Guru Guru sugrįžta

(JAU NE LAIŠKAS 007! Tai kas? Monologas, dialogas, burbėjimas, kliedesys...)

Neprireikė net varginančios transformacijos Mongolijos vienuolyne, nereikėjo net trumpam tapti Lama Lama. Guru Guru išvengė skausmingų asmenybės (o gal ir individualybės!?) pokyčių ir vėl galėjo (privalėjo!?) tęsti savo (o gal kito?) gyvenimą. Skliausteliuose įkalintos mintys veržėsi į laivę. Tai kieno gi gyvenimą buvo įpareigotas „stumti“ Guru Guru? Sakoma, kad pokyčiai neišvengiami, sakoma, kad nieko nėra pastovaus, sakoma...

Tai kas, kad sakoma... O kaip tuomet išlikti savimi, kai viskas kinta? Kaip kalbėti, kai žodžiai keičia prasmių rūbus ir vaikosi madų? Kaip šnekėti, kai viešoje erdvėje ignoruojama normali (dar nesunorminta) kalba? Žodis žemina žodį. Juokinga? Argi?

Autoriai Algimantas Lyva ir Mindaugas Peleckis paliko neužbaigtą darbą „Žiemos knygą“. Darbas turi būti pabaigtas, todėl Algimantas Lyva sugrįžta užbaigti šią knygą. Dėkoti nereikia. Ir iki! Po metų bus dar viena popierinė knyga, o dabar skaitytojai vėl galės stebėti (gal ir skaityti) bendrą autorių kūrybą. 

***

Swami Swami jautė, kad jis yra ne jis. Melagingo Ego koncepcija buvo atmesta. Situacija buvo ne metafizinė. O kokia?

Virš galvos praskrido atominių gandrų eskadra. Kažkur už miško pasigirdo sprogimai – krito psichodeliniai grybai. Iš proto kraustėsi varlės ir rupūžės. Tik driežai vis dar nepasidavė ir kovojo už laisvę.

Swami Swami jau senokai įtarė – čia ne jo pasaulis. Duris pravėrė Vapsva Maja, draugė, pretenduojanti tapti Dulsinėja iš Toboso, išrinktąja, princese. Neišdegs! Swami Swami turėjo Mylimąją. Metalinės roko replės suspaudė širdį – kur Ji, Mylimoji, Išrinktoji, Vienintelė.

– Tai aš tavo Vienintelė! – piktai sudūzgė Vapsva Maja, – apsižvalgyki aplinkui. Tu gyveni tobulame pasaulyje, kuriame nėra skurdo, bedarbystės... Tu esi Swami Swami, bet tau net nereikia nieko mokyti. Tu laisvas, tiksliau – tu priklausai man!

– Koks mano tikras vardas?

– Jei sužinosi, sugrįši atgal į XXI amžiaus pradžią... – įspėjo Vapsva Maja.

– Tik vitingas Twa(n)xta Li(etus) žino mano tikrąjį vardą. – tyliai sumetė Swami Swami. – Aš esu nepatenkintas savo nauju vardu – jis netikras, suktas, klastingas... Kažkas „užčiaupė“ mane, suklastojo ir nubloškė kelis šimtmečius į priekį...

– Apie ką mąstai, brangusis? – sukluso Vapsva Maja.

– Apie tave... – skiedė Swami Swami.

– Ir ką?

– Tu nuodinga, aštri...

– Džiugu girdėti, – linksmai sudūzgė Vapsva Maja.

Vapsva Maja švelniai, beveik neskaudžiai bakstelėjo geluonimi į Swami Swami skruostą ir patenkinta nuskrido. Dabar beliko tik surasti vitingą. Swami Swami surinko atsitiktinį numerį (atsitiktinumų nebūna!) ir išgirdo vitingo balsą.

– Koks mano vardas?

– Guru Guru...

– O tu Dravenis?

– Taip, – atsakė vitingas, – bet titulą aš pasiliksiu...

– Neprieštarauju... – nusijuokė Guru Guru.