Swami Swami nuotykiai ir abejonės, arba 2345-ieji (2)

Kadangi Swami Swami Morzės abėcėlės nemokėjo, rašė keistoku raštu, o jo metodas buvo vadinamasis automatinis rašymas.

Bet kokie gausūs (Suzuki, 1955; Ikuzus, 2251 ir kt.) ir, deja, nelabai sėkmingai bandymai suteikti Swami Swami rašmenims sąmokslo teorijų pamušalą nebuvo apvainikuoti sėkme. Ir tik 2344 m. kuklus Aotearoa gyventojas (tai viena nedaugelio valstybių, gyvuojančių jau kelis šimtus metų), pasivadinęs Tangata (Tangata, 2344 a; Tangata 2344 b) dviejuose savo tyrimų tomuose (daugiau kaip 1800 puslapių!) atskleidė, kokie tai rašmenys. Paaiškėjo, kad jokie. Swami Swami tiesiog juokavo, o jo sukurtas raštas buvo juokų raštas, kuriame buvo surasti įvairių kalbų fragmentai.

Nustojęs skųstis, koks nelengvas mano kaip vertėjo buvo šis darbas, papasakosiu istoriją, kaip Swami Swami susipažino su vitingu Twaxta Li, kuris kaip spėjama, galėjo būti tas pats Tangata.

Mano susipažinimas su Tangata

Sambrūzdis šiame keistame mieste tilo, artėjo vakaras. Jis staigiai smogė savo tamsa ir tirščiu, nes miestą supo kalnai, tad dabar baisus smogas ir triukšmas buvo nematomas, užtat dar labiau jaučiamas, tik kiek kitaip. Miestas M. man patiko. Čia buvo daug visko, provincija tikrai nepavadinsi, kita vertus, tai gana keistas miestas, nes jis įsikūręs „pasaulio pakrašty“, ir netgi patyręs keliauninkas retai čia įkelia koją.

Nesistebiu, kad šiame mieste sutikau Tangatą, kuris save dar pavadino vitingu Twaxta Li. Iš to, kaip pasivadino ir išvaizdos, buvo sunku suvokti jo rasę ir tautybę, turėjo kažką kiniško savyje, tuo pačiu kažką šiaurietiško, ir tai priminė man mano paties lietuvišką kilmę. Taip pat – visišką nenorą ją prisiminti.

Būtent todėl iš pradžių Tangatai prisistačiau vardu, kurį buvau pamėgęs gyvendamas čia – Ora. Jam patiko mano vardo reikšmė, tad netrukus beveik be žodžių suradome kalbą. Be abejo, pradėjome ją tiesmukai (abu esame tiesmuki bepročiai, netrukus prie arbatos suvokėme), pripažindami, kad nėra įdomesnio dalyko nei Tuštuma.

Kas ji, Tuštuma, klausiau Tangatos. Jis mįslingai šypsojosi, tada surimtėjo ir atsakė: tai Juokas, Kata. Pritariau vitingui (netrukus jis leido save ir taip vadinti, nors neskubėjo aiškinti, ką tai reiškia, tiesiog priėmė kaip pagarbos ženklą).

Kas yra Tuštuma, paklausė manęs Tangata. Ngguyu, atsakiau jam. Tangata liko patenkintas.

Mūsų pirmasis pokalbis pavyko. Sutarėme dėl antro.

Labanakt, šiandien užteks rašyti. Šiame mieste norisi anksčiau gultis ir anksčiau keltis, kad diena būtų ilgesnė.

Vertėjas, 2345 m. liūčių sezono pabaiga, Singaradža