Robertas Pogorelis: „Džiaugiuosi, kad ir mūsų šalyje sparčiai daugėja savarankiškų keliautojų, o kelionių baimės lieka vis mažiau“

Esate patyręs keliautojas, nors iki pensijos dar ne vienas dešimtmetis. Kaip nutiko, kad pradėjote keliauti, tiksliau, tapote keliautoju?

Nuo vaikystės domėjausi geografija, kuri tuomet man buvo pažįstama tik iš žemėlapių, o vėliau – radijo bangomis, mat dar nuo sovietmečio aktyviai klausiausi trumpųjų bangų radijo stočių. Kad pačiam pavyks aplankyti daugelį šalių, tuo metu sunkiai galėjau net pasvajoti. Kita vertus, visada turėjau tą pažinimo geną ir jaučiau nenumaldomą norą atrasti kuo daugiau. Kol buvau mažas vaikas, tas pažinimo laukas apsiribojo vienu miestu – Kaunu, vėliau – Lietuva, dar vėliau – gretimomis sovietų respublikomis (keliavau ten su tėvais, vėliau į orientavimosi sporto varžybas). Tuomet ėmė žlugti Sovietų Sąjunga ir po truputį atsiverti sienos – kaip tik tada įstojau į vieną jaunimo organizaciją, kuri turėjo partnerių Skandinavijoje. Taip pirmąkart apsilankiau už buvusios „geležinės uždangos“ – Suomijoje, Švedijoje, Norvegijoje, – tiesa, kaskart atstovėjęs eilę vizai gauti. Helsinkyje pirmąkart paragavau jogurto (kurio Lietuvoje dar nebuvo), o Stokholme pirmąkart valgiau McDonalds. Įsivaizduoju, kaip mane šefavusiam vietos jaunimui turėjo keistai atrodyti nepatyręs posovietinis atėjūnas, iš kurio padažuotų rankų vis slysta „Big Mac“ sumuštinis!

Dar vėliau išvažiavau mokytis į Jungtinę Karalystę, o ten atradau „Ryanair“ ir kitas pigių skrydžių bendroves. Lietuvoje jų dar nežinojo beveik niekas – mat jos turėjo vos po keletą maršrutų, nors jau tuomet smarkiai plėtėsi. Šių bendrovių lėktuvais išmaišęs nemažai Europos šalių, pradėjau propaguoti pigias keliones lėktuvu Lietuvos rašytinėje žiniasklaidoje.

Kiek šalių, žemynų, trofėjų (kalnų, dykumų), kas įspūdingiausia (tarkim, top kažkiek)?

Aplankytų šalių – daugiau kaip pusšimtis, žemynai – visi, išskyrus Antarktidą. Bet keliauju ne dėl skaičiaus ar „paukščiuko“, o dėl turinio. Įspūdingiausia – turbūt tai, kas egzotiškiausia. Didžiulį įspūdį padarė Etiopijos ortodoksų religinis paveldas bei gentys, spalvingi Peru ir Gvatemalos indėnai, Japonijos „anime“ stiliaus jaunimo aprangos mados, Seišelių ir Filipinų gamta, senieji Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos turgūs bei senamiesčiai, taip pat Gruzijos žmonių nuoširdumas.

Robertas Pogorelis Seišeliuose. R. Pogorelio asmeninio archyvo nuotr. 

Jūsų knyga, kurioje gausu tikrai naudingų (pats išbandžiau) patarimų keliautojams, parašyta patyrusio žmogaus, mačiusio labai daug. Vis dėlto ar yra šalių, kur vykti nesiryžtumėte ir kitiems net nepatartumėte, ar viskas tik išankstinio (ne)nusistatymo klausimas?

Ne viskas yra nusiteikimas; kita vertus, nusiteikimas neturi būti viskas. Neretai jam būna pagrindo – bet nereikia vadovautis vien stereotipais.

Pavyzdžiui, keliavau Venesueloje, kuri priskiriama nesaugiausioms pasaulio šalims. Bet ten, kaip ir kitose pavojingomis laikomose šalyse, labai daug kas priklauso nuo regiono – lankiausi pajūrio miesteliuose, kurie yra visiškai saugūs, o nesaugiausios yra didmiesčių favelos. Prieš keliaujant reikėtų pasidomėti naujausia patikima informacija. Kur internete ją rasti, rašau savo knygoje. Joje rasite ir skyrių apie būdus sumažinti kelionių pavojus.

Šiuo metu nevažiuočiau į karo apimtas šalis – tokias kaip Sirija (dėl to labai gaila; teko keliskart ten lankytis iki karo – sutikau daugybę nuostabių žmonių ir mačiau neįtikėtinos vertės istorinio paveldo, kuris dabar naikinamas). Didžioji dalis Irako ir Somalio taip pat yra pavojingos, nors Kurdistanas bei Somalilendas yra „sąlygiškai saugūs“ regionai. Nigerija, Kongo Demokratinė Respublika – šalys, kuriose lankydamasis būčiau itin atsargus. Kita vertus, yra šalių, kurios tampa vis saugesnės, kaip antai Kolumbija. Deja, stereotipai apie jas griūva gerokai lėčiau, o jie atbaido blogiau informuotus keliautojus.

Ar tai pirmoji knyga? Ar dar ką nors rašote? Pvz., grožinę literatūrą, keliautojo užrašus? 

Taip, tai pirmoji mano autorinė knyga. Iki tol esu parašęs nemažai straipsnių spaudoje įvairiomis temomis, taip pat parengęs politologinių publikacijų kartu su kitais šios srities specialistais.

Ar lietuviai - keliaujanti tauta? (Kažkada girdėjau, neva šveicarai keliauja daugiausiai: bene milijonas vienu metu.) Kurlink daugiausiai?

Sakoma, kad žvirblį ir lietuvį sutiksi visur. Mano kelionių praktika tai patvirtina: esu sutikęs lietuvių neįtikėtinose vietose, pavyzdžiui, mažu laiveliu džiunglėse kirsdamas Meksikos ir Gvatemalos sieną. Ir gerai, kad lietuviai keliauja: kuo daugiau keliausime, tuo labiau plėsime akiratį, ir tuo mažiau mumyse liks uždarumo, nepasitikėjimo savimi ir kitais, ksenofobijos, provincialumo.

Vis dėlto dar labai daug mūsų tautiečių perka vadinamuosius kelionių agentūrų „paketus“, o tai dažniausiai nebūna visavertė kelionė. Gyvenimas ir pietavimas visą savaitę viename viešbutyje ar turistinių objektų stebėjimas pro autobuso langą, Nijolės Oželytės žodžiais tariant, yra „zombizmas“.

Keliaujant svarbiausi ne „objektai“, o žmonės, – o juos geriau pažinsi tik keliaudamas savarankiškai.

Savo knyga bandau paskatinti daugiau Lietuvos žmonių planuoti keliones ir leistis į jas patiems, be jokios agentūros. Tokia yra pasaulinė tendencija: mat tokios kelionės ne tik pigesnės, bet ir gerokai turiningesnės. Džiaugiuosi, kad ir mūsų šalyje sparčiai daugėja savarankiškų keliautojų, o kelionių baimės lieka vis mažiau. 

Dabar daugelio valstybių sienos atviros Lietuvos Respublikos piliečiams. Ar tai palengvino keliones, ar vis dėlto viskas priklauso nuo biudžeto?

Bevizis režimas, atviros sienos ir ypač buvimas Europos Sąjungoje lietuviui keliautojui atnešė neįtikėtinos naudos. Keliauti tapo daug patogiau ir pigiau.

Biudžetas yra svarbus, bet daug svarbesnis yra noras pažinti pasaulį. Šiais pigių skrydžių laikais nereikia apiplėšti banko norint pakeliauti: tinkamai suplanavus, kelionė iki Gruzijos gali atsieiti pigiau negu iki Klaipėdos.  

Ar yra tekę „tranzuoti“, keliauti autostopu? 

„Tranzuoju“ nemažai, ir man tai patinka. Tai darau ne tik dėl nuotykio ar pigumo, bet ir iš idėjos: noriu, kad neišnyktų žmonių tarpusavio pasitikėjimas. Autostopas paremtas būtent juo: nė vienas vairuotojas nesustos žmogui, kuriuo nepasitiki, ir nė vienas keliautojas nelips į mašiną žmogaus, kuriuo nepasitiki. Be to, autostopas tausoja aplinką.

Tokiu būdu esu keliavęs labai daug kur pasaulyje: nuo Australijos, Tailando ir Seišelių iki Brazilijos, Meksikos ir Kubos. Įsitikinau, kad autostopas – puikus būdas pažinti svečią šalį ir jos žmones, taip pat praktikuotis kalbų. Žinoma, visur reikia tam tikro atsargumo. Be to, kiekvienoje šalyje yra savi niuansai. Pavyzdžiui, Brazilijoje esu išgąsdinęs keletą vairuotojų bėgdamas link sustojusios mašinos – mat taip elgiasi plėšikai. Lietuvoje apie tai net nepagalvotume.

Kokių patarimų, kurių nebuvo Jūsų knygoje, duotumėte radikaliai.lt skaitytojams, ištroškusiems kelionių?

Nestabdykite savo polėkio! Suplanuokite, kada galite keliauti, ir pasidomėkite, kur tuo metu yra palankių galimybių. Informacijos padės surasti ne tik mano knyga, bet ir naujai sukurta „Facebook“ bendruomenė „Mokėk keliauti“ (https://www.facebook.com/mokekkeliauti?fref=ts). Kita vertus, keliaudami nepamirškite savo Tėvynės. Smagu keliauti tada, kai žinai, kad visada gali sugrįžti namo.