Swami Swami nuotykiai ir abejonės, arba 2345-ieji (4)

[Vitingo laiškas]

Swami,

Buvau aplankęs panditą Banditą. Stebėjau, kaip jo kabinete auga kėdė. Nugaros atlošas pasiekė lubas ir skilo pusiau. Lūžo medis. Panditą Banditą, matyt, slėgė sunkūs, nepakeliami metafiziniai samprotavimai: jis pyko, nes nenorėjo susitaikyti su neįtikusiais, jo pažiūroms prieštaraujančiais žodžiais. Galbūt panditas vengė giliau įsibrauti į keistą jų prasmę? Ne. Banditą erzino aiškus ir paprastas tekstas.

– Argi sunku rašyti sudėtingai? Tamsiai? – paklausė mokslininkas, – Tekstai stokoja ilgų, supainiotų sakinių, vengiama minčių labirintų...

– Rodos, Kretos saloje yra Minotauro labirintas... – atsargiai įsiterpiau.

– Antika... – paniekinamai mostelėjo ranka panditas Banditas. Jokio fanatizmo... Šventyklų sienos turi būti puošiamos veidmainių ašaromis išmirkytais tapetais, kad būtų lengviau, sutemus žvakėms, prietemoje iškasti duobes, kad pritemdyta lemtis sufokusuotų žvilgsnį į kasdienybės užkulisius... Ten naivus piligrimas pastebėtų budelį be kirvio ir virvės... Gal prabangų parketą paslaugūs aligatoriai supjaustytų į kaladėles ir jas išdalintų senukams, nespėjusiems suaugti, pamiršti vaikystę, svajones...

Laiško kampas buvo nuplėštas. Nei tęsinio, nei datos, nei vitingo parašo...  

***

Kai gavau šį laišką, supratau, kad vitingo gyvenime nutiko kažkas svarbaus. Tai užminė man nemenką mįslę... Tačiau palikau ją rytojui, kad gerai išsimiegojus atkeliautų atsakymas. 

2345 m., vėjui pučiant, nestipriai, Singaradža