Iš novelečių ciklo „Belaikėje erdvėje“

IŠTIKIMYBĖ

Jis jau priklauso mano praeities pasauliui. Vaikystės svajonių, kelionių, tvyrančių anapus tikrovės, pasauliui. Viskas nuskriejo, pradingo gilioje, amžius trunkančioje migloje, liko tik prisiminimai, sudrėkinti sielos žaizdų ašaromis.

Gyvenu toli nuo jo, tačiau vos ne kasdien jaučiu begalinį tykų ir atkaklų kvietimą. Suprantu, kad tas ramus šūksmas, virtęs beviltišku liūdesiu, pavers mano gyvenimą gyva ilgesio gėla.

Menu visas šio namo kerteles, kiekvieną jo šešėlį. Jaučiu kiekvienoje jo tvirtai sumūrytos sienos plytoje tėvo rankų šilumą, girdžiu kambariuose plevenantį mamos balso aidesį ir mūsų, vaikų, šurmulį. Mane užkerėjo šis namas, ir myliu jį nuoširdžiai kaip vaikas, bet giliai kaip subrendęs žmogus suvokiu begalinį liūdesį dėl gyvenimo laikinumo. Šis namas gyvas. Jame tebegyvena mūsų mintys, nerimas, džiaugsmas ir liūdesys. Jo langų šviesoje godoja protėvių dvasios, o sienos sugėrė šypsantį tėvo nerimą ir paskutinį jo žvilgsnį, jame tebegyvena neišsipildžiusios motinos viltys. Jis apsuptas švelnia širdį draskančia belaike šviesa.

Kai pravėriau namo duris, mane pasitiko mąsli ramybė ir pabudęs laikas. Švietė saulė, švelniai mirgėjo besiplaikstantys šešėliai. Apgaubė bauginanti tyla. Atsidūriau pasaulyje, kur viešpatavo visiška tyka. Ir tada tvykstelėjęs ilgesys tarsi pažadino amžinybę, keliaujančią kartu, ir prikėlė laiko būvį.

Su-grį-žau, šaukiau šaukūnui namui, paženklinusiam mano gyvenimą. O verkiau be ašarų toje belaikėje šviesoje. Ir dėkojau šiandienai, kad laikas man buvo gailestingas, kad viskas, kas buvo, vyksta dabar ir liks mano širdyje. Suvokiau, kad praeitis įsiveržė į dabartį ir ateitį, kuri akimirksniu tapo praeitimi. Taip ir suksis nesustodamas amžinos būties ratas.

Aš sugrįžau namo.

LAUKIMAS

Ji kas vakarą, atsėlinus salsvam nuovargiui, gesina šviesą, atitraukia užuolaidas ir prilimpa prie lango. Ir laukia. Už jo tykiai ateina trumpa naktis. Lėtai nuskaidrėja žvaigždėtas dangus, langais nuslenka dulksna. Vieniši debesėliai pasiunčia greitai bėgančius šešėlius.

Ji, skęsdama savyje, lūkuriuoja ankstyvo saulės šviesos virpesio, įsėlinančio kaip mažas liūdesys, kurį sustiprina pasislėpę šešėliai.

Ir tada iš lengvo atsrūva toji nepaprasta akimirka tarp prieblandos ir apyaušrio. Kai naktis dar čia, dar neskuba trauktis, ir jis, rytas, dar laukia. Ir tuo lemtinguoju mirksniu įmanoma viskas, kas tik yra paslėpta nuo šviesos ir jau prarasta tamsai.

Tai toji paslaptingoji lemtingoji sekundė... Ir ji žėri slaptingą akimirką, virtusią neperregima migla. Virpanti akimirksnio užlaida tarp nakties ir ryto, tarp gyvenimo ir mirties. Į miglą, kurioje tirpo, nyko, prapuolė laikas.

Taip apgaubia belaikė gyvenimo šviesa.

BŪSIU

Naktis atėjo iš lėto. Besiburiuojančius tamsius debesis nupūtė vėjas. Padvelkė vasariški miško kvapai. Šiūruojantys pušų kamienai ėmė tyliai braškėti tarsi šnekėdamiesi juoktųsi ir dūsautų. Medžių šakomis pažiro dar išlikusios šviesos kibirkštėlės, nušviesdamos vėsų šešėlį. Į šį aimanuojantį ir kikenantį šakų, kamienų bruzdėjimą kartkartėmis įsiterpia paukštelių giesmės.

Oras toks gaivus, švarus ir skaidrus, kad, rodos, sparnai išauga. Viską matau, viską girdžiu. Apima gilus žinojimo ir suvokimo laukimas. Jaučiu įvairiaspalvius kvapus, kuriuos skleidžia miškas. Garsai tai tilsta, visai išnyksta, tai kažkur, toliau, vėl pasigirsta. Ir mano sielos gelmėse staiga pabunda gili nuostaba – aš, žmogus, žengiu mišku per rasas, samanas, žmogus, pažįstąs saulę, lietų ir vėją, pats galįs kiekvieną akimirką išgaruoti kaip rasos lašas, staiga pasijuntu paukštelio čiulbėjimu, medžio lapo virpėjimu, sklindančiu į visus kraštus ir vėl sugrįžtančiu aklinoje tyloje.

Suvokiu, kad šitą pirmykštį ošimą, medžių šlamesį išgirdau dar negimusi ir nešiosiuos savyje kaip amžiną namų ilgesį. Mačiau savo, vaikų, vaikaičių gyvenimą begalybėje atplūstant ir pranykstant. Regėjau savo dienas vaikystėje, jaunystėje ir senatvėje. Jaučiau paskutinį susitaikymą. Viskas sruvo į begalybės ertmę ir virtau tik žinojimu, įgimtu kiekvienam ir nesuvokiamu.

Tas žinojimas, suvokimas plaukia iš širdies gelmių ir atskleidžia visą tiesą.

Aš gyvenau, gyvenu ir gyvensiu.

PABUDIMAS

Dabar man svarbu laikas. Buvęs, esamas, būsimas. Tai nereiškia, kad jis turi slinkti greitai ar sulėtėti, sustingti, ne, man tiesiog svarbu laikas, kuriame gyvenu. Kartais rodosi, kad gyvenu belaikėje erdvėje – rytas, vakaras, naktis. Ir nėra į ką įsikibti, kaip sulaikyti, maldauti kažkieno pristabdyti skriejančias valandas, dienas, metų laikus. Viskas nuslenka, nuskrieja tarsi vėjas ar besisklaidantis rūkas. Kodėl turiu gyventi čia, kur nėra laiko, nes jis lekia, bėga ir išdausioja? Ir į mano maldas neatsiliepia.

O gal turiu nenumaldomą laiko ilgesio sielvartą grąžinti gyvenimui – kasdienybei, auštančiam rytui?

Kai prabundu ankstyvą rytmetį kartu su besiskverbiančia pro langą padūmavusia šviesa, laikrodis pasako valandą, minutę, net sekundę. Aplink balsva tyla ir srūvanti šviesuma pasako viską apie prabėgusią naktį, pirmyn skubančią tamsą ir skelbia ateinantį saulėtekį.

Tada pamažu tykomis uždedu ranką ant šalia gulinčio savo žmogaus krūtinės. Pajuntu šilumą ir ramiai plakančią širdį, o mano ranką apglobia jo didelė šilta švelni ranka. Ūmai suvokiu laiko ir savo pačios virpančią slapčiausią mintį – baimingumą, plykstelėjusį kaip keista maža balta ugnelė. Atsidūstu. Tas mažytis sielos vėjo dvekstelėjimas guodžia, gaivina ir ramina.

Atmerkusi akis apžvelgiu savo kambarį ir savo gyvenimą, aidintį manyje, tame mažame širdies kampelyje, kur vis dar auga žydroji svajonės gėlė. Ir išsiveržusi palaimos ir džiugesio ašara nutvilko dėkingumu, kad pajuto savo sielą plakant sparnais, kad dar gyvenu šiame pasaulyje, kad laikas man dar gailestingas.

Tad palieku laiką – buvusį kažkada.

ATĖJO

Tą vėlų vakarą, grįžusi iš kinoteatro, dar kurį laiką pasėdėjau ant suolelio, džiaugdamasi dvelkiančia ramybe. Girdėdama balsus, sklindančius iš virtuvės, pravėriau duris. Ir sustojau tarsi įbesta. Motušė kepė kiaušinienę ir kažką pasakojo prie stalo sėdinčiam jaunikaičiui. O šis šypsodamasis žvelgė į mane ir lūkčiojo. Kurį laiką įsivyravusią tylą nutraukė visų numylėtinio šunelio Riskos amtelėjimas.

Atsikvošėjusi atsisėdau ant arčiausios kėdės ir žiūrėjau į jį. Tas toks pažįstamas stambokas veidas su garbana ant kaktos ir šilta šypsena man sapnavosi ne sykį. Buvom kelis kartus susidūrę, kalbėję. Rodės, kad jį pažįstu labai seniai. Dar pirmą kartą, netikėtai susiėjus, pajutau nepaprastą akimirkos artumo ryšį. Suvokiau, kad tai sielos draugas, pagaliau sutikta mano antroji puselė. Sumojau, kad su šituo žmogumi eisime susikibę už rankų per visą mums skirtą gyvenimą, dalinsimės mintimis, išgyvenimais, jausmais ir tobulėsime. Aš ir jis tapsime vienu mes.

Laukiau. Žinojau, jis ateis.

O jis pagauliai mįslingai žiūrėjo ir švytėjo. Pagyrė gardžią mamulės keptienę ir pareiškė:

- Daug dirbau. Pagaliau nusipirkau prancūzišką kostiumą. Mūsų vestuvėms.

Supratau, kad gyvenimai yra sujungti šauksmo, kuris skamba per amžius.

Atėjo.

MAGIŠKA NAKTIS

Su nūduliu laukiu tos nakties. Ilgiausios metuose. Kai tamsa karaliauja ir apima gaiži niūruma. Oras, rodos, pritvinkęs nenusakomo laukimo ir vilties. Tas, senasis, laikas jau išeina, tolsta. Tolsta išgyventos dienos, mėnesiai, paženklinti įvairių nutikimų, minčių, gerų ir nepavykusių darbų. Ateina naujas metas. Ši, įžengianti, tokia slaptinga ir graudinga, kad nejučiomis virpčioji nuo kiekvieno garso ir judesio.

Ant stalo padengta balta staltiesė. Dedu senovinę porcelianinę lėkštę, paskui vieną po kito įvairaus maisto. Žinau, kad šią nepaprastą naktį namus aplankys iš prasivėrusio dangaus atskriejusios artimųjų dvasios, o svarbiausia –  laimins Motina.

Deganti žvakė kartais virpteli, jos liepsnelė tarsi krūpteli ir vėl nurimsta. Toje virtusioje tarsi belaike erdve naktyje jaučiu godojančias tėvų dvasias. Apgaubia kunkuliuojanti gyvastis. Šalia toks nenumaldomas ilgesio sielvartas.

Kai ateina rytas ir tykiai nuslopsta žvakė, kai sieloje nuaidi atsiviję iš palikto laiko paskutiniai žodžiai, apima salsvas nuovargis. Vilties ašaros – lyg atgimimas, lyg slėpiningas gyvenimo šauksmas.

DULKĖS

Pravėrusi stiklines duris, patykom įžengiau į didįjį kambarį. Padvelkė sielvartinga ramuma, lūkesinga viltimi, prisiminimais, slopstančiu ilgesiu. Viskas kaip ir prieš daugelį metų. Tos pačios sienos ir grindys, tik pakeitę spalvas. Tuomet, kai pirmą kartą čia įėjau, aidėjo tik balsai – mūsų ištarti žodžiai. Tada patiesėme seną vatinę antklodę, užklojome ją plonesne ir išrikiavome visus, kokie tik buvo, žaislus. Ir kambarys virto sūnaus  karalyste.

Jis čia mėtydavo kamuolį, rikiuodavo, dėliodavo kaladėles ar vis sukdavo ir sukdavo ratus triratuku. Ant sienos atsirado ypatingi, tik jam vienam suprantami piešiniai. Palengva čia pradėjo keliauti knygos, žurnalai.

Laiko ratas skriejo nesustodamas, nesidairydamas, nieko nesigailėdamas.

Šiandien sūnus su šeima gyvena tolimoje šalyje. Nukamuotas ilgesio parlekia, patyli savo kambaryje, pavarto kažkada skaitytas knygas, pakilnoja vaikystę primenančias smulkmenas. Atgavęs jėgas, aprimęs vėl išvažiuoja.

Kai jis išvažiuoja, ilgai sėdžiu ant senutėlio fotelio ir žvelgiu į praeities blyksnius. Vazelę, padovanotą kažkurio gimtadienio proga, porcelianinį arbatos servizą, krištolinę vazą, mūsų vestuvių dovaną, suvenyrus... Visi jie tokie tykūs ir vieniši, tarsi ko lauktų.

Taip patykom klaidžioju mintimis po praeities dienas. Vaikštinėju nuo vieno įvykio prie kito, leisdama atminčiai sustoti, kur ji nori. Net pati nepajuntu, kaip vis atsidūstu. Rodos, visai šalia prabėgusio gyvenimo dvelksmas. Tik reikia nubraukti dulkes.

2015 m. sausis