Refleksija (III). Tikrovė ar iliuzija? Naujieji prietarai bei jais pagrįstas tikėjimas XX a. vakarietiškoje sąmonėje

Trumpai prisiminkime ankstesniuose skyriuose išryškėjusių pagrindinių dalykų esmes:

Kvantinė fizika patvirtina materijos „intelektualumo“ faktą, tačiau neturi galimybių ką nors pasakyti apie pirminę jo priežastį.

Moksliniais eksperimentais nustačius, jog žmogaus fizinė energija negali pereiti į psichinę, tačiau mokslui neturint priemonių, galinčių apibrėžti nematerialią psichinę tikrovę, pilnam žmogaus paaiškinimui pagrįstai sugrąžinama  religijose ir senovės filosofijose žinoma žmogaus kūno ir sielos (dvasios) vienovės samprata.

Šie du mokslo faktai eliminuoja žmogaus bei jo santykio su pasauliu paaiškinimą, remiantis radikaliuoju materializmu. Todėl mums aktualu nagrinėti judėjišką teistinę ir naująją panteistinę koncepcijas.

Štai jų pagrindinės esmės:

Judėjiškas teizmas teigia pasaulėvaizdį, kurio negalima apibrėžti panaudojant tik materiją – energiją (medžiagą) apibrėžiančias fizikines koncepcijas. Teizmas teigia, jog materija yra antrinė, visa yra sukurta pirminio Intelekto - Kūrėjo, kuris yra Dvasia. Sukurdamas gyvybę bei sąmonę Kūrėjas numato ir tam tikrą jos raidą bei tikslą.

Naujasis (vakarietiškas) panteizmas teigia atvirkštinį pasaulėvaizdį, t. y. atmeta pirminio dvasinio Intelekto egzistavimą, todėl teigia, jog pirminė yra materija, tačiau ji savyje turi „intelektualumo“ potenciją. Žmogaus sąmonė yra aukščiausia evoliucinė materijos pakopa.

Abi šios koncepcijos giluminėje jų esmėje suponuoja visas religijas ir filosofijas, išskyrus radikalųjį materializmą. Nepaisant pastangų sukurti naujas filosofijas (pavyzdžiui, subjektyviojo bajesizmo, konstruktyvizmo ir kt.) bei įvairių esamų filosofijų skirtumų ir jų nagrinėjamų klausimų įvairovės, galiausiai jas galima priskirti srovėms, turinčioms šių dviejų koncepcijų pagrindą. Kaip buvo minėta, visos filosofijos, suponuojančios radikalųjį materializmą, nūdienoje neišlaiko mokslinių faktų akistatos. Kitaip tariant, kalbant apie esminius žmogaus ir pasaulio klausimus, galimo įvairių skirtingų filosofinių srovių ryšio su minėtomis dviem koncepcijomis tvirtumas tarsi parodo tų srovių mokslinį rangą. Taip yra todėl, jog nūdienos eksperimentinio mokslo faktų kontekste judėjiško teizmo ir naujojo panteizmo koncepcijų teikiamos esmės negali būti ginčytinos. Todėl radikalesne prasme kalbant apie filosofiją, kaip apie tam tikrą mąstymo sritį, galinčią iš esmės formuluoti klausimus, ji privalo neprarasti ryšio su bent viena iš šių dviejų koncepcijų. Galiausiai tai veda į egzistencinį bei determinizmo klausimus. Kaip prisimename iš pirmo skyriaus, materijos „elgesio“ kontekste determinizmo klausimą kėlė I. Prigožinas, tačiau šį klausimą aktualu kelti ir žmogaus proto, valios bei laisvės sampratose, apie kurių platesnį kontekstą negali būti nė kalbos be religinės patirties įvertinimo. Tik tokiu būdu žmogaus mąstysena gali pagrįstai formuluoti visus klausimus, žmogaus atsakomiesiems veiksmams pasaulio atžvilgiu sudarančius mokslinį konstruktą (t. y. visi aiškinimai apie žmogaus gyvenimo prasmę, tikslą bei visuomeninę tikrovę privalo turėti realiai egzistuojančios tikrovės pagrindą ar bent jau galimos tikrovės geriausio paaiškinimo prielaidą). Be abejonės tai neišvengiamai veda į klausimą dėl šių dviejų koncepcijų teisingumo viena kitos atžvilgiu.

Teizmo ir panteizmo koncepcijas vertinant iš eksperimentinio mokslo perspektyvos, naujoji panteistinė mąstysena materijos „intelektualumą“ vertina postulatiškai, t. y. kaip materijos savybę, kurios egzistavimo priežastis yra gamtamoksliu nepaaiškinamas jos pačios egzistavimo faktas. Visai kitaip materijos „intelektualumą“ vertina judėjiška mąstysena - jis siejamas su nematerialiu lauku, galinčiu savyje talpinti informaciją ir sąlygojančiu materijos elgesį. (Tiesa, eksperimentinis mokslas nematerialų informacinį lauką irgi yra priverstas vertinti postulatiškai, tačiau, pasinaudojant įvairiapusiškomis kitų mokslų bei pasaulio religijų žiniomis, atsiranda galimybė pagrįstai kalbėti apie materijos „intelektualumą“ apibrėžiančio lauko informaciją, susijusią su žmogaus egzistencija).

Ankstesniuose skyriuose buvo iškeltas teiginys, jog radikalus materijos pirmumo arba antrumo klausimo atsakymas tėra vienintelis pagrindas kompetetingam judėjiškos teistinės ir panteistinės koncepcijų įvertinimui. Tačiau jei kalbėsime tik apie pirmumo abstrakciją, nieko išsamesnio nesugebėsime pasakyti. Abstraktus pasaulio valdymo principas buvo žinomas jau žiloje senovėje (pavyzdžiui, egiptiečiai kalbėjo apie maat, o ikisokratikai logos principus, tačiau pasaulėjautos raidoje egiptiečiai maat principo suponuojančią vertybinę galią priskiria dievybėms, veikiančioms žmogaus atžvilgiu tam tikrų nuostatų plotmėje. Žymiai vėlesniu laikotarpiu ikisokratikų žinomas logos principas dėl išskirtinės izraelitų religinės sampratos ir iš jos sekusio Jėzaus Kristaus dvasinio mokymo bei Jo asmeninių savybių su Juo sutapatinamas). Todėl nūdienoje kalbėdami apie abstraktų materijos „intelektualumą“ arba tą intelektualumą sąlygojantį nematerialų lauką, savyje galintį talpinti informaciją, savo paieškose pranoksime materialistinį pasaulėvaizdį, tačiau sustosime ties faktu, jog egzistuoja „kažkas“ nepaaiškinama, kas viršija mūsų pažinimą bei iš jo išplaukiantį  žinojimą. (t. y., tam „kažkam“ nepriskiriant  jokių savybių, žmogaus sąmonė negali turėti refleksijos apčiuopiamo objekto, todėl to „kažko“ protas pasisavinti negali. Religinės mąstysenos plotmėje tai ypač svarbu, nes objekto ar objektų tam tikras savybes žmogus gali ne tik pasisavinti, bet ir realizuoti jas savo asmeniniame ir visuomeniniame gyvenime bei tirti jų veikiamąją galią). Todėl turime grįžti prie antrame skyriuje teistų ir ateistų debatuose iškelto dvasinių savybių klausimo, t. y. prie teistų teiginio, jog teigiamos savybės yra iš Dievo, ir ateistų įrodinėjimų, jog tokios savybės tėra žmogaus sukurtos idėjos kaip evoliucinio prisitaikymo pasekmė. Kitaip tariant, klausimo esmių esmė, ar teigiamos savybės (Meilė, Gėris ir kt.) yra nemateriali nuo žmogaus sąmonės nepriklausoma realiai egzistuojanti tikrovė, ar jos tėra žmogaus proto kūrinys - tam tikros idėjos. Savaime aišku, jog taip suformulavus klausimą atsiranda nuo jo neatsiejamas – egzistencinis žmogaus klausimas: ar tos savybės, nepaisant, kokiu būdu jos atrandamos, turi kokią nors prasmę bei ar gali kam nors kitam daugiau rūpėti nei pačiam žmogui?

Mokslinių faktų ir iškeltų klausimų visumoje pastebime, jog tolimesnio šių klausimų nagrinėjimo atžvilgiu filosofija priėjo savo galimybių ribas, t. y. filosofija tampa nebepajėgi vesti minties į priekį, o tik gali ją grąžinti atgal. (Geriausiu atveju nūdienos mokslo filosofija prieina prie keistojo atraktoriaus sąvokos, tačiau ji savo esme nepranoksta mums jau žinomų materijos „intelektualumo“ bei informacinio lauko sąvokų). Mes privalome išsiveržti iš tokio uždaro filosofijos kuriamo rato (filosofijos misija užsibaigia tuomet, kai žmogaus mąstysena tampa pajėgi suformuluoti pastaruosius klausimus). Todėl dar prieš pradėdami ieškoti atsakymų į minėtus klausimus, turime paskelbti savo proto laisvės „deklaraciją“, t. y. savo protą padaryti nepriklausomą nuo visų turimų filosofinių žinių (sistemų, hermeneutikų bei įvairiausių interpretacijų) ir leisti jam būti kritiškam visų kitų žinių atžvilgiu. Tam mums nebūtina ieškoti jokių specialių būdų turimoms žinioms pašalinti, užtenka žinoti, jog mes jomis negalime remtis. Neabejotinai kyla klausimas: kodėl mūsų akcentuotų judėjiško teizmo ir naujojo panteizmo klausimų nagrinėjimui negalime remtis filosofinėmis žiniomis, atvedusiomis į šių klausimų esmes? Atsakymas toks: nors tam tikra prasme filosofija dalyvavo mokslui vystantis ir iškeliant minėtus faktus, nūdienos mokslo pateikti faktai neleidžia toliau pasitikėti filosofija, nes šie faktai sugriauna tam tikras ankstesnes filosofines pažinimo teorijas. (Deja, čia nieko negalime padėti tiems, kurie nenori pripažinti akivaizdaus abipusio buvusį ir esamą mokslą bei filosofiją sąlygojančio ryšio).

Pavyzdžiui, Wolffo filosofija (glaudžiai susijusi su Leibnizo) pagimdo Kantą, kuris teigia, jog erdvė yra a priori, be patirties, be daiktų. Jis tvirtina, kad egzistuoja noumenai kaip daikto esmės („daiktai patys savaime“), ir fenomenai, kurie reiškiasi žmogui per jusles kaip daiktiški dalykai. Noumenai žmogui nepažinūs. Pažinimo objektai (daiktiški dalykai), anot Kanto, nėra reiškiniai. Taigi, nors Kanto vaizduotė neatitinka šiuolaikinio mokslinio erdvėlaikio sampratos bei kvantinės fizikos kontekste tampa neaiški reiškinio sąvoka, ir Kanto noumeną nūdienoje galima traktuoti kaip materijos „intelektualumo“ reiškinį, kurio pirminė priežastis nepažini, bet vis tik iš nūdienos eksperimentinio mokslo žinių pozicijos Kantui turime pritarti. Galime pritarti ir Aristoteliui, teigiančiam, jog pirminė daikto substancija yra nepažini. Tačiau nereligingo Aristotelio filosofija žmogaus protą nuveda į teizmą, o religingo Kanto - į ateizmą. Taigi taip „pritardami“- painiodami įvairių nūdienos mokslo sričių teikiamas žinias ir religijų raidoje sukauptą pažinimą su įvairių filosofinių sistemų atrastais pažinimo būdais bei tokius būdus aiškinančiomis terminologijomis, niekada neišsiveršime iš filosofijos kuriamo uždaro reliatyvistinio „pažinimo“ rato, t. y. negalėsime pasinaudoti kitomis įvairiapusiškomis žiniomis nei yra pateikusi filosofija, neva galinti geriausiai paaiškinti galimybę pažinti žmogų bei pasaulį. Tačiau filosofijos vertinimo atžvilgiu tai dar ne viskas. Modernioje filosofijoje tam tikros pažinimo teorijos  neatsiejamos nuo materialistinio žmogaus paaiškinimo, todėl pagrįstos sąmonės refleksijos mechanistiniu principu. Čia sąmonė niekada negali pasivyti kintančios tikrovės ir su ja susitapatinti, tad tikrovė yra nepažini (todėl žmogus negali ieškoti tiesos, objektyvumo bei apibrėžti savo dvasingumo kaip tokio ir t. t.). Nūdienoje, paaiškėjus, jog sąmonėje gimusi mintis negali būti aiškinama tais pačiais principais, kuriais galima paaiškinti materijos kaitą, mechanistinis sąmonės refleksijos principas žmogaus bei pasaulio pažinime tampa bevertis. Eksperimentinio mokslo pateiktų faktų kontekste psichinė sąmonės energija traktuojama kaip pranokstanti laiką ir erdvę, t. y. galinti viską persmelkti ir egzistuoti visur vienu ir tuo pačiu metu. (Filosofijos srityje šis faktas turi vienvaldiškai įtvirtinti aristotelišką proto pažinimo bei jo augimo modelį, kuriuo vadovaujantis absurdu pavirsta tam tikrų reliatyvizmo filosofų svarstymai ignoruoti erdvėje ir laike realiai egzistuojančią materialią tikrovę ir pan. Beje, tokie „intelektualiniai“ pamąstymai padėjo pagrindus postmoderniai ideologijai - postmodernaus  žmogaus – „kompiuterio antropologijai“). Todėl racionalu ieškant mus dominančių atsakymų nepainioti įvairių filosofijos žinių su kitomis įvairiapusiškomis žiniomis.

(Be abejo, tai nereiškia, jog tam tikra filosofija neatliko ir neatlieka žmogaus proto lavinimo užduoties - ji daugelyje žmogaus veiklos sričių jo protą žadina naujiems apmąstymams. Filosofijos įtakoje religiniai mokymai įgauna dinamizmo bei kritiško žmogaus asmeninio religingumo įvertinimo, tad tokiu būdu gali tas religijas apsaugoti nuo žmogaus noro paversti sau naudingomis ideologijomis).

Nūdienos mokslas visatos atsiradimą sieja su Didžiuoju sprogimu (su žinoma medžiagos raidos teorija praėjus kažkuriam laikui nuo Didžiojo sprogimo pradžios) bei pripažįsta materijos „intelektualumo“ reiškinį. Mokslinis faktas, jog fizinė energija negali pereiti į psichinę, yra tarsi mokslinis patvirtinimas, jog žmogus turi ne tik materialų kūną, bet ir nematerialią sielą (dvasią ), apie kurią kalba pagrindiniai religiniai mokymai. Juose sielos samprata siejama ne tik su žmogaus smegenimis, bet ir su širdimi. Būtina pastebėti, jog psichinei energijai negalioja energetinės tvermės dėsnis ir jos negalima perduoti materijos – energijos visatos tikrovėje veikiančiu mechanistiniu principu.

(Psichinės energijos terminas nėra patogus, nes galimas jos supainiojimas su materija – energija. Tai ypač ryšku ezoteriniuose bei naujųjų religijų mokymuose. Pavyzdžiui, kaip žinoma, žmogaus fizinis kūnas neatsiejamas nuo fizikoje žinomų materijos sąveikos jėgų. Todėl atliekant žmogaus fotografavimą Kirliano metodu yra fiksuojamos tam tikros jo kūno spinduliuotės, kurios paaiškinamos kaip to žmogaus „aura“, turinti ryšį su visatos materialių kūnų „bendra“ energija. Kitaip tariant, yra teikiamas absurdiškas žmogaus nematerialios dvasios ir materialios visatos ryšio mechanizmas. Kita vertus, Kirliano fotografiją vertinant nematerialaus lauko, struktūrizuojančio materiją, požiūriu, galbūt galima teigti, jog užfiksuota kūno spinduliuotė yra to lauko poveikis tam tikrai materijos struktūrizacijai, priklausančiai ir nuo žmogaus dvasinės – informacinės būsenos).

Minėti moksliniai faktai padaro suprantamesnes judėjiškos krypties religijas, kita vertus, šių faktų akistatoje tampa nepaaiškinama naujoji panteistinė koncepcija ir ja grindžiama žmogaus dvasinė raida bei tokią raidą aiškinantys naujieji religiniai (ezoteriniai) mokymai.

Religiniuose judėjiškos krypties mokymuose visa atsiradimas įvyksta netapatinamo su materija Kūrėjo dėka. Todėl mokslo žinių kontekste materijos „intelektualumas“ (tam tikra subatominių dalelių organizacija) bei vis sudėtingesnių jos struktūrų atsiradimas (visa – ne tik kaip materijos atsiradimas, bet ir sudėtingų materijos organinių, gyvybinių struktūrų susidarymas) gali būti paaiškinamas nematerialaus lauko, savyje talpinančio informaciją, pirminiu poveikiu. Psichinę žmogaus energiją galima suprasti kaip tam tikrą to lauko bei jame esančios informacijos dalį. Taigi mokslo pateiktų žinių dėka argumentuotai galime aiškinti judėjišką religinę mąstyseną, kurioje žmogaus dvasia siejama su Kūrėjo Dvasia, tačiau šių dvasių visiškai sutapatinti negalima, nes religiniame mokyme teigiama, jog Kūrėjas yra pirmesnis, o Jo kūrinys – žmogus - gali turėti tik tam tikrą dvasinį – informacinį bendrumą.

Mokslinių faktų kontekste bandant paaiškinti naujojo panteizmo koncepciją, iškyla pagrindinis klausimas: kaip funkcionuoja psichinė energija (nemateriali dvasia), nes mokslas teigia, jog fizinė energija (materija) negali pereiti į psichinę? Pažvelkime į šią koncepciją dviem aspektais, suponuojančiais visus galimus tokio funkcionavimo mechanizmo paaiškinimus.

Taigi naujasis panteizmas teigia materijos pirmumą bei jos galimybę sukurti nematerialų lauką ir, su juo sąveikaujant, evoliucionuoti iki galimos aukščiausios jos pakopos – žmogaus - sąmonės. Tačiau mokslas sako, kad fizinės energijos perėjimo į psichinę (dvasinę) procesas žmoguje, kaip vienintelėje žinomoje fizinės ir psichinės energijų pačioje sudėtingiausioje vienovėje, negalimas. Tad apie subatominės dalelės galimybę sukurti nematerialų lauką (psichinę energiją, dvasią - informaciją) net neverta kalbėti. Toks materijos bei jos kuriamo lauko aiškinimas nūdienos eksperimentinio mokslo žinių kontekste skamba absurdiškai. Todėl pirmuoju aspektu aiškinamas materijos „intelektualumo“ reiškinys mokslinio fakto akistatoje visiškai sugriaunamas. (Mokslinės sampratos neturėtume painioti su žmogaus sąmonės galimybe, pavyzdžiui, reflektuoti į tobulą gamtos pasaulį ir taip savyje sužadinti dvasingumo procesus. Deja, dažnai tokius procesus bandoma paaiškinti pseudomoksliškai, t. y. kaip materijos skleidžiamą dvasinę energiją, mechanistiniu principu veikiančią žmogaus dvasią).

Dabar pažvelkime antru aspektu. Žmogaus fizinės bei psichinės energijų vienovė analogiškai prilyginama subatominės dalelės ir nematerialaus lauko vienovei (dalelė sutapatinama su informaciniu lauku). Šiuo atveju aiškinama, jog žmogaus fizinę dalį sudaro subatominės dalelės (dėl to klausimų nekyla), o jų nematerialus bendras laukas sudaro žmogaus turimą psichinę energiją. Tačiau norėdami paaiškinti mechanizmą, parodantį, kaip visa buvo sujungta į tokią esamą žmogaus vienovę, galiausiai turime padaryti išvadą, kad dalelių vienovę, pereinančią į žmogaus vienovę, gali sujungti tik nepriklausomai nuo tų dalelių egzistuojantis nematerialus informacinis laukas. (Tokios akivaizdžios išvados nepajėgia apeiti net patys „moksliškiausi“ naujojo panteizmo šalininkai, pateikdami jo veikimo schemas bei matematinius jų įrodymus). Taigi, kaip matome, visiškai nekeičia esmės, ar dalelei bandome priskirti „jos asmeninį“ nematerialų lauką, ar ne – visa lemia nepriklausomai nuo materijos egzistuojantis pirminis nematerialus informacinis laukas. Nūdienos mokslo žinių kontekste pastaroji išvada neišvengiama. Ji užbaigia dalinio (nepilno), tik materija – energija apibrėžiamo pasaulėvaizdžio epochą. (Čia esminė naujojo panteizmo mąstymo klaida yra ta, kad jos pasaulėvaizdis neatsiejamas nuo materializmo pagrindo - energetinės tvermės dėsnio, kurio kontekste materijos „intelektualumas“ konstatuojamas postulatiškai. Tad, neperžengus postulatais apriboto pasaulėvaizdžio, bandymas mechanistinio principo dėka suderinti nematerialaus lauko ir materijos sąveiką atsiduria aklavietėje). Tad įvertindami šių dviejų koncepcijų pagrindu besiremiančias religijas galime padaryti išvadą, jog mokslinių žinių atžvilgiu judėjiškas tikėjimas savo intelektualumu pranoksta naująjį panteistinį -  nepripažįstantį pirminio Intelekto (Dievo – Kūrėjo). Tačiau mokslinių faktų kontekste apmąstę psichinės energijos veikimo mechanizmą (realiai galimą ryšį su nematerialiu informaciniu lauku) jo neišleiskime iš savo akiračio ir tęskime platesnes paieškas. Pažvelkime, ar naujojo panteizmo koncepcija galės išlaikyti savo teiginius kitų įvairiapusiškų žinių atžvilgiu. Juolab jog mokslu domisi ne kiekvienas ir didesnės visuomenės dalies mąstysenai didžiulę įtaką yra padariusi modernioji filosofija bei pseudomokslinėmis sampratomis (prietarais) besiremiantys įvairūs nauji nūdienos religiniai mokymai. (Yra naudinga radikaliai ne atmesti naujojo panteizmo koncepciją, o toliau išlaikyti platesnį skirtingų mąstysenų kontekstą bei jų kontrastą, kadangi jo dėka tas koncepcijas galėsime geriau suprasti).

Tad judėjiškos ir naujojo panteizmo koncepcijų priešpriešoje galime naujai iškelti klausimą, susijusį su psichine  ir fizine energija:

Jei teisinga judėjiška koncepcija (dvasia pirminė, gyvybė bei dvasia yra iš Kūrėjo), tuomet žmogaus psichinė energija (nemateriali dvasia) privalo turėti veikiamąją galią materijai ir taip žmogaus fizinės ir dvasinės egzistencijos vienovėje patvirtinti dvasios pirmenybę materijos atžvilgiu. (Judėjiško pagrindo religijose žmogaus dvasia neprilyginama Kūrėjo Dvasiai – žmogus dvasia gauta iš Jo, todėl be atskiro Dievo tiesioginio poveikio žmogus savo žodžiu bei dvasia materijos sukurti negali. Tad šiuo atveju užtenka įrodyti žmogaus dvasinio lauko poveikį jau egzistuojančiai materijai).

Naujajam panteizmui analogiškas „eksperimentas“ būtų naudingas tik tuo atveju, jei neegzistuotų mokslinis faktas, jog fizinė energija negali pereiti į psichinę (materija negali sukurti dvasios). Atsiradęs dar vienas mokslinis faktas, jog psichinė energija daro poveikį fizinei (žmogaus dvasinis laukas gali keisti materijos struktūrą), būtų dvigubas mokslinis judėjiškos koncepcijos patvirtinimas ir dar vienas panteistinės koncepcijos paneigimas (anot jos koncepcijos, procesas turi vykti priešingai – žmogaus materija sukuria dvasinę energiją, kuri funkcionuoja mechanistiniu principu). Tačiau tai dar ne viskas! Jei mokslinis faktas, jog fizinė energija negali pereiti į psichinę parodo naujojo panteizmo pagrindu besiremiančių ezoterinių mokymų (astrologijos, įvairiausių „subtiliųjų“ energijų ir pan.) absurdą, tai atvirkštinį procesą pripažinus moksliniu faktu, juo remiantis, būtų galima moksliniu pagrindu paaiškinti visus žmonijos istorijoje žinomus antgamtinius reiškinius. (Tiesa, naująjį panteizmą kritiškai radikaliai įvertinti turime galimybę tik nūdienoje. Turime nepamiršti, jog jo teikiama koncepcija sąlyginai iki XX a. antrosios pusės buvo labai pažangi, nes rėmėsi naujausiu mokslu ir taip pranoko grynąjį materializmą, sukeldama naujų tikėjimų bei ezoterinių mokymų bangą. Tačiau mokslas nestovi vietoje. Pavyzdžiui, fizikas A.S. Edingtonas panaudojo „laiko strėlės“ terminą ir teigė, jog gamta negali daryti tik vieno dalyko - materijos ir energijos maišymosi. Tačiau nūdienos fizikos mokslui nekyla abejonių, kad būtent taip ir yra -  žinomos materijos sąveikos jėgos išlaiko atitinkamai harmoningus materijos kaitos darinius).

Mokslo atžvilgiu čia savaime peršasi klausimas: ar eksperimentinis mokslas, konstatuodamas faktą, jog fizinė energija negali pereiti į psichinę, negali patvirtinti atvirkštinio proceso ir taip moksliškai išspręsti dvasios ir materijos eiliškumo bei priklausomybės klausimą? (Kaip buvo minėta, šį klausimą suponuoja D. K. Ekleso moksliniai darbai. Jais mokslininkas įrodo negalimą materialių neuronų struktūrų mechanistinį ryšį su nematerialiojo proto funkcijomis. Klausimas neapsiriboja žmogaus motorikos veikimo mechanizmu, o apima platesnį  proto funkcijų kontekstą).

Ir iš tiesų nūdienos mokslui tokia užduotis tarsi turėtų būti elementariai paprasta: tereikia pateikti griežtai apibrėžtas žmogaus dvasinio nusiteikimo sąlygas ir, stebint jo fizinę būklę, padaryti atitinkamas išvadas. (Juolab jog mokslas turi galimybes žmogaus genomoje, t. y. jo kūno ląstelės genetinės informacijos visumoje stebėti jo fizinę būklę atitinkančius pasikeitimus. Pravartu prisiminti, jog genetikos mokslui materijos tyrimai aktualūs tik iki ją sudarančių atomų bei jų jungčių lygio. Iš subatominės perspektyvos tai stambūs materijos dariniai). Deja, eksperimentiškai tiksliai to atlikti nėra galimybių. Priežastis ta, jog nematerialios psichinės energijos negalima apibrėžti moksliniuose eksperimentuose naudojamais materialiais matavimo prietaisų parodymais, todėl neįmanoma sudaryti identiškai pasikartojančių  jos būklės sąlygų. Tokia reali mokslo galimybių padėtis neleidžia neginčytinu moksliniu faktu patvirtinti psichinės energijos pirmenybės materijos atžvilgiu (nors psichinės energijos poveikis materijai moksle yra žinomas). Kita vertus, nepaisant to, jog eksperimentiškai būtų įrodytas žmogaus dvasios pirmumas (tai būtų dar vienu eksperimentu patvirtinta judėjiška teistinė koncepcija), judėjiškos ir naujosios panteistinės religinių mąstysenų iš konfrontacinės padėties neišvestų. Turime nepamiršti, jog naujasis panteizmas neatsirado tuščioje vietoje – jis pagrįstas labai sena religine, save išliejančio abstraktaus Dievo (tapatinamo su materija - energija) samprata bei gilia religine tradicija, vėlesniuose religiniuose raidos etapuose Dievui priskiriant savybes (omenyje turimos Tolimųjų Rytų religijos). Šis ypač reikšmingas momentas (savybių priskyrimas) parodo, jog senoji panteistinė religinė mąstysena keitėsi į judėjišką, kurioje Dievas nebuvo tapatinamas su gamta (šiuo atveju tam tikra panteistinė religinė tradicija neprieštarauja judėjiškam teizmui, kuriame pabrėžiama, jog Dievą galima pažinti iš Jo kūrinių, tačiau tai tėra tam tikra Dievo pažinimo proceso raidos dalis). Kaip buvo minėta, naujasis panteizmas paveiktas pastarojo šimtmečio mokslo bei moderniosios filosofijos, todėl jo ryšys su senas ištakas turinčia religija labai paviršutiniškas, tad svarbu suprasti skirtingas tokių mokymų praktikas ir jų nepainioti. Be to, naujasis panteizmas atsiranda kaip intelektinis radikalaus materializmo pakaitalas, tad yra glaudžiai susaistytas su materialistiniu pasaulėvaizdžiu. Tačiau įvairiapusės nūdienos modernaus mokslo žinios pagrįstai praplečia ribotą materialistinį pasaulėvaizdį ir kartu parodo juo besivadovaujančio „modernaus“ žmogaus pasaulėžiūros ribotumą. Realiai egzistuojančio ir viską apibrėžiančio pirminio nematerialaus informacinio lauko egzistavimas padaro bevertį filosofinį ateistinį naujojo panteizmo teiginį, jog judėjiško Dievo savybės tėra žmogaus evoliucijos raidoje sukurtos idėjos (be to, kaip žinoma, jau seniai moksliškai yra paneigta Ž.B. Lamarko hipotezė ir įrodyta, kad individai savo gyvenimo metu įgytų savybių negali perduoti palikuonims). Kita vertus, tokia neginčijama mokslinių faktų teikiama išvada reikalauja paaiškinti Dievo savybių veikimo mechanizmą nes akivaizdu, jog žmogaus evoliucijos procesas neatsiejamas nuo nematerialaus informacinio lauko. (Kaip žinoma, iš mokslinės informacijos kilusioje evoliucijos teorijoje, rūšių fizinėje atrankoje  ypač reikšmingą vietą  užima prisitaikymo prie aplinkos klausimas. Tačiau žmogiškoje būtyje aktuali ir dvasinė egzistencija, kuri neatsiejama nuo jo apmąstomo pasaulėvaizdžio. Neabejotina, jog prisitaikymo tam tikra koncepcija galioja ne tik fizinėje, bet ir dvasinėje srityje. Tad dvasinis  prisitaikymas ilgainiui bus  neįmanomas, jei žmogaus sąmonėje dominuos klaidingas pasaulėvaizdis). Todėl, norint kažką pasakyti apie nematerialiame lauke realiai egzistuojančią informaciją bei tos informacijos pagrindu vykstančią materialių struktūrų kaitą, nėra kito pasirinkimo, o tik būtinybė plačiau naudotis naujausiomis mokslo teikiamomis įvairiapusėmis žiniomis bei religijos sukaupta kelių tūkstančių metų patirtimi.

Susiję tekstai:

http://radikaliai.lt/radikaliai/2084-refleksija-i-materializmo-bei-ji-suponuojanciu-filosofiniu-sroviu-ir-religiju-ribos

http://radikaliai.lt/radikaliai/2141-refleksija-ii

http://www.radikaliai.lt/radikaliai/1791-ar-higgso-bozonas-galetu-buti-dievo-dalele

http://radikaliai.lt/radikaliai/2031-ideologiju-kilme-nudienos-civilizaciju-krize