Naujoje Jaunimo teatro premjeroje bus kalbama apie moteris ir tiesą

„Aštuonios moterys“ – šeštajame dešimtmetyje parašytas kūrinys, jo autoriui pelnė ne vieną prestižinį apdovanojimą. Prieš daugiau nei penkiasdešimt metų parašyta pjesė dažnai įvardijama kaip detektyvinė komedija, o garsus prancūzų režisierius François Ozonas 2002 metų filme sugebėjo ją paversti nuotaikingu miuziklu ir susišluoti gausybę apdovanojimų. Žinoma, jam padėjo filme vaidinusios garsiausios prancūzų scenos ir kino žvaigždės, tokios kaip Catherine Deneuve ar Isabelle Huppert – juk iš dalies kūrinys apie moteris parašytas ir tam, kad jį galėtų atlikti talentingos aktorės.

Aktorius ir režisierius Balys Latėnas savo spektaklyje vengia bet kokių sąsajų su garsiuoju filmu ir nenori prisirišti prie detektyvinės komedijos žanro. Jis stengiasi naujai pažvelgti į patį kūrinį, remdamasis ne tiek siužetu, kiek per jį atskleidžiamomis skirtingų moterų istorijomis, jų linijomis ir išgyvenimais. Be to, žada kitokią istorijos pabaigą, nei siūlė dramaturgas.

„Be abejonės komiškų situacijų čia apstu, bet jos nesudaro viso kūrinio esmės“, – sako režisierius ir prisipažįsta, jog pirmąkart perskaitęs pjesę neliko ja sužavėtas dėl pernelyg štampuotos ir  nuspėjamos jos struktūros. Visgi dar kartą paimti pjesę į rankas prireikė tuomet, kai režisierius ieškojo medžiagos darbui su aktorinio kurso studentėmis Vilniaus kolegijoje. „Kai tekstai pradėjo skambėti aktorių lūpose, pamačiau, kad tai toli gražu nėra tik banalus vodevilis. Tose moteryse išryškėja visa pjesės esmė, jos gylis. Ne pati istorija, o moterys čia svarbiausios“, – sako režisierius, kuriam netrukus buvo pasiūlyta tą pačią pjesę režisuoti Jaunimo teatre.

Pjesėje veiksmas sukasi prabangiuose užmiesčio namuose, kuriuose prieš Kalėdas susirenka visa šeima. Istorijos pradžioje miršta, tiksliau, savo kambaryje yra nužudomas vienintelis šeimos vyras. Kaip paaiškėja, kiekviena moterų – uošvienė, žmona, dukros, kitos giminaitės ir net tarnaitės – turėjo pakankamai svarią priežastį su juo susidoroti, bet tuo pačiu pasirūpino ir labai protingu alibi. Įtarimų šešėlis krinta tai ant vienos, tai ant kitos namų gyventojos. Moterys pačios imasi nagrinėti, kuri iš jų galėjo įvykdyti šį nusikaltimą. Per visą šią suirutę atsiskleidžia nuostabūs moterų portretai, jų tarpusavio santykiai ir aistringos gyvenimo istorijos. 

Prancūzas R. Toma buvo vertinamas kaip psichologinių ir kriminalinių dramų meistras, išgryninęs komedijinio trilerio (pranc. comédie policière) žanrą. Dramaturgas, dar būdamas aštuoniolikos, jau atlikdavo epizodinius vaidmenis įvairiuose Paryžiaus teatruose ir gyrėsi perskaitęs visas Prancūzijoje iki 1900-ųjų parašytas pjeses. Jis ypatingai domėjosi komedijos žanru ir jo konstravimo būdais. Tam, kad pelnytų ne tik žiūrovų, bet ir kritikos pripažinimą, dramaturgas ne kartą perrašinėdavo savo pjeses, siekdamas sceninio tobulumo. Po daugiau nei penkiasdešimties metų nuotaikingas kūrinys atgimsta Jaunimo teatro scenoje!