Karolis Rupkus: „Vienintelis dalykas, kuris man asmeniškai kelia nerimą šiuolaikinėje muzikoje, tai jos turinys“ (video)

Nuorodos:

https://www.facebook.com/arrogantics

https://soundcloud.com/arrogantics

https://www.facebook.com/karolisrupkusmusic

https://soundcloud.com/karolis-rupkus

https://www.youtube.com/user/karolisrup/videos

Interviu (2015 02 25):

Vardas, pavardė, gimimo metai ir vieta.

Karolis Rupkus. 1987 m., Klaipėda.

Susipažinimas su muzika.

Pirmas susidūrimas su muzika, kurį prisimenu – tai itin dažnai vaikystėje skambėjusios Vytauto Kernagio „Kukučio baladės“. Mano tėtis turėjo šio rinkinio vinilą ir jis man vaikystėje itin patiko.

Antras ryškus atsiminimas – tai muzikos mokykla. Prisimenu, jog dar darželyje kažkas atnešė lankstinukus su informacija apie Jeronimo Kačinsko muzikos mokyklą. Tuomet pats pasiėmiau vieną lankstinuką ir, parnešęs namo tėvams, pasakiau, jog noriu čia eiti. Pasirodo šis sprendimas buvo lemtingas...

Pirmosios grupės, kuriose teko groti/jas sukurti. Pirmi sukurti kūriniai.

Muziką pradėjau kurti, kai man buvo 14 metų. Tuomet pradėjau mokytis groti gitara ir išmokęs vos kelis akordus pradėjau prie jų dėlioti kažkokius banalokus tekstus. Būtent tuo laiku nusipirkau „Oasis“ geriausių dainų rinkinį, ir šis CD mano grotuve be perstojo sukosi pusę metų. Tada prasidėjo „rokenrolo amžius“...

Būdamas 16 metų (2003 m.) pradėjau groti Juozo Karoso muzikos mokyklos džiazroko grupėje „Silence Breakers“, o vėliau iš šios grupės gimė savarankiškas muzikinis darinys – grupė „Arrogantics“. Ši grupė buvo unikali vien tuo, jog gyvavo 8 metus (nuo 2006 iki 2014 m.) ir jos sudėtis išliko visiškai nepakitusi. „Arrogantics“  taip ir neišleido savo albumo, tačiau surengė daugiau nei 150 koncertų, sudalyvavo dviejuose „Karklės“ festivaliuose, išleido porą radijo singlų.

Arrogantics

Kur grojate, ką kuriate dabar?

Oficialiai grupės veikla nutrūko 2014 metais. Tačiau jau iki tol porą metų dažniau koncertuodavau vienas. Šiuo metu įrašinėju savo solinį albumą, kuris turėtų pasirodyti šių metų gegužę. Tikriausiai drąsiai galiu įvardinti, kad šiuo metu aš groju „pop“ muziką.

Pagrindinės įtakos – nuo muzikos iki bet ko.

Tikriausiai didžiausią įtaką man daro pats gyvenimas ir tai, kokią informaciją jis man suteikia. Aš esu stebėtojas. Mėgstu gilintis į įvairius procesus. Man įdomūs tiek protinės, tiek jausminės žmogaus išraiškos. Todėl vieną dieną galiu parašyti ganėtinai banalią dainą apie meilę, o kitą dieną savo kūryboje polemizuoti apie socialines problemas.

Jei reikėtų išvardinti atlikėjus, kurių muzika man darė įtaką skirtingais gyvenimo periodais, tikriausiai apie tai reikėtų rašyti atskirą interviu. Tačiau pastaruosius keletą metų mano grotuve ir galvoje skamba tokie atlikėjai, kaip David Grey, Glen Hansard, Damien Rice, Jammie Cullum, Paolo Nutini. Taip pat Leonard Cohen, Van Morrison, Joe Cocker ir daugelis kitų.

Iš lietuvių atlikėjų visuomet su malonumu klausausi Vytauto Kernagio, Dariaus Žvirblio, grupių „Karma“, „Arbata“, taip pat labai žaviuosi Lietuvos elektroninės muzikos kūrėjais „Ten Walls“ bei „GeraiGerai“.

Aš esu tiesiog paprastas žmogus, kuriam patinka jo visi liūdni kūriniai.

Bet gyvenime būta ir linksmų dalykų?

Labai puikiai prisimenu vieną koncertą su grupe „Arrogantics“, kurio metu gavau gan rimtą socialinę pamoką. Grojome vieno Lietuvos mažo miestelio šventėje. Tai buvo vienas iš tų renginių, kur apskritai tokios muzikos, kurią tuo metu grojome mes, ten visiškai nereikėjo. Pamenu, jog mus apšildė to miestelio liaudiškos muzikos kapela, aplink buvo daug agresyvių ir gerokai alkoholio padauginusių žmonių, o visą renginį saugojo du policininkai, kurie net bijojo lipti iš savo automobilio. Ir ne be reikalo, nes liaudis ten buvo tokia girta, jog net tik, kad retas kuris pastovėjo ant kojų, tačiau kai kas jau ir šnekėjosi, pvz., su koncertiniu garsiakalbiu.  Pagroję pirmus du savo kūrinius supratom, kad mūsų kūryba šiandien čia nebus įvertinta. Negana to, ant scenos netrukdomi galėjo lipti, kas norėjo, tad turėjom du pasirinkimus: nulipti nuo scenos ir įsivelti į muštynes (nes jos tikrai būtų kilusios), kuriose mes tikrai neturėjome šansų, arba groti tai, kas publikai patinka. Nusprendėm „patausoti sveikatą“ ir surengėm „pageidavimų koncertą“... Drąsiai galiu pasakyti, kad tai buvo vienintelis mano koncertas, kuriame teko 6 kartus groti „Kelias pas tave“. Tačiau nepaisant viso šio didelio muzikinio ir socialinio košmaro, būtent šiame renginyje aš akis į akį susidūriau su posakio „Nespręsk apie knygą pagal jos viršelį“ prasmingumu: publikoje buvo vienas žmogus, kurį tikriausiai toje vietoje visi vadina „miestelio keistuoliu“. Tai buvo vyriškis, apsirengęs aptemptais „klišiniais“ moteriškais džinsais, išaugtiniu džinsiniu švarkeliu, ant peties jis turėjo užsidėjęs moterišką rankinę ir į ausį įsisegęs kažkokį keistos formos auksinį auskarą. Jis visą koncertą stovėjo nuošalyje, o renginio vidury užlipo ant scenos ir pradėjo eiti manęs link. Po kokio penkiolikto prašymo pagroti kažką iš „Pūko“ repertuaro tą vakarą iš skirtingų asmenų, pamatęs ateinantį tą keistai atrodantį tipą, jau norėjau bėgti nuo scenos... Tačiau tuomet tas žmogus itin mandagiai pasakė: „Aš labai atsiprašau, kad trukdau, bet gal galėtumėte pagroti kažką iš Bryan Adams repertuaro“... Po to karto aš niekada net nemėginu susidaryti kažkokio vaizdo apie žmogų iš jo išorinių savybių.

Ar yra toks dalykas kaip menininko Pašaukimas? Ar tai tiesiog, kaip sakė a. a. E. Mieželaitis, „1 proc. talento ir 99 proc. darbo“?

Menininko pašaukimas tikrai yra... Nes tuomet bet kas, įdėjęs 99 proc. darbo, galėtų sukurti šedevrą. O šedevrai kartais būna sukuriami ir visiškų tinginių... 

Ką manote apie garso meną/eksperimentinę muziką/garsavaizdžio meną (derinant su ir teatru, pvz.) pasaulyje ir Lietuvoje? Ką labiausiai vertinate?

Manau, kad šiais laikais mes turime itin didelį garsinio meno pasirinkimą tiek pasaulyje tiek Lietuvoje. Kalbant apie Lietuvą, pastaruosius dešimt metų mūsų pop, roko ar elektroninės muzikos scenoje galima vadinti šiokiu tokiu renesansu. Mes stipriai patobulėjome garso įrašymo bei apdirbimo srityje, atsirado teigiamai vakarietiškas požiūris į muzikos verslą ir kūrybą, gerokai pagerėjo koncertų kokybė. Vienintelis dalykas, kuris man asmeniškai kelia nerimą šiuolaikinėje muzikoje, tai jos turinys. Mano nuomone, šiandien mes muzikos srityje šiek tiek primename naują žaislą gavusį vaiką, kuris visų pirma nori parodyti draugams visas naujo žaislų lemputes, mechanizmus ir blizgučius, nepaisant to, jog žaislo funkcija yra paprastesnė ir reikšmingesnė už jo detales. Subjektyviai kalbant, muzika pirmiausia žmogui turi kelti kažkokią emociją ir nešti kažkokią mintį. Turi būti profesionalus muzikinis pagrindas, o tada visi efektai, įrašymo subtilybės ir mada. Tačiau šiuolaikinėje muzikoje pastaruoju metu pastebiu atvirkštinius procesus.