Refleksija (IV). Žmogaus evoliucija – jo dvasinės kaitos procesas gėrio link. Vakarietiška naujoji panteistinė mąstysena bei pasaulėvaizdis – žmogaus dvasinės raidos stabdis

Apžvelgę filosofijos bei eksperimentinio mokslo santykį su mus dominančiomis koncepcijomis, toliau pratęskime jų nagrinėjimą religinės patirties kontekste. Tiesa, prieš tai pažvelkime į tam tikrus reiškinius, užfiksuotus naudojant mokslines priemones, tačiau dėl anksčiau minėtų priežasčių nepriskirtų neginčytiniems moksliniams faktams. Šie reiškiniai bei anksčiau minėti moksliniai faktai mums labai pravers aiškinantis religines patirtis. Tad į keletą jų atkreipkime dėmesį.

Mokslui plačiai žinomas neginčijamas reiškinys, jog žmogaus dvasinis laukas daro įtaką molekulinei vandens struktūrai. (Kaip žinoma, vanduo yra žmogaus fizinio kūno pagrindas).

Medicinos mokslų daktaras Shigeo Hyruijama savo knygoje „Tikroji sveikata prasideda galvoje“ išsamiai aprašo žmogaus dvasinės būsenos ir jo fizinės sveikatos priklausomybę. Remiantis žmogaus smegenų funkcijų tyrimais, buvo nustatyta, jog mintys materializuojasi, sukelia biochemines reakcijas, o dėl šių atsiranda tam tikrų pasekmių, kurias galima priskirti teigiamoms ir neigiamoms. Teigiamos susijusios su žmonijai žinomomis visomis gėrio sampratomis, tad jų pagrindu laikantis dvasinio apsisprendimo bei tokį apsisprendimą realizuojant žmogiškoje būtyje žmogaus organizme gaminasi medžiagos (tam tikri hormonai), skatinančios jo fizinę būklę. Neigiamos pasekmės atsiranda, kai žmogaus mintys susijusios su žinomomis blogio sampratomis. Sunkiausia to pasekmė – liga ir mirtis. Nors šioje knygoje nekalbama apie religinius mokymus (knygoje remiamasi Konfucijaus dorovinio mokymo vertybinėmis sampratomis) ir gėrio bei blogio sampratos siejamos su pozityviu arba negatyviu dvasiniu žmogaus nusiteikimu, tačiau pripažįstama tų sampratų atžvilgiu veikianti nepaaiškinama nemateriali priežastis, kuri sampratas vertina objektyviai ir neleidžia vadovautis blogio sampratomis, jas paverčiant asmeniniu subjektyviu pozityviu nusiteikimu. Kitaip tariant, jei žmogus, siekdamas tam tikro tikslo, nepaiso žmonijai žinomų bei pripažįstamų etninių dorybių, tai pasiekus norimą tikslą tokio žmogaus organizmo išskirti laimės hormonai, teigiamai veikiantys gyvybines organizmo funkcijas, veikia tik trumpą laiką ir dėl nepaaiškinamų priežasčių jo smegenys vėliau išskiria medžiagas, sukeliančias ligą. Be to, mokslininkas, remdamasis Maslovo sudaryta žmogaus „poreikių piramide“ (ją sudaro: pagrindiniai fiziologiniai poreikiai, saugumas, socialiniai santykiai, socialinis pripažinimas ir saviraiška arba transcendencija, susijusi su altruistiniu dvasiniu nusiteikimu bei iš to išeinančiu poelgiu), atskleidžia dar vieną reiškinį. Knygos autorius atranda tiesioginę priklausomybę tarp žmogaus poreikių ir jo organizme besigaminančių bei organizmo tam tikras funkcijas veikiančių medžiagų. Esmė ta, jog žmogui pasiekus ketvirtą pakopą (socialinį pripažinimą), jei nesiekiama penktos, tai sutrinka jo organizmo gyvybingumą skatinančių medžiagų išsiskyrimas.

Medicinos moksle tokio pobūdžio tyrimų yra daugybė ir jie paviešinti oficialiuose moksliniuose leidiniuose. Gauti rezultatai patvirtina ne tik žmogaus minčių poveikį jo kūniškai materijai, bet ir, nepriklausomai nuo jo sąmonės realiai egzistuojančią nematerialią jėgą, savyje suponuojančią objektyvius vertybinius dvasinius kriterijus. (Beje, čia pravartu pateikti medicinos mokslo nustatytą faktą, jog žmogaus kūne vyksta nenutrūkstantis ląstelių atsinaujinimo procesas, kurio dėka žmogaus fizinis kūnas per visą jo gyvenimą pasikeičia keletą-keliolika kartų. Nepasikeičia tapatybės, „aš“ savimonė, tačiau vertybinių nuostatų atžvilgiu ji gali kisti).

Visi paminėti dalykai mus domina ne medicininiu, o dvasinio pirmumo prieš materiją požiūriu.

Taigi žmogaus sąmonės, jo dvasinio lauko bei bendro dvasinio lauko (nematerialaus informacinio lauko) įtaka materijai bus mūsų nagrinėjamo klausimo centrinė ašis, apie kurią suksis religinių  mokymų esmės atskleidžiant, kaip tokia  įtaka yra išreiškiama religiniuose mokymuose. Tai bus tarsi tam tikras testas religinių mokymų atžvilgiu, nūdienos mokslinių žinių teikiamas testas, pagal kurį bus galima atskirti, ar religijose nurodomi žmogaus sąmonės refleksijos objektai tėra žmogaus sukurtos idėjos ar tai yra realiai materialias struktūras veikianti nemateriali jėga. Kitaip tariant, religinės bei mokslinės sampratos kontekste pabandysime atrasti paaiškinimą, kaip veikia Dievo savybių mechanizmo principas.

Žodžio religija [Religijon] (lot.; kalbinė reikšmė nenustatyta, senovėje kildinta iš relegere – rūpestingai laikytis, arba religare - surišti). Dažnai žodis religija suprantamas kaip bendravimas su šventybe.

Galima teigti, jog žmogus sąmoningai religingas tampa tuomet, kai jo sąmonėje gimsta mintis, kuri pažadina poreikį užmegzti santykį su jį pranokstančiu - kitu. Sąmoningo savo elgesio apraiškose žmogus gali atlikti nuolatinį veiksmų, kuriuos atliko ir išgyveno kitas, kartojimą (kitas – ne žmogus).

(Atidžiau pažvelgę į vykstantį evoliucinį procesą pamatome, jog toks procesas neįmanomas be „kito“. Pavyzdžiui, mikropasaulyje vykstantis materijos kaitos bei tam tikras struktūrizacijos procesas galimas tik „kitų“ subatominių dalelių dėka. Pastarosios struktūrizuojasi „kito“, t.y. informacinio lauko dėka. Gyvybės išlikimo procesas tęsiasi jai prisitaikant prie „kitų“ sąlygų.  Žmogaus dvasinis augimas vyksta jo santykyje su „kitu“. Mokslas vystosi kaupiamų „kitų“ žinių dėka  ir t.t.).

Pažvelgę į žmogaus religingumo istoriją, pastebime, jog religingumo objektai (kitas) priklauso nuo jo sąmonės bei iš jos išplaukusio proto išsivystymo. Kalbant apie archajinio žmogaus sąmonę bei jos refleksiją į kitą, kažką pasakyti galima tik remiantis išlikusiais vaizdiniais bei rašytiniais šaltiniai, nors akivaizdu, jog pirmasis žmogaus mokytojas – kitas - buvo jį supantis pasaulis – gamta. (Mokslininkai turi pagrindą manyti, jog rašytinių šaltinių pradžia yra sąmonės evoliucijos atskirties etapas, kai žmogus ne tik ėmė apmąstyti matomus vaizdinius, bet sugebėjo vaizdinius kurti ir sąvokomis išreikšti tai, kas žmoguje giliausia). Neturint išsamesnių duomenų apie žmogaus religinius objektus, neįmanoma plačiau kalbėti ir apie žmogų kaip „tokį“, jo sąmonę bei jo išskirtinumą iš kitų gyvūnų. Pavyzdžiui, nieko išsamesnio negalima pasakyti apie prieš pusę milijono metų gyvenusio pekino „žmogaus“, kuris savo oloje laikė krūvą „žmogaus“ kaukolių su analogiškose vietose pramuštomis skylėmis, per kurias galima lengviausiai išimti smegenis, sąmonę. Jei tai buvo sąmoningas magiškas kanibalizmo aktas, praktikuojamas šių dienų pirmykštėse bendruomenėse ir reiškiantis mirusiojo jėgos bei galių perėmimą, tai, be abejo, noras perimti kito jėgą bei galias galėtų reikšti religingumą, tačiau to įrodyti neįmanoma. Tokio laikmečio gyvūnai zoologų pavadinami archantropais, ir nustatoma, jog jų smegenys sveria dvigubai mažiau nei nūdienos žmogaus. Moksliniu faktu jau seniai patvirtinta, jog žmogaus intelektas nėra tiesiogiai proporcingas jo smegenų masei (pavyzdžiui, A. Einšteino smegenų masė tesudaro aštuoniasdešimt penkis procentus vidutinės vyriškosios lyties žmogaus smegenų masės, t.y. A.Einšteinas turi penkiolika procentų mažesnio tūrio smegenis nei nūdienos pirmykštės bendruomenės atstovas, mielai panorėsiantis pasisavinti intelektualines mokslininko galias). Todėl neabejotinai kyla klausimas dėl žmogaus apibrėžimo. Kokį žmogų laike ir erdvėje su siela (dvasia) sukuria ir čia pat su juo kalbasi Biblijos mitologiniame skyriuje aprašytas gera kuriantis Dievas? Mokslininkų nuomone, nė kalbos negali būti apie pekino „žmogaus“ galimybę suregzti bent vieną sąmoningą žodį, tad jo dvasingumo klausimu negalima kelti nė mažiausios prielaidos, kad jis savyje galėtų atsirasti gailestingumą atvertų kaukolių savininkams, nors tų kaukolių krūvą būtų sukrovęs šimteriopai didesnę. Taigi, ar jis galėjo iš Dievo gauti kokią nors dvasią, darančią panašų į Jį? Tikrai neįtikėtina. Juk sąmoningam bendravimui su Dievu negalėjo užtekti to, kad archantropas moka pasigaminti įrankį kaukolėms pramušti. Įrankį iš medžio kirmėlei iškrapštyti naudoja ir kai kurie paukščiai, kurių smegenys tikrai ne didesnės už jų skonį pažįstančiojo. Kita vertus, galbūt be reikalo sukame galvas pekino „žmogaus sąmoningumo“ klausimu, nes pagal biblinę Adomo atsiradimo istoriją laike ir erdvėje jam tokios ir panašios būtybės Dievo nebuvo pristatytos ir Adomas joms vardų nesuteikė (kaip žinoma, tai padarė jo palikuonys – nūdienos mokslininkai). Bibliniame kontekste neturėtų kilti klausimas ir dėl neandertaliečio. Nepamirškime, jog Adomas ir Ieva buvo apgyvendinti jiems specialiai sukurtame Edeno sode (tiesa, taip buvo pagal antrą žmogaus sukūrimo pasakojimą), kurio apsauga nuo tokių veikėjų kaip neandertalietis neabejotinai buvo atitinkamai pasirūpinta. Visiškai kitas klausimas, kas atsitiko po to, kai Dievo mylimi kūriniai, užsimanę užimti Kūrėjo vietą, privalėjo palikti buvusią saugią oazę (tokią situaciją galima susieti su pirmuoju sukūrimo pasakojimu, kuriame pasiūloma eiti ir daugintis). Galbūt pradžioje Dievas per daug „nesikrimto“, jog per savo galios troškimus Adomas ir Ieva rizikuoja nukentėti, apie Ievą ims suktis Biblijoje nepaminėtas neandertalietis, juk taip galima greičiau suprasti blogį ir ieškoti būdų sugrįžti į gėrį? (Beje, kalbant apie žmogaus sąmonę bei dvasingumą, pravartu prisiminti, jog pirmoji žmogžudystė paminėta Biblijoje, buvo dvasinės pavydo būsenos paskatintas Kaino darbas nužudant savo brolį Abelį). Gali kilti klausimų dėl neandertaliečio sielos ir religingumo, nes mokslininkai bando įžvelgti tokias apraiškas tyrinėdami laidojimo būdus ir taip keldami diskusijas apie galimą jų tikėjimą pomirtiniu pasauliu. Akivaizdu, jog ir į šį klausimą bei neandertaliečio santykių su Adomu ir Ieva klausimus nieko išsamesnio nesugebėsime pasakyti dėl anksčiau minėtos priežasties – rašytinių bei vaizdinių šaltinių neegzistavimo. Taigi „čia ir dabar“ realiai erdvėje ir laike egzistuojantis istorinis žmogus turi suprasti ir priimti savo asmeninius dvasinius bei fizinius iššūkius. Tad mūsų interpretuotą mitologinę bei alegorinę Šv. Rašto dalį užbaikime klausimu: kodėl Visagalis Dievas Edeno sode nepasirūpino medžio, ant kurio augo Adomą ir Ievą dvasine bei fizine prasme nuskurdinę vaisiai, apsauga? Galbūt atsakymą į šį klausimą galėsime rasti tolimesnių apmąstymų kontekste.

Mokslininkai jau seniai karštai diskutuoja žinomų raštų bei civilizacijų senumo klausimu. Tačiau tokias diskusijas palikime jų kompetencijai ir ja pasitikėdami (juolab jog mūsų nagrinėjamų klausimų esmėms precizinis datų tikslumas neturi jokios reikšmės) konstatuokime, jog kalba eina apie tris seniausias civilizacijas bei jų naudotus raštus: Pietų Egipto raštas siekia 5300 – 5200m., šumerų apie 5000m. ir harpos, arba indo, 4500 -4000m. (visų pateiktų raštų senumo metų atskaitos taškas yra nūdienos amžius). Tokio laikotarpio žmogaus religinius objektus bei su jais susijusius įvykius galime vertinti istoriniu požiūriu. Prie šių datų pridėję tiksliau neapibrėžtus žodinio palikimo amžius, vertinkime priešistoriniu, o tolimesnius – mitologiniu požiūriu.

Religijų tyrinėtojas, pasaulinio garso mokslininkas Mircea Eliade savo knygoje „Amžinojo sugrįžimo mitas“ atskleidžia archajinių simbolių bei mitų prasmę ir kilmę. Pažvelkime į knygoje pateiktas autoriaus mintis žmogaus tikėjimo, mąstysenos bei jo sąmonės refleksijai galimų objektų aspektu. Studijavęs Bukarešto ir Kalkutos universitetuose, tad puikiai susipažinęs su Europos ir senosiomis ikiarijinėmis Indijos kultūromis, po ilgų kitų kultūrinių tradicijų tyrinėjimų mokslininkas prieina išvadą, jog visos religijos remiasi bendru  euraziniu paveldu, seniausių žemdirbių visuomenių, gyvenusių dar neolite (naujajame akmens amžiuje, nuo 10 tūkst. pr. Kr.), palikimu. Ir dar prieš keliasdešimt metų nuo Kinijos iki Portugalijos gyvavo viena dvasinė terpė, pasižyminti panašia seniausia žemdirbystės simbolika ir įvaizdžiais bei labai artimu gyvenimo būdu. Ši pasaulėjauta pasaulį ir gamtą matė kaip nepertraukiamą gyvenimo, mirties ir prisikėlimo ciklą ir su juo siejo bei aiškino žmogaus gyvenimą. Cikliškumo sampratos ryškios ir senųjų kultūrų mitinėje kosmogonijoje. „Tikėjimas, kad Visata periodiškai sunaikinama ir vėl atkuriama, išsakytas jau  Atharvavedoje (X, 8, 39 – 40)“. (Tikslus vedų raštų datavimas nežinomas, be to, jų dalys parašytos atskirais laikotarpiais. Pirmąsias jų dalis moksliniai šaltiniai datuoja nuo 1200 iki 2000 m. pr. Kr.). Europoje, germanų tradicijoje, cikliškumas išliko kaip pasaulinis gaisras, po kurio eina nauja struktūra. „Tačiau indų mintis išplėtoja ir sustyguoja ritmus, lemiančius kosmines struktūras ir periodiškumą“. „Iš šio ciklo be pradžios ir pabaigos žmogus gali ištrūkti tiktai dvasinės laisvės aktu, t.y. sąmonės išvalymu nuo visų fizinių potyrių (visi indų sotereologiniai, t.y. išgelbstintys sprendimai reiškia dvasinę laisvę, pirma atsikračius kosminės iliuzijos)“. Mitologiniame kontekste indų dievai nėra amžini: Brachma sunaikinamas ir vėl sukuriamas. Vėlesniame laikotarpyje, upanišadose, Brahmanas bandomas paaiškinti kaip aukščiausioji realybė, beasmenis principas, dieviškoji asmenybė (vėliau tam tikruose mokymuose jam priskiriama amžinos palaimos būsena). Tačiau tam, kad Brahmaną būtų galima garbinti, indų išminčiai- religiniai mokytojai Jam priskiria savybes (indų mąstysenoje tai atsitinka sąlyginai vėlai, t.y. tokio proceso pradžia apie 700 m. po Kr.). Nūdienoje yra du Brahmanai: be savybių (Nirgunabrachmanas), kuris visa pranoksta, ir žemesnio rango - su savybėmis (Saguanabrachmanas). Pastarasis dažnai vadinamas Išvara („viešpats, valdovas“).

Taigi, indų religijos aušroje, kaip ir kitų kultūrų religijose, dievybės buvo ieškoma stebint gamtoje vykstančius procesus (tuo galima paaiškinti Brahmano tapatinimo su materija sampratą), tačiau įgaunat vis brandesnę pasaulio bei žmogaus pažinimo patirtį religiniai objektai keitėsi. Atrandama, jog nebeužtenka dievybę šlovinančio ritualinio veiksmų kartojimo taip išreiškiant santykį su ja, o būtina siekti savo asmeninio šventumo, įmanomo tik kito savybių dėka, kurių kontekste galima apmąstyti bei keisti save patį, t.y. dvasiškai evoliucionuoti. (Beje, galbūt tai galėtų būti viena iš priežasčių, kodėl buvo apleistos senosios šventyklos). Taip, gyvenimo patirties bei ją apmąstančių intelektinių pastangų dėka galiausiai atrandamos kito, kito - ne žmogaus, reikliosios dvasinės savybės.

Be abejonės, žvelgiant iš nūdienos mokslinės Didžiojo sprogimo perspektyvos, iš pirmo žvilgsnio patraukliai atrodo save cikliškai išliejančio Brahmano samprata (mokslas neturi jokių eksperimentinių įrodymų apie analogiškus sprogimų pasikartojimus, bet, stebėdamas visatos raidą, gali kelti tam tikras pagrįstas galimo cikliškumo hipotezes). Jei visiems žinomiausiems pasaulio fizikams pateiktume klausimą, kaip galima pavadinti tą dalį, kurios dar nėra užėmusi besiplečianti visata, tai mums būtų atsakyta, jog ten nieko nėra, t.y. materija ten neegzistuoja, o be jos neįmanoma kalbėti apie erdvę bei laiką. Taigi ten yra absoliuti rimtis, kurios neįmanoma apibrėžti jokiomis fizikinėmis terminologijomis bei materijos tam tikroje kaitoje galiojančiomis fizikinėmis  konstantomis. (Rimties samprata sutampa su mitologiniu Brachma prieš Jam nubundant, t. y. prieš save išliejant į materialiąją tikrovę). Analogišką atsakymą gautume ir, jei paprašytume apibrėžti mūsų mintį. Tačiau iš to paties fizikos mokslo žinome, jog nematerialus informacinis laukas lemia subatominės dalelės „intelektualumą“. Taigi absoliuti rimtis nėra neutrali materijos atžvilgiu - ji yra ir informacija, kuri nulemia materijos struktūrizacijos raidą. (Indų mitologija kelia susižavėjimą nūdienos mokslinių žinių kontekste – Brahma yra sukuriamas, t.y. turi Kūrėją-informacinį lauką). Klaidinga būtų manyti, jog besiplečianti visata „išstumia“ absoliučią rimtį. Tai neįmanoma, nes absoliuti rimtis nemateriali. Tad ir absoliučios rimties sutapatinimas su materija neįmanomas, tačiau nematerialią rimtį galima tapatinti su nematerialiu informaciniu lauku, žmogaus mintimis, jo dvasiniu lauku ir pan. (Beje, tam tikra ezoterinė literatūra tokius ir panašius dalykus neleistinai painioja: pavyzdžiui, fizikų iškeltos stygų bei kilpinių kvantų gravitacijos hipotezės tėra intelektualinės mokslininkų pastangos sukurti teoriją, sujungiančią žinomas materijos sąveikos jėgas bei ieškoti galbūt dar nežinomų ir galinčių realiai egzistuoti materijos sąveikos jėgų ir taip galutinai paaiškinti materialiąją visatą. Tačiau nemaža dalis ezoterinės literatūros autorių šias jėgas tapatina su dvasinėmis, painioja materijos – energijos ir dvasios sąvokas ir taip teikia „pseudomokslinį“, t.y. absurdišką jų veikimo mechanizmą, tarsi nūdienos fizikos moksle sąveikos jėgos nebūtų siejamos su materija- energija).

Taigi, visa pranokstantis nūdienos Brahmanas turi tam tikrą atitikmenį su visa kuriančio informacinio lauko samprata. (Kitaip tariant, žmogaus ir pasaulio pažinimo procese prieinama prie išvados, jog sąmonės apibrėžties pirminis šaltinis yra ne gamta, o ją bei žmogaus sąmonę apibrėžiantis nematerialus informacinis laukas. Tai atitinka judėjiško Dievo – Kūrėjo sampratą. Turime daug mokslinių faktų, kurie neleidžia remtis psichologizmu ir taip bandyti kurti analogiją tarp žmogaus ir nūdienos Brahmano sampratos. Kita vertus, akivaizdu, jog mitologinis Brahma - tai tam tikras ypač intelektualus antropomorfizmas). Istoriniu, gyvuoju brahmanu (tarpininku siekiantiems aukštesnės dvasinės pakopos), t.y. egzistuojančiu erdvėje ir laike gali tapti žmogus, sąmonės refleksijos dėka pasisavinęs dvasines Brahmano (Išvaro) savybes. Tačiau tokias ir panašias subtilybes, kaip ir kitus sudėtingesnius esminius klausimus, pavyzdžiui, apreikšto Vedų teksto statusą (t.y. tam tikru būdu į sąmonę patekusio staigaus informacijos pliūpsnio, savo informaciniu turiniu pranokstančiu sąlyginai nuosekliai informaciją kaupusią sąmonę), save išliejančio Brahmano sampratą, ir pan. palikime aiškintis už mus geriau išmanantiems patiems indams (beje, apreikšto teksto statusą atmetė Vardhamana ir Buda).

Dabar pažvelkime į nematerialaus informacinio lauko poveikį žmogaus dvasinių sampratų bei jo turimų dvasinių savybių atžvilgiu.

Indijoje kilo medicinos mokslas – Ajurveda. Jo rašytinis šaltinis yra Vedos, apimančios ne tik religinę tematiką, įskaitant filosofiją, bet ir plačią informaciją: logiką, inžineriją, žemdirbystę, ekonomiką ir politiką. Tolimuosiuose Rytuose Ajurveda laikoma gilia ir amžina išmintimi, gydančia žmogaus protą, kūną ir sielą. Vienas teikiamų Ajurvedos žinių tikslų – pasiekti ir palaikyti darnią kūno ir proto, taip pat jų santykio su išorine aplinka pusiausvyrą. Tačiau nūdienos Tibeto medicinos koncepcijoje, neatsiejamai susijusioje su religinėmis Indijos ištakomis, vertinant kūno ir proto pusiausvyrą, išskiriamas proto prioritetas. Koncepcijoje teigiama, jog „Visų ligų priežastis yra proto tamsumas“. Todėl norint gydyti sunkiausias ligas (anot religinio mokymo, karmines) reikalinga kreiptis į dvasinį mokytoją, kuris padėtų pakeisti požiūrį bei juo grindžiamus atsakomuosius veiksmus į pasaulį. T.y. būtinas savęs keitimo pagal tam tikrų religinių dvasinių objektų teikiamą modelį procesas. Taigi Rytų mąstysenos raidoje išryškėja labai svarbus vienakryptis (sąmonės refleksijos dėka pasisavinant tik teisingus objektus) sąmonės kitimo (dinamiškumo) aspektas, susijęs su determinizmo klausimu: jei indų religinėse ištakose buvo aiškinama, jog žmogaus likimas iš anksto nulemtas, tai vėliau pagal reinkarnacijos doktriną atsiranda papildomas dėmuo, kuris leidžia aiškinti tolimesnio gyvenimo, priklausančio nuo prieš tai buvusiame gyvenime gėrio link įveikto kelio etapo, kokybę. (Į laiką ir erdvę, t.y. į materialųjį pasaulį grįžtama nepavykus pasiekti tobulumo arba pasiekus tobulumą, išskirtiniu atveju grįžtama mokymo perdavimo tikslu). Galiausiai nūdienos Tolimųjų Rytų sąmonėje pradeda reikštis „čia ir dabar“ neatidėliotino ir aktyvaus dorovinio elgesio laikymosi samprata, keičianti neva iš anksto nulemtą žmogaus gyvenimą. (Kalbant apie dvasinę raidą  gėrio link, t. y. viena kryptimi, pravartu prisiminti fizikų naudojamą laiko strėlės sąvoką galiojančią materijoje. Tačiau dvasinė vienos krypties gairė galima ir blogio idėjų  link).  Kitaip tariant, Tolimųjų Rytų religijų raidoje, apmąstant žmogaus atsakomuosius veiksmus pasaulio atžvilgiu, atrandama žmogaus laisvos valios bei jo dvasinio aktyvumo veikiamoji galia.

(Žmogaus dvasinio aktyvumo vaidmuo žinomas įvairiose pasaulio kultūrose ir yra išreiškiamas priklausomai nuo tose kultūrose žinomų religinių objektų. Pavyzdžiui, Kinijos dvasingumas neatsiejamas nuo panteistinės pasaulėžiūros, todėl, sutrikus žmogaus sveikatai ir jam kreipiantis į gydantį žolininką, pastarasis nurodo reikiamą žolinį vaistą bei to vaisto – žolinio augalo - savybes, kurių dėka galima atskleisti pirminę ligos priežastį – atitinkamą neteisingą dvasinį nusiteikimą. Senovės Graikijoje, Asklepijaus šventyklose (asklepionuose), buvo praktikuojama ryšio su dvasiniu pasauliu metodika, galinti padėti atrasti pirminę ligų priežastį, t.y. tam tikrą laiką laikantis nustatyto režimo buvo gyvenama atskirame kambaryje ir aiškinantis sapnus randamos žmogų kankinusių paslaptingų ligų priežastys, kurios dažniausiai būdavo dvasinės ir neatsiejamos nuo perdėto dėmesio tam tikroms, doroviniu požiūriu vertinant, antidorovinėms dievų savybėms. Taigi šių pavyzdžių atvejais ligų priežastys siejamos su moralinėmis dvasinėmis žmogaus nuostatomis bei elgesiu).

Taip tampa įmanoma apibrėžti teisingų arba klaidingų žmogaus dvasinių procesų sampratą. Galima teigti, jog dvasinis mokymas, „telpantis“ į Dievo gėrio savybių apibrėžimo turinį, yra teisingas. Teisingas dėl to, jog tokias savybės reflektuojant ir pasisavinant, žmogus žengia į savo fizinę bei dvasinę harmoniją. Ir atvirkščiai - jei mokymo idėjos „iškrenta“ iš gėrio turinio, tai mokymas yra klaidingas. (Kita vertus, tai sąlyginis dvasinio mokymo pavadinimas, nes turint kėslus save ar visuomenę sunaikinti, mokymą, „iškrentantį“ iš Dievo gėrio savybių apibrėžimo turinio, galima vadinti teisingu).

Išryškinta reikiama dvasinė nuostata žmogaus atsakomiesiems veiksmams pasaulio atžvilgiu perša šias išvadas:

Pirma. Žmogiškoje būtyje Dievo suponuojamos gėrio savybės gali realizuotis tik žmogaus su Dievu mezgamo dvasinio ryšio ir iš jo išplaukiančio savęs keitimo gėrio link pastangų dėka.

Antra. Žmogaus likimas iš anksto nėra nulemtas, o priklauso nuo teisingo arba neteisingo santykio su kitu. Teisingas santykis suponuoja subjektyvaus savo dvasinio požiūrio į pasaulį kaitą (evoliuciją) pagal Dievo turimų objektyvių gėrio savybių pavyzdį.

Taigi minėtos knygos autoriaus Shigeo Hyruijamos minimai nematerialiai nepaaiškinamai priežasčiai turime paaiškinimą - ta priežastis yra materiją struktūrizuojantis nematerialus informacinis laukas (kitas nei „mano“). Tačiau čia dar ne viskas. Žmogaus protui neperžengus savęs paties - kitas nepripažįstamas, t.y. nepripažįstamas ir žmogaus protą pranokstantis pirminis Intelektas, suponuojantis pasaulio tvarką, t.y. gėrio link laike ir erdvėje apibrėžtą žmogaus evoliuciją. Jei tokia tvarka tėra „mano proto“ (tam tikro teigiamo psichologizmo) sukurta idėja, tai sąmonės refleksija neturi kito objekto, o tik savo protą (tai teigia vakarietiška panteistinė koncepcija). Šiuo atveju neįmanoma užmegzti ir ryšio su kitu, objektyviai apibrėžiančiu vertybinius kriterijus. Todėl negali būti sąmoningo vidinio apsisprendimo kitam („aš“ išlieka svarbiausias), tad nebus ir pagrįstos motyvacijos laikytis egoistinius interesus pranokstančių vertybinių sampratų. Tad pozityvi laikysena be kito tėra tam tikros subjektyvios idėjos, tuščia vertybinė formuluotė, nieko bendra neturinti su vidiniu dvasiniu apsisprendimu kitam. Todėl, pasikeitus situacijai, turimas asmeninis subjektyvus pozityvus nusiteikimas akimirksniu gali pavirsti visuomenių viešumoje žinomu, fizinę bei dvasinę vienovės harmoniją ardančiu negatyvizmu. (Beje, vakarietiškas „pozityvaus nusiteikimo“ harmoningumo galios mokymo metodas puikiai žinomas gydymo patirtį turintiems psichoanalitikams ir, deja,- psichiatrams).

Beje, šios išvados iš žmogaus proto turi galutinai ištrinti naujojo panteizmo ateistų filosofinio teiginio likučius, jog savybės tėra evoliucinio prisitaikymo rezultatas, žmogaus proto sukurtos idėjos. Prisiminę tai, jog visa yra sujungiama į sudėtingas materialias organines struktūras tik nematerialaus informacinio lauko dėka, galiausiai tebūnie mums visiškai „nesvarbu“, kaip bus pavadinta ta nematerialaus informacijos lauko dalis, kuri turi veikiamąją galią tolimesnei tų struktūrų egzistencijai. Pavyzdys: galėtume pavadinti, jog tai yra nuo mūsų sąmonės nepriklausomai egzistuojanti Evoliucija, kurios priverstinė, reiklioji prasmė atsiskleidžia keičiantis materialiai struktūrai, o žmogaus atžvilgiu - per jo sąmonę daranti įtaką ne tik fizinei kūno struktūrai, bet ir jo atsiradimui tam tikru laiku bei tam tikroje vietoje. Tačiau bėda ta, kad, be religinių mokymų konteksto, apie Ją mes nieko išsamesnio daugiau nesugebėsime pasakyti. Todėl neracionalu atsisakyti per tūkstančius metų sukauptos žmonijos patirties ir jai paaiškinti naudojamų religinių sampratų, kurios nūdienoje susistemintų įvairių žinių kontekste žmogaus atžvilgiu pasireiškia kaip struktūrizuojančią harmoningą veikiamąją galią turinčios Dievo gėrio savybės. Juolab jog nūdienos medicinos mokslas parodo, kad kelių tūkstančių metų religinėje patirtyje atrastos Dievo savybės nėra tam tikras žmogaus psichologizmas, o tai yra objektyvus informacinio lauko dėmuo, į kurį, reflektuojant žmogaus sąmonei, harmonizuojasi jo fizinė ir dvasinė vienovė. Kita vertus, negalima teigti, jog žmogus, turintis gilų vidinį apsisprendimą (savižiną, sąžinę) religinių bei tam tikrų filosofinių mokymų dėka suformuluotoms humanizmo idėjoms kaip „kitam“, praras ryšį su informacinio lauko reikliąja prasme ir pažeis savo fizinę – dvasinę harmoniją.

Pozityvios laikysenos atžvilgiu peršasi dar vienas pastebėjimas. Jau seniai žinomas teisingas teiginys, jog apie žmogaus dvasingumą galima kalbėti tik jo kultūrinės aplinkos kontekste (pvz. indų vidinį apsisprendimą yra giliausiai persmelkusi pagarbos gyvybei filosofija). Todėl kai vakariečiai su turimu savo prigimtinės kultūrinės aplinkos dvasiniu identitetu bando praktikuoti Indijos religijas, dažniausiai toks bandymas apsiriboja sau patogiu, lengvabūdiškai pozityviu nusiteikimu, nesuvokiant esminio religinio mokymo tikslo bei rimtumo. Pavyzdžiui, patogiai gyvenantis vakarietis tiki reinkarnacijos doktrina, tačiau net nesiruošia įsisavinti nuo Indijos kultūros neatsiejamų etninių dorybių, bet yra užtikrintas, jog kitame gyvenime galės turėti panašią savo padėtį. Tačiau indų mokymas teigia priešingai, nes grįžimas į pasaulį rodo, kad pasiekti išsivadavimo nepavyko. (Tiesa, krišnaizme numatomas ir tam tikras teigiamas sugrįžimo į fizinį pasaulį momentas, pavyzdžiui, tai gali būti reinkarnavusi dievybė). Tad kokia gali būti reali „religingo“ vakariečio perspektyva?

Bet grįžkime prie mums aktualių klausimų, prie medicinos mokslo srities žinių, jog pažeidus visuotinai pripažintus dorovinius žmonių santykių principus yra nesavalaikiai pažeidžiamas fizinis žmogaus kūnas. Čia savaime kyla klausimas: o kaip yra su materiją pranokstančia tapatybe - sąmoningu „aš“(siela), ar ji taip pat gali būti sunaikinama?

Šį ir kitus iškilsiančius klausimus imkimės nagrinėti kultūriniame krikščioniškos religijos kontekste. Juolab jog mums taip pataria mokslininkas Ekllesas, siūlydamas visais klausimais, liečiančiais sielos raidą po dualistinio principo sunaikinimo (sielos ir kūno vienovės išardymo), patarimo kreiptis į vienintelį žinomą, iš anapusinio pasaulio sugrįžusį - Jėzų Kristų.

Pradžioje pasiaiškinkime dualizmo sąvoką. (Dualismus -.lot. mokymas apie dievybę). Ši sąvoka platesne prasme reiškia nuomonę, jog tam tikrose svarbiose srityse egzistuoja dvi viena nuo kitos nepriklausomos, vienodai pirmapradės, lygiagrečiai ar priešpriešiais viena kitą veikiančios jėgos ar principai. (Pavyzdžiui, gėris – blogis ir pan.). Siauresne prasme (reiškinių vienas nuo kito priklausomybės prasme) ši sąvoka vartojama ir nūdienos fizikoje tiriant materiją (dalelė ir banga, materija ir antimaterija bei pan.).

Todėl Eklleso darbuose apie nematerialios psichinės energijos ir materialios fizinės egzistencijos vienovę dualizmo sąvoka yra vartojama siauresne prasme.

Dualistinės pasaulio sampratos pirmieji atsisakė izraelitai. (Tačiau judaizme bei krikščionybėje siauresne prasme ji plačiai žinoma bei vartojama).

Kaip matėme, nūdienos indų aukščiausio Brahmano sampratoje nėra jokios Jam lygiavertės dievybės, tad remiantis indų bei izraelitų sampratomis galima teigti, jog ir mokslinei nūdienos informacinio lauko sampratai jokia lygiavertė „antiinformacija“ negrasina. (Tiesa, visuose religiniuose mokymuose yra blogio sampratas suponuojančių dvasinių būtybių, kurios tam tikromis aplinkybėmis gali paveikti žmogų).

Kitaip nei Indijos religijose, kuriose indų išminčių mąstymo pastangų dėka Brahmanas įgavo nūdienos sampratą, izraelitai analogišką visa pranokstančio Dievo sampratą gavo dovanų – apreiškimu. Ši Dievo ir žmogaus santykio raidos istorija (Dievo kalbėjimo žmogui istorija) yra išskirtinė kitų pasaulio religinių istorijų atžvilgiu.

Izraelitų tikėjimo bei asmeninio žmogaus santykio su Dievu raida buvo tam tikras procesas ir vyko dviem esminiais etapais: pirmas priskiriamas priešistorės laikotarpiui ir reiškėsi per Abraomą (dėl amžiaus nėra vieningos nuomonės, tačiau sutariama, jog tai galėtų būti apie 2000 m. pr. Kr.); antrasis -  per pirmąjį pranašą Mozę (amžius nustatomas nesunkiai, nes žinoma, jog judėjų išėjimas iš Egipto įvyko valdant devynioliktai Egipto dinastijai. Tad tai yra istorinis įvykis, kuris datuojamas 1350-1200m. pr. Kr.). Pradedant Abraomu, judėjų religija neatsiejama nuo įvykių, susijusių su antgamtinės jėgos veikimu.

Biblijos priešistorėje rašoma, jog Abraomui apsireiškė Dievas ir pateikė pažadą. Jame Abraomui pasiūloma palikti savo protėvių gyvenamąją vietą ir keliauti į kitą kraštą, kurį Dievas žadėjo jam parodyti. Jis pasiūlė išgarsinti Abraomo vardą per tautą, kilsiančią iš jo palikuonių, kurių dėka bus paskelbtas Dievo Vardas ir kitoms tautoms. Abraomas, nors jam buvo septyniasdešimt penkeri metai ir buvo bevaikis, pažadu patikėjo ir drauge išsivesdamas jam reikalingus žmones (kiti šaltiniai teigia, jog tai buvo jo vadovaujama gentis) bei pasiėmęs sau priklausantį turtą iškeliavo. Dievas tesi savo pažadą ir po keliaujančio Abraomo istorijoje nutikusių gausių bei susijusių su Dievo įsikišimu įvykių (išryškinančių teisiojo Dievo „Paveikslą“, reikalaujantį dorovinio žmonių elgesio), kai Abraomui buvo šimtas metų, jo nedaug jaunesnė žmona, vardu Sara, pagimdo sūnų, kuris pavadinamas Izaoku. Abraomo istorija pasiekia kulminaciją, kai paūgėjusį sūnų Dievas pareikalauja paaukoti Jam. Besąlygiškai pasitikėdamas Dievu Abraomas „sutinka“ (šis žodis suponuoja Abraomo dvasinę vidinio apsisprendimo dramą) ir imasi reikiamo aukojimo ritualo. Tačiau paskutinę aukojimo proceso akimirką Dievas pakeičia savo ankstesnį „norą“ ir Izaokas nepaaukojamas. Taigi santykyje su Dievu ši pati dramatiškiausia istorijos dalis tampa žmogaus tikėjimo bei pasitikėjimo „būtent tokiu“ Visagaliu Dievu (nurodomos gairės „būtent tokio“ Dievo sampratai: jei Juo besąlygiškai pasitikima, tai žmogaus fizinė bei dvasinė egzistencija yra sėkminga). Tokia Dievo samprata nieko bendra neturi su aplinkinių to meto tautų garbinamais dievais, kurie savo suponuojama esme nepranoko žmogaus psichologizmo, t.y. jo asmens fizinių bei dvasinių galios ir išskirtinumo troškimų (žmogaus sąmonė nepajėgia pranokti žmogaus kaip kovojančio už savo būvį poreikių, todėl garbinami objektai- dievai- jų idėjos  neviršija).

Abraomas savo palikuonims tampa sektinu pavyzdžiu, Dievo reikalavimą iškeliančiu aukščiau savo asmeninių poreikių bei interesų, t.y. Abraomas tampa žmogaus, esančio teisingame santykyje su Dievu, prototipu (izraelitų tikėjimo Tėvu).

Tikėjimo ir pasitikėjimo Dievu linija tęsiama ir su Moze susijusių įvykių istorijoje (Mozei tarpininkaujant tautai patikėtas Dievo vardas Jahve – JHVH, kuris reiškia, „Aš esu, kuris štai – esu“, arba Aš esu, kuris su jumis būsiu“), tačiau čia atsiranda papildomas dėmuo - moralės kodeksas – dešimt Dievo Įsakymų. (Manoma, jog šis laikotarpis yra izraelitų rašytinių šaltinių pradžia. Su šiuo laikotarpiu siejamas ir Dievo savybių apreiškimas, pavyzdžiui, Dievas taria Mozei: „Aš esu gailestingas“). Visi antgamtiniai reiškiniai įvyksta įsikišus Dievui, tačiau jie vyksta per Mozę. Tikėjimas besąlygišku Dievo dalyvavimu izraelitų pusėje įsitvirtina jų kovų su stipresniais priešininkais metu, dar esant gyvam Mozei (izraelitų sąmonėje jų Dievas parodo esąs stipresnis už priešininkų garbinamus pagoniškus dievus). Mozė miršta (kaip jam ir buvo sakęs Dievas) prieš izraelitams įžengiant į per Mozę jiems pažadėtą žemę. Joje įsikūrus, vėliau izraelitų santykis su Dievu išskirtinai pasisuka moralinio kodekso (Įstatymo) laikymosi linkme. Išsikovoję teisę gyventi jiems Dievo pažadėtoje žemėje, izraelitai savo išgyventos istorijos dėka patiria, jog Dievui ima „nebepatikti“ Jo paties šlovinimas bei aukų Jam aukojimas, jei nesugebama laikytis Sandoros. Nepaisant žynių bei papildomų kunigų išaiškinimų, Sandora reguliariai pažeidinėjama, tad izraelitai savo istorijoje patiria periodiškus nuopuolius ir pakilimus (Dievo atsitraukimą ir priartėjimą). Negelbsti ir pranašų dėka iš tautos tarpo parinkti tinkami karaliai. Tačiau karalių atsiradimas Dievo išrinktos tautos istorijoje ypač reikšmingas įvykis, nes karaliaus asmens santykis su Dievu per pranašus bei Įstatymą tampa akivaizdus (karalių izraelitai geidžia turėti tam, kad galėtų kitoms tautoms parodyti, jog jie niekuo neprastesni už kitus). Tautos istorijoje galima atsekti besikeičiančius santykio su Dievu ciklus bei atrasti reikliąją santykių esmę: Dievo nustatyto Įstatymo nesilaikymas – nuopuolis; iš to seka įvairūs praradimai - Dievo bausmė; neteisingo santykio su Dievu suvokimas ir prašymas Dievo atleidimo, pasmerkiant savo veiksmus – sąmoninga atgaila; naujas pakilimas – Dievo malonė. (Taip atrandama veikiamoji Dievo jėga, pasireiškianti kaip tam tikras priežasties – pasekmės dėsnis). Izraelitai tarsi suvokia Dievo veikiamąją galią, tačiau savo jėgomis nepajėgia išeiti iš tokio priežasties – pasekmės uždaro rato, todėl laukia išskirtinio Dievo atsiųsto pranašo, galinčio išvesti tautą iš aklavietės (Dievas buvo davęs pažadą reguliariai siųsti pranašus, apibrėžiančius teisingo santykio su Juo kryptį, tad laukimas skatinamas reguliariai siunčiamų pranašų žodžiais).

Tautai ypač reikšmingas tampa Babilonijos nelaisvės laikotarpis (597-538 m. pr.Kr.; tuomet sugriaunama ir Jeruzalės šventykla), kuris turėjo esminę reikšmę formuojantis judaizmui. Įstatymas galiausiai apipinamas bene septyniais šimtais įvairiausių jį reglamentuojančių normų, kurių laikymosi svarba prilyginama Dievo valios vykdymui. Kita vertus, po Babilonijos nelaisvės ypač pagausėja pranašų, perspėjančių, jog tauta eina visiškai priešinga kryptimi (t.y. asmeninio savanaudiškumo bei valdymo galios kryptimi) nei reikalauja Dievas. Dominuojanti pranašų teikiamų pranašysčių linija – žmogaus širdies atvėrimas artimo meilei bei gailestingumui buvo tarsi to reikalaujančio paties Dievo asmeninės savybės. Tačiau tokie „menkaverčiai“ dalykai neįtikina Jeruzalės žynių bei kunigų elito, pranašai, nepripažįstami ir paprasčiausiai nužudomi. Nužudžius pranašą bei mokytoją Jėzų Kristų, daugiau pranašų tauta nebesulaukia, o ir atsitinka su ja tai, ką jai ir buvo per pranašus pažadėjęs Dievas už Sandoros su Juo nesilaikymą.

Apibendrinant izraelitų tautos tikėjimo bei mąstysenos dėka siekiamo teisingo santykio su Dievu raidą, galima pastebėti tarsi Dievo reikalavimų kaitą. Pradžioje dominuoja labiau fizinėje plotmėje (fiziologinių ir saugumo poreikių patenkinimo plotmėje) besąlygiško tikėjimo bei pasitikėjimo Dievu linija, tačiau po Babilonijos nelaisvės minėtos linijos fone ypač intensyviai ima reikštis dorovinio sąmoningo žmogaus apsisprendimo gėrio link dimensija (vidinio dvasinio apsisprendimo dimensija). Iš apžvelgtos izraelitų istorijos matyti, jog toks Dievo buvimo su tauta procesas - tai tarsi tam tikras žmogaus sąmonės brandinimas kokybiniam šuoliui, užsibaigusiam naujos krikščioniškos sąmonės atsiradimu. Galbūt galima teigti, jog tokia žmogaus dvasinės raidos būtinybė (dvasinė evoliucija) alegoriškai pateikiama jau religinio mokymo mitologijoje, kurioje kalbama apie laisvai prieinamus, tačiau Dievo uždraustus „draudžiamo medžio“, gėrio ir blogio pažinimo vaisius (kitaip tariant, alegoriškai nurodoma laisva žmogaus dvasinė plėtotė, tačiau lygiagrečiai parodomas ir jo ribotos, subjektyvios sampratos apie laisvę pasekmės).

Vertinant žmonijos eurazinę religinę istoriją, indų ir izraelitų religines patirtis bei nūdienos mokslo turimas įvairias žinias, galima iškelti keletą pagrįstų teiginių:

Pirmas. Dėl žinomų įvairių tautų skirtingų mitologinių pasakojimų apie pasaulio atsiradimą bei įvairių jėgų pasireiškimą jame, neįmanoma atskleisti tikrosios pasaulio arche, o be religinių dvasinių objektų nedaug ką galima pasakyti apie žmogaus sąmonę, galinčią ne vien tik iš matomų vaizdinių pažinti pasaulį. (Deja, mokslininkai nieko konkretaus negali pasakyti, ką žmogus mąstė ar turėjo kokią nors religinę reikšmę iki X tūkstantmečio pr. Kr. ant uolų jo nupiešti žvėrių piešiniai). Tačiau tai galima padaryti susisteminus įvairių nūdienos mokslų žinias, patvirtinančias nematerialios tikrovės (informacinio lauko) pirminį poveikį materijai ir tokį poveikį kaip tam tikras kito savybes atradusiomis sąmoningomis religinėmis patirtimis.

Antras. Žvelgiant į mokslui žinomą šimtų milijonų metų gyvybės evoliucijos laikotarpį, žmogaus dvasinis evoliucinis intensyvumas neatsiejamas nuo religinės patirties ir apima išskirtinai trumpą laiko tarpą, kuris per tris tūkstančius metų (pr.Kr.) pasiekia savo kulminaciją, užsibaigiančią ryškiu kokybiniu šuoliu – naujos sąmonės - objektyvias gėrio savybes suponuojančiu naujo žmogaus  prototipu – Jėzaus Kristaus Asmeniu. (Po Kristaus istorinis žmogus daugiau nebeturi kito - Kristų pranokstančio gyvo žmogaus pavyzdžio, t.y. Kristus bei Jo mokymas tampa evoliucionuojančios žmogaus sąmonės refleksijos aukščiausiu objektu).

Trečias. Žvelgiant į žmogų ir pasaulį tik nūdienos mokslo žinių kontekste (t.y. papildomai nesiremiant religine patirtimi), galima konstatuoti, jog priklausomai nuo žmogaus sąmonėje esančios informacijos pobūdžio kaitos tiesiogiai priklauso materialių jo organizmo struktūrų pakitimai. Informacijos pobūdį vertinant fizinio žmogaus išlikimo požiūriu, tokią informaciją galima priskirti prie gyvybinius procesus skatinančios arba juos naikinančios. Kalbant apie žmogaus sąmonę (iš sąmonės išplaukusias mintis), kurios (kurių) dėka galima informacijos atranka, galima teigti, jog sąmonė nėra lemiamas veiksnys, galutinai nulemiantis jo fizinių procesų kaitą. Nepaisant to, jog žmogaus fiziniai pokyčiai vyksta priklausomai nuo žmogaus sąmonėje „generuojamų“ minčių, priklausomų nuo reflektuojamų objektų, tačiau objektyvius vertybinius kriterijus lemiančius gyvybinių procesų skatinimą arba naikinimą, galiausiai nulemia tų minčių ir objektų pobūdį pranokstantis ir nuo žmogaus sąmonės nepriklausantis informacinis laukas (pirminis Intelektas, evoliucinis Dėsnis).

Ketvirtas. Vertindami visatos kaitos procesą, gyvybės bei žmogaus dvasinę raidą, galime teigti, jog dėl visa apibrėžiančio informacinio lauko (pirminio Intelekto) ir žmogaus sąmonėje esančios arba galinčios atsirasti milžiniško informacijos apimties skirtumo, žmogaus sąmonė nepajėgi su informaciniu lauku susitapatinti ir jo pasisavinti. (Tiesa, čia nepasakome nieko nauja, o tik nūdienos mokslinių žinių kontekste pakartojame genialią Aristotelio įžvalgą). Todėl racionalu iš informacinio lauko visumos bandyti „išskirti“ tik tą informacijos dalį, kuri akivaizdžiai veikia mūsų fizinės bei dvasinės evoliucijos raidą ir ją nagrinėti atskirai turimų žinių fone (t.y. informaciniame lauke pabandyti atrasti programą, skirtą žmogaus evoliucijai, juolab jog religiniai mokymai teigia, kad žmogaus kūno ir dvasios vienovės būsenoje Dievo galutinai pažinti neįmanoma).

Šiais teiginiais galima pagrįsti tokią prielaidą: visos materialios (bei gyvybinės) struktūros evoliucionuoja pagal tam tikrą informaciniame lauke joms skirtą „programą“, kuri nulemia tiek galimus nuoseklius, tiek šuolinius struktūrinius pokyčius. (Kvantinėje fizikoje yra patvirtintas faktas, jog atomų pasaulyje kaitos procesai vyksta ne tolygiai, o pakopomis. Todėl ankstesnė gamtamokslio dogma, jog „gamta nedaro šuolių“ jau seniai tapo bevertė; pavyzdžiui, darvinistinėje žmogaus evoliucijos teorijoje trūkstant nuoseklių rūšies pasikeitimo įrodymų, konstatuojami tik šuoliniai jos pokyčiai. Kitas pavyzdys: fizikai yra iškėlę pagrįstą prielaidą, jog iki šiol sąlyginai nuosekliai vykstantys visatos materijos kaitos procesai dėl galimo tam tikro jos sąveikos jėgų kritinio momento gali akimirksniu suardyti jau esamus milžiniškus materijos darinius, t.y. žinomomis fizikinėmis sąvokomis apibrėžiama materija gali staiga išnykti). Vykstantys dvasiniai ir socialiniai istorinio žmogaus pokyčiai bei nuo jų priklausantys fizinės būklės pasikeitimai yra ne kas kita, o tam tikros intelektualinės nuorodos į jo evoliucijai skirtos „programos“ atradimą bei jos vykdymą (tai patvirtina apžvelgta religijų raida, kuriose Dievas yra tarsi „pasislėpęs“ ir atrandamas ne tik Jo „baimės“, bet pačiu svarbiausiu - žmogaus laisvu sąmoningu apsisprendimu bei tokių apsisprendimų apmąstymo principu). Kitaip tariant, aukščiausias Intelektas tarsi reikalauja žmogaus intelektualinio vystymosi, kurio esmė yra gėrio savybių bei jų veikiamosios galios atradimas ir jų transformavimas į žmogiškąją būtį. Kadangi informacinis laukas pranoksta materiją ir egzistuoja nuo jos nepriklausomai, tai galima pagrįstai teigti, jog esamoje žmogaus kūno ir dvasios vienovėje prioritetas priklauso nematerialiam dvasiniam dėmeniui, t.y. tam tikrai informacijos daliai, po fizinės kūno mirties išlaikant „aš“ informacinę tapatybę (tam tikrų savybių, sielos tapatybę).

Šioje prielaidoje paminėti dalykai atitinka tam tikras krikščioniško religinio mokymo esmes. Tad į Jėzaus Kristaus Asmenį pabandykime pažvelgti kaip iš nematerialaus, visa apibrėžiančio lauko, per Jį sklindančią tam tikrą informaciją, galinčią struktūrizuoti pačią sudėtingiausią žinomą materijos struktūrą – žmogaus kūno ir dvasios vienovę.

Pradėkime nuo paties reikšmingiausio krikščioniško mokymo įvykio - Kristaus iš numirusiųjų prisikėlimo (pasak pirmųjų rašytinių šaltinių apie Kristų bei krikščioniškų bendruomenių steigimo autoriaus, apaštalo Pauliaus žodžių, „Jei Kristus neprisikėlė, tai tuščias mūsų tikėjimas“). Kaip žinoma, mokslui pripažinus materijos „intelektualumo“ reiškinį ir bandant jį paaiškinti (beje, pastaruoju metu vystoma gana įdomi, siejama su anksčiau minėtomis hipotezėmis - halograminio materialios visatos aiškinimo idėja) galiausiai neišvengiamai susiduriama su nematerialaus informacinio lauko sąvoka. Deja, dėl mūsų anksčiau minėtų priežasčių eksperimentinis mokslas apie tame lauke esančią informaciją pasakyti nieko negali. Kaip žinoma, tokio mokslo kalba galima tik materialaus pasaulėvaizdžio rėmuose. (pavyzdžiui, fizikai, darydami prielaidą apie galimą staigų visatos materijos išsiskaidymą, gali remtis tik nuo materijos neatsiejamomis jos sąveikos jėgomis, todėl, bandydami prie tokio paaiškinimo pridėti ką nors daugiau, jie peržengtų mokslo (pajėgiančio tirti tik materiją) galimybių ribas). Kita vertus, žinant, kad informacinio lauko poveikį nulemianti materijos struktūrizacija, galima nuosekliai logiškai argumentuoti staigius materijos pokyčius bei staigų jos atsiradimą įvairiausiose struktūrose ir su tuo susijusius vadinamus nepaaiškinamus (antgamtinius) reiškinius (kaip matėme, toks nematerialaus informacinio lauko poveikis žinomas fizikos moksle, jį teigia medicinos mokslas bei religinė patirtis). Mokslo žinioms pranokus materialistinį pasaulėvaizdį, Kristaus prisikėlimo įvykis, kaip ir visi kiti anksčiau materialistine pasaulio samprata nepaaiškinami antgamtiniai reiškiniai, įvairiapusiškų nūdienos mokslinių žinių kontekste jokių abejonių dėl galimo prisikėlimo realumo kelti negali. Anksčiau apžvelgtos įvairios žinios tarsi savaime perša mintį, jog žmogaus sąmonė bei nuo jos neatsiejama dvasinė kaita (sąmonės dinamiškumo procesas) gėrio link yra tarsi pats „geidžiamiausias“ informacinio lauko „produktas“, kuris religinėje plotmėje pasireiškia per žmogų kaip jo fizinę ir dvasinę vienovę gėrio link keičiančios Dievo savybės. Tokią mintį besąlygiškai patvirtina Kristus, save pavadindamas Dievo ir žmogaus Sūnumi (vartojant tik informacinio lauko sąvoką, galima sakyti, jog kaip jo poveikio pasekmė pasaulyje sąlyginai staiga atsiranda nauja sąmonė, kuri vienovėje su žmogaus fiziniu kūnu savyje suponuoja gėrio savybes). Kristus teigia savo dvasinę vienovę su Dievu – Tėvu bei iš to sekusią savo naują žmogiškąją prigimtį, kuri kartu yra ir naujos sąmonės žmogaus prototipas. Jis neneigia judėjiško tikėjimo Dievu – Įstatymu, tačiau kategoriškai atmeta formalaus jo žinojimo sureikšminimą ir teigia, jog aukščiausias Įstatymas yra meilė kitam, todėl tobulam žmogaus santykio su kitu, - kitu žmogumi galutiniam išpildymui nurodo savo Asmenį ir tokią nuorodą palydi atliekamais antgamtiniais veiksmais, įrodančiais veikiamąją Dievo savybių galią. (Kristus santykyje su kitu pateikia tobulo santykio „aš ir kitas žmogus“ prototipą). Išgydymų procesuose iš išgydomo asmens Kristus pareikalauja besąlygiško atsivėrimo Dievui, t.y. individo sąmonės bei iš jos išplaukusių abejonių, klaidingų tikėjimų peržengimo ir vienatinio visagalio Dievo pripažinimo. Pagrindinė ligonio išgijimo sąlyga yra besąlygiškas jo tikėjimas, jog duotuoju atveju Dievas yra ne kažkur toli ir jam nepažįstamas, o Tas, kuris yra šalia ir su juo kalbasi, t.y. „būtent toks ir veikia čia ir dabar“ (Per visą besitęsiančią krikščionišką tradiciją patvirtinamas tokio atsivėrimo, kurio tam tikros pasekmės priskiriamos prie gamtamoksliui nepaaiškinamų, veiksmingumas. Pavyzdžiui, nūdienoje Lurdo išgijimai yra pripažįstami mokslui nepaaiškinamais tik po kruopštaus medicinos mokslo tyrimų. Per pastaruosius šešis dešimtmečius tokių išgijimų priskaičiuojama apie šimtas dvidešimt. Beje, pastaraisiais dešimtmečiais mokslininkai pripažinta negalintys paaiškinti ir daugelio su krikščionybe susijusiais reiškiniais išlikusių relikvijų, pavyzdžiui, Gvadelupės paveikslo). Tačiau antgamtiniai veiksmai tėra tik tam tikra priemonė žmogaus tikėjimui, kad Kristus yra visagalis Viešpats, kuris žmogų gali išgelbėti nuo jį ištikusių fizinių bei dvasinių kančių. Pastarajam tikslui pasiekti, žmogus privalo  įvairiapusiškas pastangas sutelkti  į pasitikėjimą Dievo Autoritetu ir į savo dvasinės kaitos procesą Jo (kaip kito) link. (Kristus tęsia izraelitų tikėjimo Dievu galios liniją ir ji Jo mokyme ištisai akcentuojama. Pavyzdžiui, mokiniams sakoma, jog jei jie turėtų nors ir patį mažiausią tikėjimą, tai galėtų kalnus kilnoti, įsakinėti persisodinti medžiams. Bet susiformuoja ir naujas akcentas - Dievo malonė staigiai sąmonės kaitai, ją atveriant naujai informacijai su iš to išplaukiančiomis galimybėmis. Tarkim, mokiniams sakoma: po to, kai juos paveiks Šv. Dvasia, jie galės kalbėti įvairiausiomis kalbomis, gydyti žmones, patys išgerti nuodų, tačiau pastarieji jų neveiks, galės nebijoti nuodingų gyvačių įkandimo ir pan.). Kitaip tariant, visi su Kristumi susiję antgamtiniai įvykiai žmogui turi suteikti besąlygišką tikėjimą, jog Kristus yra neatskiriamai su Dievu susietas Asmuo, pranokstantis įprastai suprantamus gamtos dėsnius, todėl Jis bei Jo mokymas tapatus izraelitų religijos raidoje ieškotai Dievo valiai. Kristus sako: Aš esu Tiesa ir vienintelis kelias pas Dievą. Tai reiškia, jog žmogaus kuriamos idėjos turi tilpti į tokios Tiesos turinį, nes priešingu atveju jos bus ne iš Dievo, todėl klaidingos ir pasitarnaus tik egoistinei žmogaus prigimčiai pateisinti, tad galiausiai nuves į jo kūno bei sielos pražūtį. Taigi teikiama žinia skamba labai reikliai. Kristaus žodžius, skirtus žmogui, galėtume perfrazuoti maždaug taip: arba žmogus žengia, remdamasis Kristaus pagalba, ir tik tokiu būdu - akistatoje su Juo - gali savyje pastebėti kylančias blogio idėjas bei jų atsisakyti ir taip atsiverti kito žmogaus gailestingumui bei meilei (t.y. sužadinti savo sąmonės kitimo procesą gėrio link), arba jis pasilieka egoistas bei savanaudis, dėl ko kenčia (kentės) ne tik jo kūnas, bet ir siela. Tačiau tai dar ne viskas. Savaime suprantama, jog tokie Kristaus žodžiai - tai akstinas kiekvienam individui save apmąstyti kitų žmonių bei Dievo savybių atžvilgiu ir įvertinti, kas gali su juo nutikti (arba bent jau ieškoti savo sėkmių ar nesėkmių priežasčių). Bet Kristus kalba daugiau ir teigia visuotinę pasaulio pabaigą bei pasako tai, kas neįtikėtina to laikmečio žmogaus protui, nepaisant jo matytų stebuklų, t.y. teigia žmonių prisikėlimą iš numirusių, tolimesnę jų sielos tapatybę bei raidą ir savo paties buvimą su žmonija iki pasaulio pabaigos (tuo Kristus paskelbia ne tik tam tikros ankstesnės žmogaus sąmonės  egzistavimo pabaigą, bet ir naują būsimo žmogaus epochą, į kurią įžengs tik naujos sąmonės žmonės). Tiesa, Kristaus mokymo kontekste atsiskleidžia ir tam tikra hierarchija Dievo Tėvo ir Sūnaus atžvilgiu, nes, kalbėdamas apie pasaulio pabaigos laiką, Kristus sakosi jo nežinąs, tačiau tai žinantis Jo Tėvas. Nepaisant radikalių Kristaus žodžių žmogaus sielos išlikimo klausimu, lygiagrečiai buvo mokoma, jog žmogus, nesilaikęs Dievo reikalaujamų nuostatų, visuomet turi galimybę atsiversti į teisingą santykį su Dievu ir taip pakitusios sąmonės dėka sukurti naują savo „aš“ tapatybę bei ją išsaugoti tolimesnei raidai.

Būtina atkreipti dėmesį į labai svarbų Kristaus mokymo elementą, kuriame teigiama, jog po to, kai Jis įžengs pas Tėvą, tam, kad Jo mokiniai galėtų suprasti mokymą bei tas mokymas įgautų dvasinę galią, jiems bus atsiųsta Šventoji Dvasia (Kristus nurodo naują dvasinę veikiamąją galią, atsirasiančią iš Jo ir Tėvo apipusės meilės ir tokiu būdu galinčią keisti žmogaus sąmonę). Ir iš tiesų po Kristaus nužudymo į visas puses baikščiai išsilakstę mokiniai po jų Mokytojo pažado įvykdymo ne tik drąsiai ėmėsi skelbti Kristaus mokymą bei gydyti žmones, bet ir ignoravo jiems realiai gresiančius žiaurius kankinimus bei iš to seksiančią mirtį. (Galima teigti, jog Šv.Dvasios galios dėka įvyko staigus šuolinis istorinio žmogaus sąmonės pokytis). Krikščioniškoje religinėje tradicijoje buvo suvokta, jog žmogus savo kūno ir dvasios vienovėje nėra pajėgus visiškai Dievo pažinti, tačiau Kristaus mokymo dėka atsirado galimybė paaiškinti Dievo – Dvasios veikiamąją dvasinę galią Trejybės principu, kuris savo esme yra vienatinis Dievas – Asmuo.

Plačiau aptarkime priežastį, dėl kurios Jėzaus Kristaus Asmens negalima statyti į tą pačią lygiavertę gretą su kitais asmenimis, žinomais religiniuose bei doroviniuose pasaulio mokymuose (pavyzdžiui, Kristaus negalima prilyginti doroviniam mokytojui Konfucijui).

Akivaizdu, jog nūdienos žmogaus sąmonė nėra pajėgi pasisavinti nematerialiame informaciniame lauke esančios ir visa apibrėžiančios informacijos. Galbūt panašios problemos nebus galutinai išspręstos bandant apibrėžti ir tam tikrą informacinio lauko pasekmę, („produktą“) – materialiąją visatos dalį (vadinamame tiksliausiame moksle - matematikoje - žinoma begalybės sąvoka turi ir tam tikros krypties sampratos dėmenį, neužsibaigiantį konkrečia skaitmenine išraiška. Beje, daugelis fizikinių materialios visatos paaiškinimo hipotezių, paverstų matematinėmis teorijomis, realiai neveikia; kaip antai, stygų hipotezė negali pavirsti realiai veikiančia teorija, nors matematiškai ji įrodyta. To priežastis labai paprasta: gamtoje realiai veikia tik keturios fizikų žinomos materijos sąveikos jėgos, o matematikai tam kad jų kuriama teorija matematiškai funkcionuotų, prie jų prideda dar septynias – hipotetines). Todėl negali būti nė kalbos apie galimybę galutinai atskleisti nematerialaus informacinio lauko paslaptį. Tačiau žmogaus sąmonei gebant generuoti nematerialias mintis bei kurti įvairias pasaulio pažinimo idėjas, yra galimas ir tiesioginis jos ryšys su visa apibrėžiančiu nematerialiu informaciniu laiku, taip aplenkiant sąlyginai lėtą tokio informacinio lauko sąvokos atradimą tiriant materiją. (Kaip žinoma, gamtamokslis metodiškai nuosekliai besiskverbiantis į materijos paslaptis prieina prie nematerialaus informacinio lauko sąvokos, tad čia negalima neprisiminti judėjiško – krikščioniško teiginio, jog Dievo egzistavimą galima atrasti Jo kūrinių pažinimo dėka). Kitaip tariant, į žmogaus sąmonę gali patekti ir staigus didesnis informacijos pliūpsnis, ryškiai pranokstantis jau esamą informaciją, tačiau informacijos srauto patekimo į žmogaus sąmonę proceso sąlygas nulemia nuo jo sąmonės nepriklausomai egzistuojantis pirminis nematerialus informacinis laukas (jo dėka sąmonė gauna savo tapatybę apibrėžiančią bei kito ieškojimui skirtą pirminę informaciją). Kaip matėme iš sąmoningos žmonijos istorijos raidos (žmogaus sąmonėjimo, sąmonės evoliucijos), toks informacijos perdavimo procesas vyko tiek nuosekliu, tiek ir staigiu (šuoliniu, pliūpsniniu) principu. Pažvelgę į pagrindinių žmonijos religijų raidas tokiu aspektu, kuomet galima pradėti aiškiau išskirti veikiamąją Dievo galią, tiesiogiai priklausomą nuo žmogui suvokiamų gėrio bei blogio sampratų, pamatome tam tikrus reikšmingus skirtumus. Tolimuosiuose Rytuose vykstančius žmogaus dvasinius ieškojimus sąlyginai galima priskirti prie nuosekliai besivystančių, o Artimuosiuose Rytuose  - prie nuosekliai bei šuoliškai vykstančių žmogaus dvasinių procesų. Žvelgiant į Kristaus Asmenį bei Jo mokymą, to meto pasaulio dvasinių mokymų kontekste galima akivaizdžiai pamatyti nepranokstamą kokybinį dvasinį - informacinį šuolį, kurį apibūdinti galima šiuo aspektu:

Izraelitų tautos sąmonėje laukiamas ateinantysis (pranašas, valdovas, karalius) buvo siejamas su labai geru Įstatymo išmanymu bei išaiškinimu ir jo pagrindu grindžiama galios (politine) valdžia. Visuotinai nebuvo manoma, jog ateinantysis visą dėmesį sutelks į tokius „negalingus“ dalykus kaip gailestingumas ir meilė, kurie galėtų tikti tik motinai ir jos kūdikiui, bet ne dominavimo siekiančiai tautai (šiuo norimos galios aspektu izraelitai nieko neišsiskyrė iš kitų tautų). Atsitiko tai, ko tauta nesitikėjo: Kristus teigė, kad žmogaus išugdytos gėrio savybės yra ta jėga, kuri žmogų ir pasaulį pakeis į Dievui reikiamą (žmogus tokių savybių dėka vykdys Dievo valią ir taip valdys jam patikėtą pasaulį). Kad gėrio savybės nebūtų suprantamos kaip žmogaus sukurtos ir neturinčios veikiamosios galios idėjos, Kristus, gydydamas žmones bei atlikdamas kitus darbus, pademonstruoja jų veikiamąją galią keisdamas bei sukurdamas materijos struktūras. (Kristaus gydymo metodas nieko bendra neturi su visuotinai žinoma medicinos samprata. To meto izraelitų tradicija sunkias ligas bei apsigimimus siejo su netyrąja dvasia, t.y. ne Dievo dvasios, kurios joks žmogus neturi galios pašalinti, įsigalėjimu. Kristus patvirtina, kad ji stipresnė už žmogų, ir parodo, jog netyroji dvasia gali būti pašalinama tik galingesnės Dievo dvasios dėka). Tokiu būdu Kristus parodo, jog gėrio savybės nėra vien tik žmogui suprantama puikaus tarpusavio sugyvenimo idėja, o yra gyvojo Dievo – Asmens savybės, turinčios visa apibrėžiančią galią (kartu ir puikų tarpusavio sugyvenimą). Taigi, net neminint prisikėlimo bei kitų antgamtinių įvykių, o vertinant tik Kristaus Asmens savybes bei mokymą, iš nūdienos perspektyvos matyti, jog paminėtų dalykų žinojimas bei jų laikymasis to meto pasaulio žmonijos mentaliteto kontekste yra nepaaiškinamas informacijos pliūpsnis, kuris Kristaus Asmenyje tampa būsimo naujo žmogaus sąmonės refleksijos gyvu objektu. (Kristaus mokymas savo esme suponuoja nūdienoje žinomą visa apibrėžiantį nematerialų lauką, jo galimą informacinį ryšį su žmogaus sąmone ir to ryšio dėka vykstančią tam tikrą materijos kaitą bei struktūrizaciją).

Todėl religijose vartojama Dievo samprata, reiškianti ir antgamtinį veikimą, krikščionybėje pagrįstai neatsiejama nuo Jėzaus Kristaus Asmens.

Dabar pažvelkime, ar apie Dievo savybių veikiamąją galią ką nors pasakė Indijos dvasiniai mokytojai.

Buda gyveno didžiulio dvasinių ieškojimų intelektualinio sujudimo laikais ir savo mokymą koncentravo į asmens pastangas įveikti jo egzistenciją sudarančią kančią. Nūdienos budizmo mokymo tyrinėtojai pagrįstai ginčijasi dėl tikrojo Budos tikėjimo, iš esmės formuluodami tris klausimus: ar yra absoliuti tikrovė, ar yra pastovus Aš  ir ar nirvana yra egzistencija ar sunaikinimas. Taigi nors Buda nubrėžia gaires tam tikrai gyvenimo filosofijai (tam tikrą jos sąlytį filosofijos tyrinėtojai randa su vėlesne graikų filosofija), tačiau joje negali būti nė kalbos apie Dievo gėrio savybes ir tuo labiau apie jų gyvybinę veikiamąją galią bei ryšį su žmogaus sąmone. Atvirkščiai, Buda moko sąmonės išlaisvinimo nuo visų jausmų ir troškimų (taip pat ir meilės, kuri krikščionybėje yra esminė Dievo – Kristaus savybės veikiamoji galia, užtikrinanti žmogaus tapatybės „aš“ egzistenciją). Jis siūlo žengti racionaliu tauriuoju keliu, palikdamas pačiam žmogui (jo sukurtai idėjai) nuspręsti to taurumo vertinimo kriterijus.

Kitas mokytojas Krišna save pristato kaip Dievo įsikūnijimą, reinkarnavusį viešpatį Išvarą. Jis sako: „Kad ir kaip žmonės artinasi prie manęs, aš juos priimu, nes mano yra kelias, kuriuo žmonės ateina iš kiekvienos pusės“(Ši ištara savo tolerancijos turiniu toli pranoksta radikalius Kristaus pasisakymus gėrio ir blogio atžvilgiu. Kristus taip pat visus kviečia, bet reikalauja sąmoningos dvasinės kaitos, vedančios į savęs atidavimą kitam, t.y. abipusės meilės, tačiau grįstos ne savanaudžio vergvaldžio ir sąmoningai jam vergaujančio vergo santykiais). Krišna nėra istorinis asmuo, o tik vienos reikšmingiausių indų kultūros knygų „Bhagavadgytos“(Gytos), personažas (knyga parašyta nežinomo autoriaus tarp V ir II a. pr. Kr. ir jos mintis neatsiejama nuo klasikinių upanišadų). Deja, to ir vėlesnio laikotarpio indų visuomenės tikrovėje Krišnos tolerantiškos „meilės“ idėja negailestinga. Liaudį valdo įstatymų saugotojai brahmanai ir kariai - princai (su vienu iš jų kalbasi knygos personažas vežėjas Krišna), tad žmonių atėjimas prie Dievo reiškė, jog žmonės turi taikstytis su savo esama padėtimi, o nesitaikstantys nepasieks išsivadavimo ir reinkarnuos į blogesnę nei esama (sąmoninga vidinio žmogaus apsisprendimo vergystė buvo nesuvokiama homeriškoje tiesos ieškančioje ir laisvę mylinčioje to meto graikų sąmonėje). Tokia žmonių priklausomybės (kastų sistemos) idėja bei jai tarnaujančių įstatymų sureikšminimas buvo nepriimtinas tam tikrai intelektualinei indų mąstysenai, todėl religijos raidoje Gyta buvo periodiškai komentuojama bandant paaiškinti patį Brahmaną ir taip keisti tam tikras esmines religines sampratas (Pvz., vienas žinomiausių religinių mokytojų bei Gytos komentatorių Šankara, gyvenęs apie 700-750 m., kalbėdamas apie Brahmaną teigia, jog Jis yra tiesa, o pasaulis netiesa. Apie įstatymą Šankara sako: „Meilė didesnė už įstatymą“). Taigi turėjo praeiti daug laiko po Kristaus, kol Brahmanui buvo priskirtos tam tikros savybės, tačiau mokymo apie jų pirminę veikiamąją galią, keičiančią materialias struktūras, nebuvo. Priešingai, religinė tradicija ir nūdienoje tiki mechanistiniu dvasinės kaitos principu, todėl griežtai laikosi „žemesnio“ (nešvarios, blogos karmos) dvasinio lygio asmens „neprisilietimo“ principo ir pan. (Analogiška „aš ir kitas“ bendrabūvio situacija krikščioniškame mokyme nepriimtina).

Tad religinių mokymų kontekste vertinant informacijos nuskaitymo iš informacinio lauko galimybę bei pateiktus teiginius, jog ta informacija yra pirminė ir viską apibrėžianti, akivaizdu, kodėl Kristaus negalima sugretinti su kitais žinomais dvasiniais mokytojais. Jo teikiama žinia nėra nei žmogaus prigimčiai būdingas racionalizmas ir psichologizmas, nei bandymas pasaulį bei žmogaus fizinę ir dvasinę vienovę pristatyti kaip iliuziją. Kristaus mokymas liečia konkrečią „čia ir dabar“, realiai egzistuojančioje, apibrėžtoje materialioje ir dvasinėje tikrovėje vykstančią istorinio žmogaus egzistenciją, kurioje visi jo atlikti fiziniai bei dvasiniai veiksmų procesai turi tam tikrą tolimesnę išliekamąją raidą. Kristus išsamiai nekalba apie galimus tolimesnius tos raidos etapus, o apsiriboja tuo, kas aktualu fizinei bei dvasinei pilnatvei pasiekti ir tokiu būdu savimonei „aš“ pranokti fizinę egzistenciją

Tendencingai susisteminę įvairias žinias sukuriame tarsi tam tikrą jų „inžinierinį konstruktą“ , kurio dėka atskleidžiame nematerialaus informacinio lauko neginčytiną poveikį materijai. Akivaizdu, jog žmogaus atžvilgiu jo sąmonė užima pačią svarbiausią vietą, tačiau galutinis ir visa lemiantis veiksnys glūdi nematerialiame informaciniame lauke. Tai paaiškina Epikūro klinamen (nežinomą jėgą), kaip egzistuojanti nuo žmogaus sąmonės nepriklausomą informacinį lauką struktūrizuojanti materija, tačiau apie išsamesnį veikimo mechanizmą galima kalbėti tik sąmonės refleksijos į tą lauką dėka. Kitaip tariant, sąmonės refleksijos dėka nematerialaus lauko informacija paverčiama žmogaus egzistencine būties tikrove, galinčia byloti apie tos informacijos materiją struktūrizuojančią galią.

Tad dabar galima atsakyti į klausimus, iškeltus antrojo skyriaus pabaigoje. Klausimas, susijęs su Jėzaus Kristaus Asmeniu bei Jo mokymo patikimumu, jau išspręstas. Taigi galime įvertinti Protagoro teiginį, jog „žmogus yra visų daiktų matas“. Ir iš tiesų žmogaus sąmonėje priimamas apsisprendimas jos refleksinių objektų pasirinkimui bei vertinimui. Tačiau žmogaus apsisprendimas negali pakeisti nuo jo sąmonės nepriklausomai egzistuojančios ir visa apibrėžiančios objektyvios tikrovės – nematerialaus informacinio lauko, bet gali pakeisti to žmogaus egzistencinę perspektyvą tos tikrovės atžvilgiu. Sąmonės refleksijai neturint gėrio savybes suponuojančių objektų, negali vystytis ir jos kaitos procesas gėrio link, t.y. sąmonės informacija neatitinka žmogui skirtos evoliucinės programos, esančios informaciniame lauke. (Pvz. Dvasinių pratybų dėka siekiant sąmonės išvalymo nuo visų galimų jausmų ir troškimų, tuo pačiu iš sąmonės ištrinami ir su tuo susiję objektai, t.y. nutraukiamas ryšys su informacinio lauko žmogaus evoliucine programa. Tiesa, galutinė „išsilaisvinimo“ būsena galima tik fizinės mirties akimirka, todėl atsakymas kokia  bus„aš“ tąsa yra pagrįstas kitų asmenų psichologizmu).Galiausiai abi žmogaus vienovės dalys tam tikru būdu sunaikinamos (tiek materialioje, tiek informacinėje plotmėje), t.y. sąmoninga tapatybė „aš“ ištrinama iš bendrame informaciniame lauke esančios programos, skirtos žmogaus bei žmonijos evoliucijai. Tiesa, krikščioniško mokymo tradicija po fizinės žmogaus kūno mirties tapatybei „aš“ (sielai) numato tam tikrą tęstinumo procesą (čia pravartu prisiminti iš mokslinės informacijos kilusį negailestingą darvinizmo evoliucinės atrankos principą: „Tas, kas neprisitaiko, žūva“). Žinojimas, jog egzistuoja nuo žmogaus sąmonės nepriklausomas nematerialus informacinis laukas, sukuria ribotą žmogaus psichologizmą peržengiantį virsmą, visuotinai vadinamą žmogaus protingumu, o religijose - tikėjimu Dievu. Tai siejasi su neatsakytu paskutiniu klausimu, į kurį dabar galima atsakyti taip: tikėjimas, jog žmogaus sąmonė tėra blausus dieviškosios sąmonės atspindys - tai pagrindinė pirminė sąlyga sąmonei evoliucionuoti ir galiausiai atspindėti Dievą. Kitaip tariant, dvasinis žmogaus augimas gali vystytis gėrio link tik jam suvokiant savo dvasinį netobulumą, o jo protas gali pilnavertiškai vystytis, tik sugebėdamas apmąstyti savo ribotumą informacinio lauko atžvilgiu.

Krikščionybėje labai svarbus mokymo elementas, teigiantis, jog sprendimą atskiro individo kūno ir sielos sunaikinimo klausimu išskirtinai priima tik Dievas. Deja, žmogui šis mokymo elementas buvo ir yra vienas iš sunkiausiai įsisavinamų. Tai liečia ne tik apgailestautiną žmogaus istorinės praeities bei tam tikros nūdienos pasaulio tikrovės dalį, bet ir šiame tekste pateiktą „inžinierinį konstruktą“, kurio dėka pagal išoriškai matomus žmogaus kūno bei dvasios vienovės požymius apie jį galima spręsti labai išsamiai. Krikščioniško mokymo tradicija sako: „Dievo keliai ir metodai nežinomi, todėl tik Jis gali kiekvieno žmogaus kūno ir sielos vienovei numatyti atitinkamą atskirą tikslą bei priemones tam tikslui pasiekti“. Todėl susistemintos įvairios žinios gali pasitarnauti asmeniniam žmogaus savęs bei savo turimos pasaulėžiūros apmąstymui, tačiau ne kito žmogaus vertinimui. Kito žmogaus vertinimas prilygtų individo proto bandymui pranokti visa nulemiantį informacinį lauką.

Pabaigoje trumpam sugrįžkime prie nūdienos visa pranokstančio Brahmano kartu prisimindami ir anksčiau minėtą dvasios ir materijos tapatinimo naujojo panteizmo koncepciją, kuri pagrįsta save cikliškai  išliejančio  Brahmano samprata (kaip prisimename iš ankstesnio skyriaus, naujojo panteizmo koncepcija eksperimentinio mokslo testo neatlaikė). Ja grindžiamos visos šiandieninės „protingos materijos“ idėjos. Pavyzdžiui, kosminės sąmonės, visatos savimonės, žmogaus sąmonės dėka visatos savęs apmąstymo bei kiti panašūs naujojo panteizmo mokymai apie materijos „intelektualumą“ ir iš jos evoliucionavusią žmogaus sąmonę (šių idėjų teikiamo mechanistiniu principu pagrįsto ryšio negalimumą su žmogaus sąmone, eksperimentinio mokslo žinių kontekste plačiau apžvelgėme praeitame skyriuje). Kita vertus, galimas visa sujungiančio nematerialaus informacinio lauko bei žmogaus sąmonėje gimusios nematerialios minties ryšys dėl elementariai paprastos priežasties nesuteikia pagrindo kalbėti ir apie analogišką, judėjišku pasaulėvaizdžiu besiremiančių idėjų pagrįstumą: kaip rodo apžvelgtų religijų raidos, informaciniame lauke esanti informacija iš anksto pranoksta žmogaus sąmonėje esančią ar dar tik galinčią atsirasti informaciją, per individo sąmonę apibrėžiančią žmogaus egzistencinei perspektyvai būtinas vertybines sampratas, t.y. pirminis Intelektas iš evoliucionuojančios žmogaus sąmonės nieko negali pasimokyti (Tiesa, krikščioniškas mokymas numato tam tikrą gyvųjų ir mirusiųjų dvasinį bendravimą, tačiau negali būti nė kalbos, jog tokiu būdu gali būti mokomas Dievas). Nepaisant žmogaus intelektualinių pastangų galutinai paaiškinti pasaulio arche, jo sąmonė nėra pajėgi pasisavinti informaciniame lauke esančios visa apibrėžiančios informacijos, todėl žmogaus sukurta idėja negali būti objektyvi tos informacijos atžvilgiu. Kita vertus, žinojimas, jog realiai egzistuoja žmonijos raidą apibrėžianti informacija, yra akstinas atskiro individo proto augimui, t.y. ieškojimui tiesos bei objektyvumo jo proto atžvilgiu. Akivaizdu, jog žmogaus sąmonė nukreipiama tendencinga evoliucine kryptimi, t.y. laike ir erdvėje, žmogaus fizinėje ir dvasinėje vienovėje, jo sąmonės evoliucinis procesas yra apibrėžtas ir jam taikomi tam tikros atrankos kriterijai.

            Didžiausia naujosios panteistinės mąstysenos vakarietiškai žmogaus mąstysenai daroma žala yra ta, jog dėl teikiamo klaidingo pasaulėvaizdžio prarandama esminė evoliucinė gairė. Remiantis asmeniniu bei masiniu visuotiniu psichologizmu, pirminis Intelektas nepripažįstamas ir yra manoma, jog galutinis veiksnys, apibrėžiantis žmonijos egzistencinę perspektyvą (žmogiškosios būties perspektyvą) yra žmogaus sąmonė bei iš jos išplaukusios tam tikros laisvai pasirenkamą egzistenciją išreiškiančios idėjos. Tačiau tikrovėje, jei šios idėjos neatitinka žmonijos evoliucijai skirtos programos, tai tokiomis idėjomis besivadovaujanti visuomenė reikliosios Evoliucijos atžvilgiu yra ne kas kita, o paprasčiausiai dvasiškai regresuojančių mulkių banda, savanoriškai žengianti į savo pačių  kuriamą skerdyklą.

P. S . Deja, atitinkamai nesusistemintos įvairios žinios nūdienoje tampa nuogirdomis bei prietarais, pagrįstais vakarietiškais mokymais, kurių bendra esmė yra mechanistinio principo painiojimas su materiją struktūrizuojančiu pirminiu dvasiniu poveikiu. Tai ypač aktualu norint iš įvairių pasaulio kultūrų „pasiskolintais“ metodais tobulinti fizinę bei dvasinę žmogaus vienovę. Kita vertus, savaime suprantama, jog mechanistinis principas galioja aiškinant materijoje vykstančius kaitos procesus (pvz. koreguojant žmogaus fizinį kūną). Todėl pažvelkime į esminį tokių mokymų veikimo mechanizmą ir jis tebūnie klasikiniu pavyzdžiu visiems panašiems atvejams. Pavyzdžiui, Kinijoje yra žinomas Chi energijos poveikis. Besilaikančio savo kultūrinės tradicijos kino sąmonėje šios energijos samprata bei jos veikiamoji galia neatsiejama nuo dangiškojo rūpinimosi žmogumi idėjos - gamtos harmonijos, Konfucijaus dorovinio mokymo ir daosizmo bei budizmo filosofijų. Kitaip tariant, Chi energijos teigiama veikiamoji galia pasireiškia tuomet, kai sąmonė reflektuoja į kitą – objektą, kurį sudaro dvasinis kultūrinis paveldas, t.y. išskiriamas pirminis dvasinis prioritetas, per žmogaus sąmonę galintis struktūrizuoti materiją. Taigi, be gėrio link vedančio dvasinio paveldo (sąmonės refleksijos objekto), bandyti Chi energijos dėka pagerinti pašlijusią fizinę bei dvasinę harmoniją ilgalaikio efekto sukelti negali. Pirminis galbūt galimas teigiamas efektas paaiškinamas nesunkiai. Tai suaktyvėjusi sąmonės kaita į naują refleksijos objektą. Tačiau, jei sąmonė to objekto nesugebės visiškai pasisavinti ir praras kryptį gėrio link, žmogaus fizinė bei dvasinė pusiausvyra dar labiau išsiderins. Tai atsitiks dėl to, jog žmogaus sąmonė, keisdama refleksijos objektą, atitrūks nuo jau esamo krikščionišku pagrindu suformuoto savojo kultūrinio identiteto (kito). Ypač tai būdinga vadinamiems harmonizuojantiems daiktams (įvairiems akmenims, kristalams ir pan.) nes jie nesuponuoja jokių dvasinių objektų. Tiesa, galbūt galima teoriškai paaiškinti mechanistinį gydomojo daikto poveikį fiziniam žmogaus kūnui. Remiantis fiziko L. de Brogle įrodymu, jog materija yra bangos, bei Hiugenso principu galbūt galima paaiškinti harmoningų svyravimų (vibracijų) dėka (šiuo atveju gydomojo materialaus daikto), priversti susiharmonizuoti išsiderinusius žmogaus kūno ar tam tikrų jo organų svyravimus (vibracijas). Tačiau toks mechanistinis galbūt galimas efektas bus trumpalaikis (kaip buvo minėta, kinų medicinos tradicijoje daiktai turi nurodyti dvasinę ligų priežastį) ir ilgainiui neturės nieko bendra su fizine bei dvasine žmogaus harmonija. Kaip žinome, viskas vyksta atvirkščiai: žmogui, savo sąmonės refleksijai pasirinkus gėrio savybes suponuojančius objektus, sąmonė juos gali pradėti pasisavinti ir taip tapti dinamiška (kisti, evoliucionuoti), o tai ir būtų harmoniją struktūrizuojanti galia, galinti keisti fizinę bei dvasinę žmogaus vienovę reikliosios Evoliucijos link.