Jazzyvile: „Muzika yra ir pati geriausia draugė, guodėja, ir pati griežčiausia mokytoja“ (video)

Nuorodos:

https://www.facebook.com/jazzyvile

https://soundcloud.com/jazzyvile

http://jazzyvile.bandcamp.com

https://www.youtube.com/user/TheJazzyvile/videos

Jazzyvile interviu-„tardymas“ (2015 03 06).

Vardas, pavardė, gimimo metai ir vieta.

Živilė Povilaitytė-Buzaitė, 1984 m., Kaunas.

Kada susipažinote su muzika?

Mano pažintis su muzika turbūt įvyko pačioje kūdikystėje. Namuose buvo gausiai ir garsiai klausomasi muzikos, o aš ją labai puikiai priimdavau. Be to, mano muzikalumą šeima pastebėjo itin anksti, kai ėmiau atkartoti garsus. Na, o pirmasis pasirodymas įvyko 1987 m. lopšelyje-darželyje. Po pirmojo pasirodymo taip ir nenustojau vis „rodytis“ scenoje.

Pirmosios grupės, kuriose teko groti/jas sukurti. Pirmi sukurti kūriniai.

Visiškai atvirai pasakysiu, kad muzikinėje srityje esu visiška savamokslė. Nors vaikystėje buvo užmačių profesionaliai mokytis muzikos, visgi mano širdis traukė prie dainavimo, vokalinio atlikimo, o kitos muzikos disciplinos susilaukė atmetimo reakcijos. Be to traukė mane humanitariniai, gamtos mokslai, pamokos gimnazijoje, o dainavimas užimdavo visą mano laisvalaikį.

Dėl šių priežasčių nenuostabu, kad muzikinių grupių kūrimui pritrūko pasitikėjimo savimi. Tačiau vokalinis įdirbis, muzikos pajauta patraukė kitų muzikantų ir kūrėjų dėmesį.

2003 metais tapau džiazo kolektyvo „Dixxband“ vokaliste. Būtent su šiuo amplua prasidėjo mano profesionali muzikinė veikla.

Kūrybinį potencialą atvėrė prodiuseris ir garso inžinierius Andrius Laucevičius a.k.a. Andy Lau. Su juo bei Mantu Kiselaičiu 2006 metais sukūriau pačią pirmąją savo dainą „In My Soul“, sulaukusią didelio publikos pripažinimo ir tais pačiais metais „Radiocentro“ apdovanojimuose nominuotą į geriausio šokių muzikos kūrinio poziciją.

„Dixxband“ dainavau 2003–2008 m., nuo 2006 m. „Soulhoppers“, nuo 2012 m.  ZAAK.

Jūsų diskografija.

Dixxband – „The Right Music Dose“ (CD, 2006);

Golden Parazyth – „Apartment of Steel“ (CD, 2006);

Andy Lau – „Forms, Types & Models“ (CD, 2010);

Golden Parazyth – „Windows 98“ (Digital EP, 2012);

NRK1 – „Kickophony“ (Digital album, 2013);

Jazzyvile – „Destinations“ (CD, 2015)

Kokiuose žymesniuose, įdomesniuose koncertuose, festivaliuose dalyvavote?

Pats pirmasis tikrai ĮDOMUS festivalis, kuriame man teko sudalyvauti, buvo Jaro Ramūno organizuotas avangardinės muzikos festivalis „Sumirimas“ (berods, 1996 m.). Turiu juokingų nuotraukų, kai aš ir mano draugė, pasipuošusios princesių suknelėmis, rankose nešdamos lauko teniso raketes, dainavome Nėriaus Pečiūros išmokintą dainą:

„Maža mergaitė

Užmigo naktį

Ir ji išvydo

Spalvotą sapną.

Mik, mik, mik,

Mažasis prince,

Mik, mik, mik,

Damoklo karde,

Mik, mik, mik,

Mik, mik, mik.“

Su „Dixxband“ pasirodžiau Vinicos (Ukraina), Gižicko (Lenkija), taip pat Birštono, Kauno džiazo festivaliuose.

2006 m. kartu su Andy Lau, „Golden Parazyth“ ir Virus J apšildžiau „Litexpo“ parodų rūmuose legendinius šokių muzikos dievaičius „Underworld“.

2007 m. vyko „Soulhoppers“ projekto pristatymas Vilniaus elektrinėje su tuometinėmis šokių aikštelių pažibomis „Nesakyk mamai“, „Ryralio“.

2010 m. kartu su „Soulhoppers“ apšildėme „DJ Magazine“ keliskart geriausiu pasaulio DJ tituluotą Armin van Buuren.

2013 m. dalyvavau „Golden Parazyth“ koncerte, nacionalinio transliuotojo organizuojamame „LRT Opus“ gyvų koncertų cikle.

Taip pat esu pasirodžiusi festivaliuose „Satta Outside“, „Loftas Fest“, „Karklė“ bei „Spartakiada“.

Ką kuriate dabar?

Šiuo metu esu įnikusi į savo debiutinio albumo „Destinations“ pristatymą, t. y. koncertinį turą ir su juo susijusius reikalus. Be abejo, kūrybinis procesas tęsiamas, tik ne visu pajėgumu.

Ruošiu naujus kūrinius su ZAAK, prodiuseriu L8M8. Tęsiu laisvą kūrybą, be konkretaus formato, žanrinių įsipareigojimų. Leidžiu širdžiai dainuoti.

Pagrindinės įtakos.

Sunku pasakyt, kieno įtaka labiausiai girdima mano kūryboje. Kaip dainininkė, dainų tekstų ir melodijų autorė, be abejo, esu linkusi klausytis ir analizuoti vokalinę muziką, tačiau ir ne tik.

Vaikystėje įtaką darė tėvų fonoteka: Queen, The Beatles, AC/DC, Pink Floyd.

Pirmoji nusipirkta audio kasetė – Michael Jackson „Bad“ ;)

Pirmasis CD – Orbital „In Sides“.

Interneto platybėse mano dėmesį patraukė ir savotišką įtaką padarė Kraftwerk, Jamiroquai, Moloko, Radiohead, Nitin Sawhney, Underworld, GusGus, Erykah Badu, Morcheeba, Blur, oj ir turbūt dar šimtus vardų pamiršau.

Džiazinį atlikimą tobulinau klausydamasi Al Jarreau, Ella Fitzgerald, Cassandra Wilson, Eva Cassidy, Nina Simone, Billie Holiday, Count Basie, Ray Charles, Dee Dee Bridgewater, Diane Schuur...

Prie mano asmenybės formavimosi, be abejo, prisidėjo gausus knygų skaitymas. Paauglystėje mėgau klasikinę grožinę britų ir amerikiečių literatūrą, dramą.

Vėliau filosofai: Michel Foucault, Georges Bataille.  

Mėgstamiausi/labiausiai vertinami Lietuvos/užsienio muzikantai/grupės.

Lietuvos. Man labai gera, kad šiuo metu vis daugiau randasi kokybišką muziką kuriančių ir atliekančių muzikinių bandų. Be abejo, ir turbūt visiškai nuspėjama, kad myliu „Golden Parazyth“. Čia mus sieja tikrai daugiau nei muzika.

Visada seku ir džiaugiuosi Alinos Orlovos kūryba. Man asmeniškai įdomūs Colours of Bubbles, ba., Ministry of Echology, Suicide DJs, Without Letters, Sheep Got Waxed, Garbanotas Bosistas.

Užsienio (šiuo metu). Tricky, Beady Belle, Little Dragon, Lykke Li, King Krule, Charlene Soraia, GusGus, Jane Monheit, Viktoria Tolstoy, Nicolas Jaar, Woodkid, Selah Sue, Koop...

Galbūt mano skonis pakankamai eklektiškas, bet kiekviena šių grupių/atlikėjų užgauna mano sielos stygą. O viskas nepaliaujamai keičiasi ir rytoj gali prie šio sąrašo prisijungti dar viena atrasta grupė ar atlikėjas J

Kas esate labiau, kokių nuotaikų inspiruotas – aktorę, muzikantę, „keistuolę“, ...?

Manau, esu labai tvirtai stovinti ant žemės, bet nedrąsi kūrėja.

Analizuodama save nuo pat vaikystės, pastebėjau, kad mane persekioja vienišumo jausmas. Tikrai turiu daug bičiulių, nuolat socializuojuosi, bet vidumi atsiskleidžiu itin retai ir labai atsargiai.

Tai turbūt įtakoja mano pomėgis kiloti gilesnius klodus, amžinai ieškoti gėrio ir vengti moralinių teršalų. Jei atvirai, netoleruoju neišprusimo. Kartais panašėju į Antono Čechovo apsakymo „Palata nr. 6“ herojų Andrejų Jafimičių, kuris aplinkoje lyg oro stokojo išminties. Su brangiais žmonėmis juokiamės, kad man – „debilofobija“. Negražu... Bet tokie procesai vyksta mano viduje.

Jaučiuos lyg susidvejinusi asmenybė – tolerantiška, humaniška, bet kartais labai atžagari, stipri kaip plienas, bet žiauriai jautri, labai mylinti ir kartu neapkenčianti savęs, labai sociali, bet kartu vieniša, atlaidi, bet visą gyvenimą prisimenanti…

Ar yra toks dalykas kaip menininko Pašaukimas? Ar tai tiesiog, kaip sakė a. a. E. Mieželaitis, „1 proc. talento ir 99 proc. darbo“?

Yra menininko pašaukimas. Jį patyriau ir savu kailiu.

Mėginau save realizuoti įvairiose srityse. Dievulis man atseikėjo ne vieną gabumą, todėl reikėjo pratestuoti, ar išties muzika yra mano pašaukimas. Po šių eksperimentų galiu atsakyti taip: dievinu mokslą, esu anglų kalbos specialistė, diplomuota žurnalistė ir medijų analitikė, įgijau stiprių organizacinių ir komunikacinių įgūdžių, bet be muzikos – nė pro kur ;)

Manau, kad tai amžinas klausimas, kas tame pašaukime slypi. Darbas yra labai svarbus dėmuo sėkmės lygtyje. Tačiau talentingiesiems – tikrai lengviau. Jie sukuria naujoves, užduoda toną naujoms meno srovėms, pirmieji pamato ir įvardija. O aš nežinau, kiek manyje slypi talento. Tenkinuosi tiek, kiek man duota, ir dar nesu išsiaiškinusi, kiek. Galiu būti ir ne “baisiai” talentinga, bet užtat laiminga, kad darau, tai, kas man patinka. Svarbu ne užsibrėžtas tikslas, o procesas judant link jo J

Ką manote apie garso meną/eksperimentinę muziką/garsavaizdžio meną (derinant su ir teatru, pvz.) pasaulyje ir Lietuvoje? Ką labiausiai vertinate?

Nors ir esu audio meno atstovė, o muzika yra būtent ta, mano sielą atskleidžianti medija, visgi vartotojiškoje kultūroje ji tampa neatsiejama nuo vizualumo. Modernybėje vaizdas, kaip įtaigos instrumentas, gelbėja įsiklausyti, sufleruoja, padeda įsijausti. Galėtume kaltinti televiziją, kuri praplėtusi mūsų akis, ausis nustūmė į antrąjį planą. Tačiau nėra ko. Kaip Marshall McLuhan teigė, kiekviena besirandanti medija, keičia mūsų įpročius, santykius, pasaulėžiūrą, netgi savivoką.

Taigi suvokdama vizualumo potenciją modernybėje, džiaugiuosi technologijų plėtros nešamomis galimybėmis. Jų pagalba muzikinis pasirodymas įgauna teatrališkumo, kuris nereikalauja didelių finansinių resursų. Džiaugiuosi galėdama vizualizacijų, ‘video mapping’o’ ir šviesų pagalba padėti žiūrovams/klausytojams tapti mano dainuojamos istorijos dalimi, o jei ne dalimi – tai bent stebėtojais. Technologijos nors ir supaprastina atlikimo meną, tačiau ir atskleidžia mūsų, menininkų, multifunkcionalumą, kūrybinį potencialą, leidžiantį plėsti mūsų galimybių pasirodymų metu ribas.

Šiandieną Lietuvoje jau ir akademiniu lygmeniu ruošiami audiovizualinio meno, kūrybinių industrijų profesionalai. Vadinas, garso/vaizdo menas, nors ir tapęs „vartojimo“ objektu, yra reikalingas. Na, turinys – jau skonio reikalas.

Eksperimentinė muzika, žinoma, lieka underground’e. Bet jos tikslas yra patiekti alternatyvą dominuojančiam garsui, žanrams. Jos įsisąmoninimui reikalingas ne tik muzikinis žingeidumas, dvasingumas ir tolerancija, bet ir tam tikras muzikinis išprusimas. Todėl ji – ne masėms. Bet nišą bei auditoriją Lietuvoje tikrai turi.

Pasauliniu lygmeniu nedrįsčiau šių meno sričių analizuoti. Tam trūksta tiesioginio dalyvavimo renginiuose. Tenkinuosi „visagalio“  YouTube video platybėmis.

O labiausiai vertinu Lietuvos garso/vaizdo/eksperimentinės muzikos iniciatyvas, festivalius (pvz., „Centras“) ir šiaip visus kūrybiškus asmenis, kurie yra sutelkę dėmesį ne tik į potencialias pajamas, bet ir į švietėjiškus tikslus.

Visa kita, ko nepaklausiau – tarkime, kažkokie linksmi/liūdni/įdomūs nutikimai, susiję su muzikavimu ir pan.

Uoj, yra įvykę įvairiausių force majeure koncertavimo metu. Jų visiems nutinka ir nemanau, kad mano atvejai kažkuo išsiskiria. Kartais aparatūra streikuoja, kartais kažkur nesuspėjam, kartais dainavimo metu „nutrūksta mano styga“. Visko būna, bet, tfu, tfu, tfu, labai retai.

O muzika, jau esu tai sakius, yra ir pati geriausia draugė, guodėja, ir pati griežčiausia mokytoja.