Dvylika metų, aštuonios moterys, viena bauda. Spektaklio „Aštuonios mylinčios moterys“ recenzija-impresija

Visgi turi savų pliusų tai, kad teatre buvau seniai, nors paskutiniame matytame spektaklyje „Gyvenimas – tai sapnas“ skambėjo to paties nuostabaus kompozitoriaus Giedriaus Puskunigio muzika. Dėl šios ir kitų sunkiai man pačiam suvokiamų, nes siurrealistinių, priežasčių ši recenzija bus greičiau kinomano / TV serialų / muzikos mėgėjo impresija.

Prancūzų rašytojo, dramaturgo, režisieriaus, scenaristo, aktoriaus Robert‘o Thomas (1927–1989) pjesė „Huit Femmes“ (1958) išties geniali. Ją žinojau iš 2002 m. prancūzų režisieriaus François Ozono filmo „8 Femmes“, tačiau, laimė, beveik nieko neprisiminiau, išskyrus tai, kad juostoje vaidino Danielle Darrieux, Catherine Deneuve, Isabelle Huppert, Emmanuelle Béart, Fanny Ardant, Virginie Ledoyen, Ludivine Sagnier ir Firmine Richard.

Tačiau B. Latėno režisūra, scenografės Martos Vosyliūtės, kompozitoriaus G. Puskunigio, jauno scenos judesio meistro Pauliaus Tamolės ir režisieriaus asistento Luko Petrausko bei, žinoma, puikių aktorių Kristinos Andrejauskaitės, Aušros Pukelytės, Neringos Varnelytės, Dovilės Šilkaitytės, Giedrės Giedraitytės, Jonės Dambrauskaitės, Gabrielės Malinauskaitės ir Rūtos Žibaitytės ansamblio dėka „Huit Femmes“ sužibo nauja šviesa – mažiau prancūziška, net labiau kinematografiška nei minėtas filmas, itin estetiška, saikingai postmodernia bei šiek tiek lietuviškai emigrantiška.

Nusiteikite ilgam tekstui, atsiloškite (jei kėdė turi atkaltę) ir skaitykite.

Impresija labai chaotiška, todėl tam irgi nusiteikite.

Salė pilnutėlė, joje buvo ir jaunimo, ir senjorų. Matėsi ne vienas žinomas aktorius, filosofas, buvo gal ir pirmąsyk užklydusių žmonių. Vadinasi, vienas iš tikslų – surinkti puikią auditoriją – pasiektas. Spektakliui pasibaigus, jo kūrėjams besilankstant, ilgai plota. Buvo už ką.

Ir už ką gi?

1) Už humorą. Jo netrūko pačioje pjesėje (jos žanras gi komedinis trileris, comédie policière), tačiau išlavintas B. Latėno humoro jausmas jį kiek „sulietuvino“: į namus grįžo mergina (J. Dambrauskaitė), ji atrodė tartum emigrantė, parsiradusi iš Londono su lagaminėliu, ant kurio, rodos, puikavosi užrašas „Chelsea“, bene įspūdingiausiai rėkė ir replikavo jos motina (A. Pukelytė), savitai keitėsi vienintelio tarp aštuonių moterų vyro (L. Petrauskas) paveikslas, lyg ikona visąlaik kabantis virš scenos.

2) Buvo proga susimąstyti apie vyrų ir moterų santykius, gyvenimą ir mirtį, melą ir tiesą. Nugirdau, kaip po spektaklio viena žiūrovė savo draugei sakė, kad spektaklis turėtų patikti vyrams. Kuo? Tikrai negadinsiu malonumo pasakodamas spektaklio pabaigą (niekada to nedarau, „nespoilinu“), bet pasakyti, kad pjesė režisuota be kičo, subanalinimo, verta. Ir tikrai nėra „seksistinė“, subalansuota vien vyrams.

3) Nors aktorės apsirengusios tos pačios spalvos kostiumais, žiūrovui labai greitai atpažįstamos. Vaidyba – aukščiausio lygio. Kiekviena aktorė atskirai ir visos kartu giedojo akapelišką giesmę. Aktorės savo vaidmenis atliko nepriekaištingai, o ir parinktos buvo meistriškai.

4) Spektaklis itin kinematografiškas ne tik dėl to, kad daugelį aktorių galime pamatyti TV serialuose. Įspūdį padarė kiną primenantys epizodai, pvz., „nusikaltėlių“ fotografavimo šou, skaidrių rodymas suplojus rankomis, bandymas imituoti sulėtintą kiną muštynių vaizdais.

5) Už netikėtumą pabaigoje: bravo! Tiksliau: BAUDA (latv. malonumas, kaifas)!