Swami Swami nuotykiai ir abejonės, arba 2345-ieji (9)

Kaziuko mugėje nusipirkau grupės „Gerai, kad“ CD, nes pardavėjas buvo afrobaltas ir traukė pirkėjų dėmesį. Plokšteles išgraibstė per dvi valandas. Nustebęs ir sukrėstas pardavėjo paklausiau:

– Ar jūs esate Swami Swami?

– Ne, aš tautodailininkas.

– Ar jūs grojate?

– Kanklėmis... – atsakė afrobaltas.

– Kur išmokote lietuvių kalbą?

– Tai mano gimtoji kalba...

Susigėdęs atsisveikinau ir nuėjau šalin. Supratau – mes artistai, ir vaidiname žiemą, todėl pamirštame, kad esame lietuviai. Lietuviais tampa kiti, kurie nevaidina vasaros, kurie džiaugiasi pavasariu ir sniegu. Kodėl apie lietų (Lietuvą!?) svajojam girti? Gal todėl, kad esame balti? Nudažyti svetimais dažais... Užgesintomis kalkėmis, gotikine dinozaurų kreida, monitorių rūku... Melu ir istorijos klastotėmis...

Jei pučia palankus vėjas, mes pavirstame afrobaltais ir mūsų tampa labai daug (vienas milijardas!), ir mes tampame invazija (o gal vizija?), ir išplečiam Lietuvą iki absoliutaus nulio. Žemiau kristi jau negalima, ir gal todėl mums vis dar norisi tylos? Kapinių ramybės... Interneto palaimos...

Mintis nutraukė smūgis į pažiaunę. Mane be gailesčio talžė afrobaltas:

– Išdavike, parsidavėli... Tu nemyli Lietuvos!

– Aš vitingas Tvan(x)ta Li(etus) ir aš myliu Prūsiją!

– Prūsijos nėra!

– Bet Lietuva yra! – atkirtau, bet neatsikirtau.

Afrobaltas nurimo ir padovanojo man dar vieną Swami Swami grupės CD „Gerai, kad Lietuva yra“.

– Tikrai gerai... – su palengvėjimu atsidusau...

Laikas, kai yra Lietuva...

***

Versdamas šį laišką pagalvojau: Dievas nėra, Dievo yra, o Gyvenimas ne yrA, bet Yra. 

Vertėjas, 2345-ieji, pakeliui į