, ant Siono kalno, patyrė ir karščio ir šalčio, tačiau jo pastangos neatsipirko.

– Kur man eiti, – pakėlęs akis gailia gaida išrėkė žodžius ir nuliūdęs prisnūdo. Ilgos paieškos buvo atėmusios visas iš jo kūno jėgas ir viltį. Sapne apsireiškęs, jo išsiilgęs Šv. Petras Morkų nukreipė peklon. Tas į ten leidosi asilo nešamas. Po kelių bemiegių naktų, jis ir jo asilas stoviniavo prie peklos. Jų niekas nelaukė, tad vartai nebuvo atšauti. Teko neprašytiems įeiti. Iš didelių puodų kilo juodi dūmai. Jie graužė akis, neprašyti lindo į gerklę, kuri perštėjo. Morkus pasijuto tarsi kažkieno būtų smaugiamas, jį kamavo kosulys. Asilas prigulė ir tuoj pat užsnūdo. Vargšelis buvo labai pavargęs. Laikas šuoliavo lyg eiklūs žirgai, tad reikėjo veikti. Apsidairęs, Šv. Morkus aptiko velnių pavogtą sietą. Išdaigoms nelabieji buvo labai gabūs. Sietas jiems buvo nė motais, tačiau nusižengimus daryti buvo linkę. Velniškai kvatoti piktą padarius. Pavogę jo nenaudojo, kampe numestą laikė. Išvydęs brangų Megelės Marijos daiktą, iš džiaugsmo Morkus taip užrėkė, kad  net Dangus šią naujieną išgirdo.

– Tai, ko man reikia.

Tačiau ją išgirdo ne tik esantys Danguje, bet ir peklos gyventojai. Susigrūmė Morkus su velniais, šie tučtuojau šakes išsitraukė, piktai šakėmis prismeigti ketindami. Tuomet Morkus metė sietą  žemėn, kur žmonės gyveno.  Tas užkliudė darže kukliai augančią žolytę, kurios šaknys Žemę dievino. Paliesta sieto Žolė staiga pražydo. Smulkiais, baltais žiedeliais, primenančiais žvaigždes danguje. Daržan mėgėjus ateiti džiugindama. Ją pavadino Morkaus gėle.

Nuo tada morkos lysvėje žiedus krovusios. Supyko daržovės, kad visi dėmesį į jas kreipia, tik jas sėja ir jas rauna ir karą joms paskelbė. Suprato Morka, kam jai tie žiedai, geriau su visais draugiškai gyventi. Atsisakė jų, atsižadėjo. Sutartį su Šv. Morkumi pasirašė. Nuo šiol ji stypso darže, neketindama paržysti. Nes Šv. Morkus aukštai, o jai Žemėje reikia gyventi ir žemišką gyvenimą praktikuoti.

Bulvės

Paskojama, kad bulvės gyvenusios Žemės paviršiuje, tačiau su akmenimis jas painioję. Tuomet jos ,,bulbėmis" buvo vadinamos. Panašumas buvęs neapsakytas.

Kad būtų galima atskirti, reikėjo rankoje ją sušildyti. Pajutę pulsuojantį kraują ir širdies šilumą, suprasdavo kad čia bulbė. Akmuo neturėjęs širdies, tad delnuose išlikęs šaltas. Vyravusi sumaištis. Vietoje bulvių žmonės akmenis sriubon dėję ir iš jų bandę viralą skrandžiui išvirti. Daug pykčio buvę po to. Bernai keikę ponus, kad už durną laikomi ir badu marinami. Ponai virėjas piktu liežuviu tarsi botagu plakę. Kalčiausios buvusios bulvės.

Kad išpirktų savo kaltę, Žemėn sulindo. Save pasmerkė nematyti dienos šviesos anei Saulės. Gyvenimą su sliekais pasirinko. Tik daigus su žiedais kiekvienais metais sukrauna ir juos Saulei parodo. Žmonės jų stiebą pamatę, žino, kad tai ,,bulbė". Iškasę iš jos skanų viralą išsiverda.

Kaip Žilvinas tapo Agurku

Pabėgo ankstų rytmetį Eglė nuo savo jaunikio. Jis buvo roplys žaltys vardu Žilvinas. Tai įvyko kuomet tas užpečkyje susirangęs snaudė. Begalinis sunkumas užgulė ant Eglės širdies, motulės ir žalių rūtų prie gimtojo namo lango žaliuojant išsiilgo. Nepaisė žalčiui duoto pažado su juo gyvenimą nugyventi. Paspruko nė laiškelio neparašiusi. Apie save galvojo. Manė, kad Žilvinas be jos išsiversiąs. Tačiau pabudęs Žilvinas iš karto suprato jos klastą. Jo žaltiška širdis tai nujautė. Sukandęs dantis ir nurijęs širdgėlą iškošė:

– Išdavei tu mane. Negalvok, kad taip lengvai  iš mano gyvenimo išnyksi.

Ir išsivijo paskui. Tik kur lėkti nežinojo. Paklausė ant akmens tupinčios varlės. Ši žalčių kalbos nemokėdama savąja ėmėsi aiškinti:

– Kva, kva...

– Ko čia kvaksi matau kad nenori išduoti. Abi susimokėte mane apgauti. – Ir taip sušvilpė, kad net žolių stiebai pradėjo linkti. Po šaižaus garso iš visų pusių plaukte plaukti pradėjo Žilvino giminaičiai. Girdėjosi jų šnypštimas. Mat daugelis iš jų jau snaudė. Išgirdę pagalbos šauksmą, tuoj pat atkuto ir pilni pykčio atsirangė. Susirinkę apsupo varlę ir ėmėsi  kvosti. Tačiau ši pradėjo gailiai raudas raudoti, prašydama jos mažų vaikų pagailėti ir jai kelią į namus atlaisvinti.

– Jei aš nepareisiu, mano varliukai našlaičiais liks. Kas juos užaugins ir gyveniman išleis.

Žilvinui svetimos ašaros nebuvo prie širdies, tad suskubo savo žmoną vytis. Labai ją mylėjo ir be jos savo ateities neįsivaizdavo. Tiek rytmečių į patekančią saulę žvelgta, tiek saulėlydžių su ja palydėta. Nebesileido prisiminimų taku, neskaudino širdies, nemorėjo, kad ši plyštų pusiau.

Tik paryčiui Žilvinas pasiekė kaimą iš kurio Eglė buvo nutekėjusi. Nemėgo Žilvinas jos brolių, o broliai nemėgo jo. Manė, kad Eglė geresnio likimo verta. Bet lemtis lėmė, kad porą nematomais saitais pats Dievas surišo. Tai įvyko kuomet Žilvinui pabodo Rojuje gyventi. Nerado jis vietos, Dievas matė jį obely sėdintį ar ant dangaus krašto pasvirusį, Žemėn žvelgiantį. Tuomet Visagalis leido jam Žemėje apsigyventi. Manė, kad paragavęs daug neteisybės, pats panorės į Rojų grįžti. 

Gulėjo Žilvinas Eglės tėviškės serbentų krūme ir žvalgėsi. Tikėjosi žmoną išvysiąs. Bet veltui. Pragulėjęs tris dienas ir naktis į Dievą prabilo:

– Sakyk man, kur savo žmoną rasti?

Neištarė Dievas anei žodžio, tik įvyniojo žaltį į agurko maršką ir lysvėn patarė atsigulti. Galbūt savo mylimąją apgaule prisivilios. Kad ją pritrauktų, buvęs žaltys, o dabartinis agurkas gelsvais žiedais pražydo. Ir iki šiol viliasi Eglę suvilioti. Šį kart ne pažadais, bet gelsvais žiedais.